Mažeikių Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje atidaryta trečioji viekšniškės pedagogės, dailininkės Aleksandros Norbutienės personalinė tapybos darbų paroda „Žydėjimas“.
Lankytojus menininkė savo paveikslais nukelia į žiedais pasidabinusias Žemaitijos pievas, Ventos pakrantes, vietinių gyventojų gėlių darželius, komponuoja gėlių puokštes įvairiaspalviuose natiurmortuose.
Parodą bibliotekoje bus galima pamatyti iki spalio 17 dienos.
Žydi ir gėlės, ir žmonės
Dailininkė savo paveikslams įkvėpimo semiasi iš gamtos, nes tik joje mato tobulą grožį. Šiai parodai žydėjimo tema pasirinkta neatsitiktinai. Pasak menininkės, didžiulis džiaugsmas yra būti gamtos šventėje. Dauguma iš mūsų nerandame laiko joje pabūti, o tik paskubomis, bėgdami pro šalį įkvepiame jos svaiginančio kvapo ir gurkštelėjame jos galybės. O, radus laiko joje pabūti ilgiau, ateina tylus susimąstymas apie negrįžtamai einantį laiką, kurį skaičiuojame pasikartojančiu pavasario žydėjimo stebuklu.
„Žydėjimas… Ar žydėjimo dovana palaimintos tik gėlės ir medžiai? O gal žydėti gali ir žmogus? Kai dega jo akys iš meilės ir aistros, būnant draugų ir bendraminčių apsuptyje, ar kai užsiima tuo, kas džiugina sielą. Ne veltui Dievas ar gamta (kaip kam labiau patinka) kiekvieną iš mūsų apdovanoja tik mums būdingu talentu. Ne veltui. O tam, kad mes jį puoselėdami turėtume galimybę žydėti“, – mintimis dalijosi menininkė.
Įkvėpimo semiasi iš gamtos
Dailininkė tikina, kad žydėjimas yra jos vaikystės aistra, kuri iki šiol neužgeso. Kiekvieną pavasarį A. Norbutienė skuba pamatyti pirmųjų Ventos pakrantės nuokalnėse pražydusių gėlių žiedelių. Ją žavi trapus grožis, kurį 1983 metais knygoje „Laiškai iš bebrų upelio“ aprašė Leonardas Grudzinskas. „Monmartro žibuoklės! Jų garbei sukurta daugybė muzikos ir dailės kūrinių. Pasak prancūzų, šios žibuoklės pačios žaviausios, pačios kvapniausios pasaulyje. Jomis, atėjęs į žibuoklių turgų, mėgavosi Viktoras Hugo ir Renuaras, Manė ir Polis Gogenas. Pavasario naktį, sako, apgaubdavo žydroji skraistė. Būdavo šviesu ne nuo žibintų, o nuo žibuoklių, mėlynuojančių Paryžiaus mergaičių ir moterų plaukuose.“
Dauguma autorės paveikslų tapyti gamtoje iš natūros, nes tik būdama gamtoje ji patiria tikrą jos spalvų galybę. Menininkė savo paveikslams renkasi intensyvias spalvas, jų kontrastus, o, siekdama darnaus jų skambesio ir ritmo, derina spalvas tarpusavyje. Paveikslams būdingas impresionistinis ir ekspresionistinis braižas su savitais raiškos akcentais.
Beje, parodoje eksponuojami ir keli A. Norbutienės lipdiniai iš molio. Šie darbeliai nebuvo lipdyti specialiai šiai parodai. Tačiau menininkei kartais patinka prisiliesti prie molio, pajausti jo plastiškumą.
Meilė gamtai lydi nuo vaikystės
A. Norbutienė gimė Žemaitijoje, prie sraunios Virvytės upės. Pasak autorės, jos vaikystė buvo pilna įspūdžių: nuo paukščių čiulbėjimo iki laukinių braškių skonio, nuo rasotos žolės po basomis kojomis iki į upę pasvirusių aukštų lazdynų. Visko matyta, ragauta, girdėta, liesta, viskuo grožėtasi, ir viskas įkvėpdavo dar labiau mylėti gamtą.
Meilę gamtai autorė galėjo išreikšti ir studijuodama dailę Šiaulių pedagoginiame institute.
Šiuo metu autorė daugiausia tapo gamtoje, o įkvėpimo semiasi ne tik iš jos, bet ir lankydamasi parodose, meno muziejuose, analizuodama garsių menininkų tapybą.
Rugsėjo 19 dieną Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje vykusį parodos „Žydėjimas“ atidarymą papuošė ir papildė eilės, fleita ir pianinu atliktos melodijos, kurias grojo Inga Šiaulytė-Buivydienė ir Natalija Shach-Lapavičius.
„Ačiū visiems, kurie rado laiko pabūti kartu. Jūsų dėka žydėjo ne tik mano paveikslai, bet ir mano siela. O tuos, kurie neturėjo galimybės atvykti, kviečiu apsilankyti parodoje Jums patogiu metu.
Linkiu visiems surasti savo viduje slypinčius talentus, kad ir Jūsų sielos turėtų galimybę žydėti“, – sakė A. Norbutienė.
Neringa ŠVELNIENĖ
Nuotr. Jono STRAZDAUSKO ir iš asmeninio archyvo
Loading ...
