Viktoras Baltutis: „Už ką išvežė, niekas neaiškino…“

Pasitiko mane Viktoras Baltutis su marčia Rima poniškai: stalas balta staltiese dengtas, dailiais indais serviruotas, skaniais valgiais nukrautas. Abu dailiai pasirėdę ir šventiškai nusiteikę. Namai švara ir tvarka net blizga. Ir senas storas katinas atėjo prie kompanijos… Pagyrus Viktoras nusijuokė: „Aš ir esu iš ponų!“

Ant stalo krašto – dėžutė su tremties nuotraukomis, albumai su tvarkingai, pagal metus suklijuotomis fotografijomis.

Taip ir kalbėjomės: smagiai, pajuokaudami, aštrius kampus lyg ir apeidami, bet jų nepraleisdami. Kalbėjomės Žagarėlės gatvėje, kur po vienu stogu santarvėje gyvena trys Baltučių kartos.

Štai ką apie tremtį papasakojo buvęs auksūdiškis, o dabar mažeikiškis, bet Sedos parapijos žmogumi save laikantis V. Baltutis.

Gyvenimas Auksūdyje

Gimiau 1932 metais rugsėjo 12 dieną Auksūdyje (Auksūdie, ne Auksodie – aut. past.). Šeimoje augo ketui vaikai: trys broliai ir sesuo. Turėjom 60 hektarų žemės, visada ne mažiau 15 melžiamų karvių. Troba buvo didelė raudonų plytų. 1937 metais tėvai pasistatė didelius dviejų galų tvartus. Iš abiejų galų buvo daržinės šienui, o viduje atskiros patalpos karvėms, kiaulėms, paukščiams, arkliams. Visada laikėm 6 arklius, gražius, gerai prižiūrėtus. Prisimenu, tėvai sakė: kol tvartus pastatėm, 15 bekonų paskerdėm!

Gerai, linksmai gyvenom. Daug dirbome, bet per sunku nebuvo. Nieko netrūkome. Šeimoje buvau pats mažiausias, visų mylimas. Dalgį jau gerai sukau… Brolis Leonas jau mokėjo vokiškai, mama, gimusi 1900-aisiais, gerai kalbėjo rusiškai, sesuo Vincė jau mokytojavo, brolis Kostas ir aš dar nebuvom į žmones išėję…

Kalbų mokėjimas labai pravertė, valdžioms keičiantis. Prie vokiečių viskas veikė, galima buvo gyventi. Bėdos prasidėjo atėjus rusams. Buvo atimtos karvės, iš pradžių vieną paliko, bet greit ir tą atėmė. Nebeturėjom arklių, sunyko mūsų gyvenimas… Brolis Leonas pasitraukė iš Lietuvos nieko dorai nepaaiškinęs. Paprašė mamos duonos, lašinių, sėdo ant dviračio ir išvažiavo. Nieko apie jį nežinojom, o rusų valdžia sakė, kad miške, kad banditas.

Trėmimas

Mūsų išvežti atėjo 1948 metais. Pasitaikė geri rusų kareiviai, leido mamai net du bekonus į kubilus susidėti!

Ir grūdų pora maišų pasiėmėme, ir duonos, ir drabužių. Paėmė mudu su broliu ir mamą. Pakinkė mūsų neseniai nusipirktą arklį į naują vežimą ir nuvežė į Mažeikių geležinkelio stotį.
Sesuo mokytojavo Stripiniuose, tai ją tiesiai į vagoną atvežė, bet ne į mūsų. Laimė, mama, rusiškai gerai mokėdama, išprašė, kad ji būtų perkelta prie mūsų. Būtų sesuo pražuvusi viena.

Už ką mus vežė? Gal už pradingusį brolį? Gal už tai, kad tėvas Smetonos laikais buvo Laižuvos viršaitis? Bet juk tėvas jau buvo nuteistas 15-ai metų Sibiro kalėjimų ir 5-iems metams tremties! Kai mes jau buvome įsikūrę Sujetichoje, po kelerių metų grįžo tėvas. Buvo į žmogų nepanašus. Skeletas, skarmalais aprėdytas…

Sujetichoje

Sujetichoje sesuo pradėjo dirbti mokytoja lietuvių tremtinių mokykloje. Brolis Kostas – prie miško darbų, o mudu su mama nedirbome, nes aš nepilnametis, o ji jau sena. Gaudavom duonos nusipirkti eilėje atstovėję. Gelbėjo atsivežtas maistas. Nesirgom, matyt, Sibiro klimatas mums tiko.

Pasisendinau dvejais metais ir išėjau į darbą lentpjūvėje. Norėjo išsiųsti mane į kalnus prie šieno. Kažin, ar toks jaunas būčiau iš viso iš ten grįžęs… Vėl išgelbėjo mamos rusų kalbos mokėjimas. Ir dar… šnapšės reikėjo. Pastatė mane lentpjūvėje prie gaterio pjūklų galąsti. Sustabdai, išgalandi, įstatai ir vėl paleidi… Įpratau, jokios bėdos nebuvo. Dar du

lietuviai kartu dirbo. Darbas viduje, nešalta. Taip kasdien ir ėjau. Į mokyklą nebuvo jau kada grįžti. Likau be mokslo, su dviem ar trim klasėmis. Reikėjo dirbti. Visą amžių dirbau.
Paleido mane 1958 metais. Išleido kaip nepilnametį tremtinį. Jau turėjau mergelę. Mickutę iš Žadeikių kaimo. Sujetichoje susituokėm, dar padėjom tėvams nukasti bulves (kokios ten didelės bulvės augo!) ir išvažiavom mudu į Lietuvą.

Lietuvoje

Danutė buvo išvežta su mama ir seserim. Jas po 10 metų paleido. Kaip neteisingai ištremtas! Ją išleido kaip nepilnametę su teise grįžti į tą pačią vietą ir su turto grąžinimu. Viskas tik ant popieriaus! Nieko negrąžino, jokių teisių nesuteikė.

Danutės namuose buvo mokykla. Neturėjom, kur apsistoti, kur atsigulus permiegoti. Po savaitės nuėjau prisiregistruoti, tai gavau prisakymą per 24 valandas išvažiuoti ir vizą 15-ai parų apsigyventi Liepojoje: susirasti darbą ir gyvenamą vietą.

Laimei, kad Liepojoje gyveno Danutės tėvas. Jam pasisekė pabėgti nuo tremties. Pas jį ir apsigyvenom neįtikėtinai mažame kambarėlyje. Per uošvį, per jo pažįstamus praėjau daktarų komisiją ir gavau darbą prie geležinkelio. Danutę priregistravau Priekulėje. Per metus gavau menką butelį Priekulėje: virtuvėlė ir kambarėlis. Vienu laiku buvom priėmę ir brolį su žmona. Atjautėme vienas kitą, dalijomės kuo galėdami.

Ten 1949 metais gimė ir mūsų pirmagimis Staselis, pas kurį šiandien gyvenu. Liepojoje išgyvenom 12 metų. Gimė dukra Meilutė. Stasiukas ten keturias klases baigė rusų mokykloje. Iki mokyklos atiduodavom į savaitinį darželį. Ne iš gero gyvenimo atiduodavom. Iki šiol Stasiukas tą savaitinį darželį mini kaip siaubo filmą.

Danutė su vaikais išvažiavo į Žadeikius. Karšinti mamos. Buvo pastatyta mokykla, tai mūsų Meilutė pirmą klasę pradėjo lankyti naujoje mokykloje. Aš į Žadeikius grįžau po metų. Jos mama mirė 1970 metų rudenį. Įsikūrėme Danutės tėvų Mickų troboje, kuri tada jau buvo valdiška. Stogai kiauri, per pamatus, per sienas vėjai švilpia. Leido išsipirkti. Buvo visuotinis susirinkimas, nė vienas kaimynas neužtarė, kad reikia leisti Danutei gimtą trobą atpirkti. Bet ir neprieštaravo. Tylėjo.

Išsipirkę trobą gavom 5 kubus apvalaus miško. Tuos kubus su girininku „praplėtėm“. Troba sena, o leido remontuoti tik iki langų! Šiferio negalėjom gauti. Ko tada išvis galėjai gauti!?

Laisvas gyvenimas laisvoje Lietuvoje

Atėjus Nepriklausomybei, pradėjom laisvai gyventi. Danutė atsiėmė 36 hektarus žemės ir durpyno. Iš kolūkio gavau vieną raišą arklį, nusipirkau kumelę. Buvau dar stiprus! Pastačiau daržinę tokio pat didumo kaip troba: 18 metrų ilgio ir 9 metrų pločio.

Jau buvo atsišaukęs brolis Leonas iš Kanados. Tai jis man atsiuntė traktorių. Naujutėlį, nedidelį. Meilutė jau buvo ištekėjusi, jos vyras Antanas tą traktorių su dideliu traktoriumi parvežė. Supirko padargus.

Aš pats niekada vairavimo teisių neturėjau. Kad ir kiek kolūkio pirmininkas šnekino, visada išsisukdavau. Mačiau, kokia ta kolūkio technika. Ne tiek vairuosi, kiek smalinas remontuosi! Bet negailėjau duoti man dovanoto traktoriaus kitiems. Ir sūnus Viktoras vairavo, ir žentas. Daug darbų nudirbta tuo traktoriuku.

O brolis Leonas ir į Kanadą buvo išsikvietęs! Ir Niagaros krioklį esu matęs. Leono žmona Giedrė anksti mirė, paliko du vaikus. Vaikai lietuviškai nekalba, pirštais ne kažin ką susirodysi. Toks ir tas bendravimas.

Išdalijom vaikams žemes, kai sveikata ėmė prastėti. Rodėsi, galėsim atsipūtę dar pagyventi. Bet… Įvyko tragedija: netekau avarijoje žmonos, dukters ir 3 metų anūkėlio, kurį taip sužalojo, kad mirė 14-os, taip ir neatsigavęs, mamos ašaromis nuplautas, širdies skausmu apvyniotas… Susvyravo žemė po kojom.

Tvirtai žmogus sudėtas. Tiek iškentėta, tiek dirbta, o gyvenu visu protu. Ir matau, ir suprantu. Džiaugiuosi, kad sueiname, kad sutariame, kad nėra tarpusavio pykčio, kad prie stalo su gimine susėdame. Juk keturios kartos po vienu stogu sutelpame. Ir jokių barnių. Visi linksmi.
Ir man gerai, kad jiems gerai.

Ir dar…

Kalėdos. Eglės Sujetichoje neauga. Tik pušys. Tai ir parsinešdavom pušelę ar šaką didesnę. Papuošimų mama su Vincele prikarpydavo iš laikraščio. Buvo tada ir saldainių pirkti, bet neturėjom, iš ko.

Kai prasigyvenome, kai lietuviai ėmė laikyti veislines kiaules, kai pradėjom po bekoną pasiauginti, tada ir Kalėdos buvo bagotesnės. Išmokau skersti kiaules. Niekas nemokė, pats nusižiūrėjau. Ne dėl pinigų ėjau skersdamas. Tiesiog padėjom vienas kitam. Ir skerstuvių šmotelį kartais įdėdavo už paskerdimą. Ir Žadeikiuose ėjau kiaulės žmogui paskersti.

Neskerdžiau kiaulės per rują ir per jaunatį… O savo bekonus su Danute dviese ir sudorodavom. Švariai, tvarkingai.

Mūsų gorodoke buvo daug muzikantų. Velykų, Kalėdų mišios buvo su triūbais! Net po dešimt muzikantų sueidavo. O gegužinių kiek buvo!

Labai mylėjau savo mamą. Algą parnešęs visada atiduodavau. Tėvai iš Sibiro grįžo abudu. Į Auksūdį jų neįleido, tai išėjo į Mažeikius. Ten amžių nugyveno. Ir palaidojom Mažeikiuose. Visa tėvo giminė Mažeikiuose. O aš, nors esu kilęs iš Auksūdžio, laikau save Sedos parapijos žmogumi. Atėjus Nepriklausomybei, ilgą laiką net su trim Sedos parapijos klebonais važinėjau kalėdodamas… Per atlaidus Sedos bažnyčioje procesijų metu nešiau vėliavas ar žvakę. Ir prie Tėvynės apsaugos rinktinės kareivėlių kapo senosiose kapinėse esu su vėliava stovėjęs. Per pagrabus su vėliava rankose kiek žmonių esu išlydėjęs!

Ir mano šeimos kapinės yra Grūstėje. Kai jaunystėje rinkaus sau mergelę į žmonas, nenorėjau, kad būtų aukštaitė. Žemaičiui aukštaitės yra priklios. O mano Danutė gera buvo.

Jūratė MEDEIKYTĖ

Nuotr. Dionizo RUDOKO