Džiuginėnų kaimo miškelis tapo penkiasdešimt septynerių metų Antano Morkūno namais. Alkoholio nevartojantis vyriškis jau penkerius metus gyvena po atviru dangumi, miške – maždaug pusmetį. Benamis nėra susirentęs jokios užuovėjos nuo žvarbaus lapkričio oro – miega pasitiesęs čiužinį ir apsiklojęs maišais.
Pašalinių asmenų pagalbos Antanas nesitiki ir tarytum užguitas vaikas prabyla apie savo kasdienybę, kurią skaidrina giedodamas giesmes, skaitydamas knygas ar kovodamas su jo menkame turte besiknaisiojančiomis pelėmis.
Į Antano namus – miškelį greta vadinamųjų linksmųjų kalnelių, atvykstame apie 15 val. Išgirdęs atriedančią mašiną, ant čiužinio gulintis vyras nustoja skaityti knygą „Dirako jūra: drąsiųjų keliai“ ir maloniai pasilabina.
Sutikęs svečius, iš savo lovos – ant žemės patiestų šlapių čiužinių – Antanas nepakyla. Greta mėtosi buteliai vandens, reklaminiai lankstinukai ir kitoks šlamštas.
Visą savo turtą vyriškis saugo prie medžių, apdengęs juodu polietilenu. Tai, kas brangiausia – maišus, kuriuose yra knygos, trys laikrodžiai, skustuvas, parduotuvių nuolaidų kortelės ir kiti daiktai – benamis laiko prie savęs, po antklode.
„Pelės pradėjo „zbitkus“ krėsti, tai padėjau spąstukus“, – pasakojo Antanas ir ranka modamas liepė pakelti maišą, po kuriuo paslėptuose spąstuose įdėtas didelis gabalas mėsos. Miško žvėrių pašnekovas teigė nebijantis – esą jį aplanko tik šermuonėlis.
Regis, Antanui patinka bendrauti, pasakoti apie savo kasdienybę. Tik į kai kuriuos klausimus vyriškis atsakė piktokai ir užsiminė palįsiantis po traukinio ratais, jei kas jį suerzins. Beje, benamis ir yra apsistojęs traukinių bėgių pašonėje: visai greta, už kelių medžių triukšmingai pralekia traukinys.
Meldžiasi ir skaito
Nuo civilizacijos Antanas nėra atitrūkęs: paklaustas, kokia šiandien diena, akimirką susimąsto ir išpyškina: „2012 metai, lapkričio 16 diena.“
Kiekviena pusamžio vyro nugyventa diena yra vienoda. Keliasi jis apie penktą ar pusę šešių ir iškulniuoja į Telšių miestą. Ten renka butelius, knisasi po konteinerius ir po pietų grįžta į miškelį, kurį vadina savo namais. Likusią dienos dalį vyriškis nenuobodžiauja: parodo turimas knygas ir dvi maldaknyges. Vieną jų sakė nusipirkęs, kitą radęs konteineryje. „Poterius kalbu dažniau, nei skaitau knygas. Bet į bažnyčią retai nueinu, meldžiuosi namuose“, – pasakojo Antanas.
Paklaustas, ar žmonių draugija jam priimtina, pašnekovas ranka mostelėjo į savo valdas ir nusišypsojo: „Jei į miestą išeinu, reiškia, negyvenu kaip tarzanas.“
Pasiteiravus, kur prausiasi, Antanas atkirto: „O ar mažai vandens telkinių? Vanduo šaltas, bet ką padarysi, prausiuosi kiekvieną dieną…“ Pagirtas, jog yra tvarkingai nusiskutęs, benamis susidrovėjo: „Kur jau ten tvarkingai, turiu peiliukų ir nusiskutu.“
Šilto maisto nevalgo
Antano pragyvenimo šaltinis – konteinerių turinys ar šiaip besisvaidantys buteliai. Juos pardavęs, vyras nusiperka maisto. Jo randa ir šiukšlinėse.
Alkoholizmu, kaip dauguma benamių, Antanas neserga, todėl turimus pinigus išleidžia kitoms reikmėms: parodo vitaminus, žadintuvą. Sakė, jog iš konteinerių parsineša tik patalynę, čiužinius, bet rūbų nerenka: jų nusiperka „Humanoje“ už kelis litus.
„Daug maisto man nereikia: kiek turiu, tiek užtenka, ką sugriebiu, tą ir valgau. Jei surenku daugiau pinigų – o tai būna retai – nusiperku alaus“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, kada paskutinį kartą gėrė garuojančios arbatos, vyras nusijuokė – esą tai buvę taip seniai, kad neįmanoma atsiminti.
Pavalgyti šilto maisto į „Carito“ valgyklą Antanas neužsuka: „O ko man ten eiti – pletkų klausytis? Sako man visi: mūsų valgykla, mūsų. Tegu ir pasiima sau tą valgyklą“, – įstaigoje valgančių benamių elgesiu baisisi miško gyventojas.
Neteko tėvų
Antanas sakė esąs priregistruotas Mažeikių r. savivaldybėje, tačiau jau senokai gyvena Telšių rajone, miške – nuo pavasario. Miške gyvenantį žmogų surado Džiuginėnų apylinkės inspektorius Andrius Adomavičius.
Iš benamio pasakojimo aiškėja, kad jo gyvenimas pradėjo ristis žemyn mirus tėvams. Brolių ar seserų vyriškis teigė neturįs, mama palaidota Viekšniuose, tėvas – Veiviržėnuose. Pašnekovas tvirtino kurį laiką gyvenęs mamos paliktame bute Mažeikiuose, bet prisipažino nemokėjęs komunalinių mokesčių, todėl butas buvo parduotas iš varžytinių.
Giminaičių Antanas turi, bet apie juos atsiliepė piktokai: „Kokie ten giminaičiai, geriau jų išvis nebūtų. Ir Telšiuose turėtų būti tolimų giminių, bet aš jų nepažįstu.“
Netekęs mamos buto, vyras klajoja po įvairius miestus, jau penkerius metus gyvena po atviru dangumi. Sakė vienoje vietoje neužsibūna tada, jei kas trikdo ramybę: susirenka daiktus ir išeina į kitą rajoną. Jo namais buvo ir Mažeikių miškas, kurį laiką gyveno Klaipėdoje po balkonu, Kretingoje ir kt. Pašnekovas pavasarį žada vykti į užsienį. Į kokią šalį – nežino: „Kirsiu Lenkijos sieną ir tada žiūrėsiu, kur toliau eiti.“
Išlydėjo su giesme
Apie Antaną rašėme 2011-ųjų žiemą, kai spaudė iki 30 laipsnių šaltis. Tuomet vyriškis gyveno pastate priešais motelį „Branša“. Žvelgdamas į tolį, benamis sakė nenorįs prisiminti, kaip jam ten buvę blogai: „Pragaras ten, o ne gyvenimas, daug kas mane persekiojo…“
Prie gyvenimo lauke Antanas teigė pripratęs: „Išgyvenau, ir kai buvo dvidešimt septyni šalčio, susisuku kojas į megztinį“, – pasakojo jis. Į klausimą, ar neserga, pašnekovas atkirto: „Ar sergu ar nesergu – o kas man padės? Sušalsiu, tegul laidoja. Tiek jau man ir beliko, greitai nueisiu pas tėvus.“
Paklaustas, ar sutiktų apsigyventi nakvynės namuose, vyriškis purtė galvą – mano, kad ten yra labai blogai, gyvena alkoholikai ir pikti žmonės. Išgirdęs, jog ten yra lova, televizorius, benamis giliai susimąstė.
Antanas supyko išgirdęs klausimą, ar priimtų socialinių darbuotojų pagalbą: „Kiek visi jau važiavo, kiek kalbėjo, bet niekas nieko nepadeda…“
Atsisveikindamas vyras iš lovos, kurioje gulėjo nusiavęs batus, nepakilo. Už kelių sekundžių per visą mišką pasklido plonu balsu giedama giesmė…
Telšių r. savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja Lendra Bukauskienė teigė, jog minėtas Antanas atsisako bet kokios pagalbos: „Praėjusį kartą, kai šis vyras gyveno prie motelio, siūlėme apgyvendinti jį nakvynės namuose, išsimaudyti, bet jis griežtai nesutiko, matyt, toks jo gyvenimo būdas. Bandysime vėl su juo kalbėtis.“
Loading ...
