Vė­žys ma­ne gąs­di­na: kaip gy­ven­ti be bai­mės?

Daž­niau­siai su­ži­no­jus on­ko­lo­gi­nės li­gos diag­no­zę pir­mo­ji reak­ci­ja į šią ži­nią yra šo­kas. Žmo­gus ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad tai at­si­ti­ko bū­tent jam, jį už­griū­na di­džiu­lė psi­cho­lo­gi­nė, emo­ci­nė ir fi­zi­nė naš­ta.

Kaip tin­ka­mai elg­tis, kai ser­gi pa­ts ar­ba on­ko­lo­gi­ne li­ga ser­ga ar­ti­mas žmo­gus, kai at­ro­do, kad gy­ve­ni­mas stai­ga ėmė ir su­griu­vo?

Iš­sa­miau apie daž­niau­sius sun­ku­mus ir svei­ka­tos stip­ri­ni­mą kal­bė­jo Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to (NVI) gy­dy­to­ja psi­chiat­rė dr. Gied­rė Bu­lo­tie­nė.

Pir­mo­ji reak­ci­ja pa­ma­žu nu­slūgs­ta

Dr. G. Bu­lo­tie­nės tei­gi­mu, apie vė­žio diag­no­zę su­ži­no­ję pa­cien­tai daž­niau­siai sa­ko: „At­ro­do, kad vi­sa tai vyks­ta ne su ma­ni­mi.“ Tu­ri praei­ti ne­ma­žai lai­ko, kol pa­cien­tas ir jo ar­ti­mie­ji su­si­tai­ko su šia li­ga.

„Gar­si Švei­ca­ri­jo­je gi­mu­si gy­dy­to­ja Eli­sa­beth Kiub­ler-Ross iš­sky­rė ke­tu­rias emo­ci­nio pri­si­tai­ky­mo prie vė­žio li­gos sta­di­jas: nei­gi­mas ir izo­lia­ci­ja, pyk­tis, de­ry­bos ir, ga­liau­siai, dep­re­si­ja. Vė­žio li­gos at­ve­ju ne­bū­ti­nai vi­sos šios reak­ci­jos tu­ri ei­ti paei­liui, kar­tais ke­lios iš jų ga­li bū­ti vie­nu me­tu. Ats­ki­rais at­ve­jais šios reak­ci­jos, ypač dep­re­si­ja, ga­li pa­si­reikš­ti itin stip­riai ar­ba už­si­tęs­ti. Ta­da pa­cien­tui ar­ba jo ar­ti­mie­siems ga­li rei­kė­ti ir spe­cia­lis­tų – psi­cho­lo­gų ar gy­dy­to­jų psi­chiat­rų – pa­gal­bos“, – sa­kė ji.

Gy­dy­to­ja psi­chiat­rė pa­žy­mė­jo, kad vė­žio li­ga pa­vei­kia ne tik psi­cho­lo­gi­nį, bet ir so­cia­li­nį žmo­gaus funk­cio­na­vi­mą, ne­re­tai pa­si­kei­čia pa­cien­to ar pa­cien­tės vaid­muo šei­mo­je: „Jei žmo­gus dir­ba, jis neiš­ven­gia­mai tu­ri spręs­ti su dar­bu su­si­ju­sias pro­ble­mas. Kar­tais jam ten­ka priim­ti svar­bius spren­di­mus dėl išė­ji­mo iš dar­bo ar pe­rė­ji­mo į leng­ves­nį. Bū­na, kad žmo­gus ku­rį lai­ką ne­ga­li at­lik­ti įpras­tų bui­ties dar­bų.“

Ta­čiau pa­cien­tams ir jų šei­mos na­riams šio­je si­tua­ci­jo­je ga­li pa­dė­ti so­cia­li­nio dar­buo­to­jo kon­sul­ta­ci­jos. Pa­sak dr. G. Bu­lo­tie­nės, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas įver­ti­na si­tua­ci­ją, paaiš­ki­na pa­cien­to tei­ses, pa­ta­ria, dėl ko­kių leng­va­tų ir pa­gal­bos jis ga­li kreip­tis, kad už­si­tik­rin­tų sau pa­kan­ka­mą ma­te­ria­li­nį funk­cio­na­vi­mą.

„Svar­bu su­vok­ti, kad, nors vė­žio li­ga yra di­de­lė psi­cho­lo­gi­nė trau­ma, kad ir ko­kia stip­ri bū­tų pir­mo­ji emo­ci­nė reak­ci­ja į vė­žio li­gos nu­sta­ty­mą, pa­laips­niui ji nu­slūgs­ta. Psi­cho­lo­gi­jo­je yra ter­mi­nas „po­trau­mi­nis au­gi­mas“. Tai reiš­kia, kad di­de­lė da­lis žmo­nių ne tik sėk­min­gai įvei­kia kri­zę, bet net ir psi­cho­lo­giš­kai su­stip­rė­ja, įgau­na dau­giau psi­cho­lo­gi­nio at­spa­ru­mo“, – kal­bė­jo gy­dy­to­ja psi­chiat­rė.

Ne­ver­tė­tų slėp­ti sa­vo emo­ci­jų

Su­ži­no­jus vė­žio diag­no­zę, pir­miau­sia la­bai svar­bu bū­ti at­vi­ram pa­čiam sau.

„Ne­rei­kia ro­dy­ti lai­min­go vei­do, jei­gu tuo me­tu taip ne­si­jau­čia­te. Pa­tar­ti­na at­vi­rai kal­bė­tis su ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis apie sa­vo li­gą, da­ly­tis jaus­mais, ka­dan­gi tai pa­de­da jaus­mams „pra­si­ven­ti­liuo­ti“, su­švel­nė­ti“, – re­ko­men­da­vo dr. G. Bu­lo­tie­nė ir pri­dū­rė, kad kar­tais pa­cien­tai ne­no­ri emo­ciš­kai ap­krau­ti ar­ti­mų­jų, nes „jiems ir taip sun­ku“, ta­čiau to­kia tak­ti­ka daž­niau­siai ne­pa­si­tei­si­na.

„Daž­niau­siai ser­gan­čia­jam ne­pa­vyks­ta vi­siš­kai nu­slėp­ti sa­vo jaus­mų ir ar­ti­mie­ji nu­jau­čia, ką jis gal­vo­ja, kaip jau­čia­si. Vai­kai pa­jun­ta ma­mos ar tė­čio emo­ci­jas ir ga­li pa­tys su­gal­vo­ti dar bai­ses­nių da­ly­kų, jei­gu jiems ne­bus su­pran­ta­mai paaiš­kin­ta. Kar­tais pa­cien­tai apie sa­vo diag­no­zę ne­pa­sa­ko se­niems tė­vams, ne­no­rė­da­mi jų jau­din­ti. Ta­čiau, kaip pa­ste­bė­jau iš sa­vo il­ga­me­tės pra­kti­kos kon­sul­tuo­jant vė­žiu ser­gan­čius pa­cien­tus, daž­niau­siai ar­ti­mie­ji su­ge­ba priim­ti vė­žio diag­no­zę, su­si­tvar­ky­ti su ki­lu­siais jaus­mais ir atei­ty­je ga­li pa­dė­ti ir pa­lai­ky­ti pa­cien­tą. Su­tuok­ti­nio ar suau­gu­sių vai­kų pa­gal­ba ga­li bū­ti la­bai nau­din­ga nu­ve­žant pas gy­dy­to­ją ar nu­per­kant ir pa­ruo­šiant mais­tą“, – aiš­ki­no gy­dy­to­ja psi­chiat­rė.
Ji pa­brė­žė, jog anks­čiau ar vė­liau ar­ti­mie­ji vis tiek su­ži­nos apie vė­žio li­gą ir ga­li jaus­tis įskau­din­ti, kad jiems ne­bu­vo pa­sa­ky­ta anks­čiau. Jei­gu ar­ti­mų­jų emo­ci­niai iš­gy­ve­ni­mai la­bai gi­lūs, jiems svar­bu iš­drįs­ti kreip­tis į psi­cho­lo­gą, kad pa­dė­tų su­si­tvar­ky­ti su už­griu­vu­sia si­tua­ci­ja. Jei­gu at­si­ran­da nuo­la­ti­nė ne­mi­ga ar ne­ri­mas, ga­li bū­ti rei­ka­lin­gas me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas.

Vi­di­nio dar­nos jaus­mo svar­ba

Anot gy­dy­to­jos psi­chiat­rės, no­rint stip­rin­ti sa­vo svei­ka­tą, tiek ser­gan­čia­jam, tiek šei­mos na­riams yra svar­biau­sia ne­pa­mirš­ti sa­vo emo­ci­nės ir psi­cho­lo­gi­nės būk­lės.

„Moks­li­niais ty­ri­mais įro­dy­ta, kad pa­cien­tų ar­ti­mų­jų ne­ri­mas, dep­re­siš­ku­mas ir ki­ti pa­ra­met­rai sta­tis­tiš­kai blo­ges­ni, ly­gi­nant su bend­rą­ja po­pu­lia­ci­ja. O pa­cien­tai, ku­rių ge­res­nė psi­cho­lo­gi­nė būk­lė, ge­riau pa­ke­lia vė­žio gy­dy­mą ir pa­ti­ria ma­žiau ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių“, – kal­bė­jo ji.

NVI at­lik­tu krū­ties vė­žiu ser­gan­čių mo­te­rų ty­ri­mu bu­vo nu­sta­ty­ta, kad mo­te­rys, ku­rios la­biau jau­čia vi­di­nę dar­ną, pa­ti­ria sta­tis­tiš­kai pa­ti­ki­mai ma­žes­nį su svei­ka­ta su­si­ju­sios gy­ve­ni­mo ko­ky­bės pa­blo­gė­ji­mą ir ma­žiau ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių po krū­ties ope­ra­ci­jų nei mo­te­rys, ku­rių vi­di­nės dar­nos jaus­mas že­mes­nis.

„No­riu pa­brėž­ti rea­bi­li­ta­ci­jos, taip pat ir psi­cho­lo­gi­nės bei so­cia­li­nės pa­gal­bos, svar­bą po vė­žio gy­dy­mo. Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos ko­man­da – ki­ne­zi­te­ra­peu­tai, psi­cho­lo­gai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, ma­sa­žuo­to­jai, fi­to­te­ra­peu­tai, die­to­lo­gai ir ki­ti spe­cia­lis­tai – ga­li sėk­min­gai pa­dė­ti pa­cien­tams pa­ge­rin­ti sa­vi­jau­tą ir kiek įma­no­ma su­grįž­ti į iki li­gos bu­vu­sį funk­cio­na­vi­mą, – tei­gė dr. G. Bu­lo­tie­nė. – La­bai svar­bu pri­si­min­ti, kad dva­si­nė ir psi­cho­lo­gi­nė svei­ka­ta yra ne ma­žiau svar­bi ne­gu fi­zi­nė ir, esant po­rei­kiui, rei­kė­tų kreip­tis į spe­cia­lis­tus, ku­rie pa­dės įveik­ti vė­žio bai­mes.“

Dau­giau nau­din­gos in­for­ma­ci­jos, su­si­ju­sios su on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis, ga­li­ma ras­ti NVI in­ter­ne­to sve­tai­nė­je www.nvi.lt. Apie tai, kaip įveik­ti emo­ci­nius ir psi­chi­kos svei­ka­tos sun­ku­mus bei ko­kios yra ne­mo­ka­mos pa­gal­bos ga­li­my­bės Lie­tu­vo­je, ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­to sve­tai­nė­se www.pa­gal­ba­sau.lt, www.tue­si.lt.