Šių metų spalį sukaks dvidešimt metų, kai Mažeikių rajono kaimuose ir miesteliuose veikę kultūros namai tapo savarankiškomis įstaigomis. Dvidešimt metų, kai jų kultūrinės veiklos, planų ir siekių nediktuoja, gaunamų lėšų nekontroliuoja „centras“ – viršesnė kultūros įstaiga.
Mintimis apie pasiekimus, savarankiškos veiklos teikiamus džiaugsmus ir rūpesčius, laisvę veikti bei kurti pasidalijo šeštus metus Viekšnių kultūros centrui vadovaujanti Inga Gudauskienė ir buvusi šios įstaigos direktorė Birutė Švažienė.
Pastatas liko tik prisiminimuose
Pradžiai – šiek tiek Viekšnių kultūros centro istorijos. Kaip rašoma Mažeikių krašto enciklopedijoje, organizuoto kultūrinio darbo pradžia Viekšniuose laikomi 1953 metai. Tais metais penki entuziastai, vadovaujami mokytojo Vinco Deniušio, pastatė Ivano Turgenevo trijų veiksmų pjesę „Neatsargumas“.
Iki 1970 m. Viekšniuose veikė kultūros namai. Kai sudegė medinis pastatas, jų darbuotojai dviem dešimtmečiams prisiglaudė miesto bibliotekoje.
Viekšniškiai puoselėjo svajonę turėti tikrus, erdvius kultūros namus su koncertų, parodų salėmis, biblioteka ir kitomis kultūrinei veiklai reikalingomis patalpomis. Tačiau svajonei išsipildyti nebuvo lemta: 1988-aisiais pradėta Viekšnių kultūros namų statyba po ketverių metų dėl lėšų stygiaus buvo nutraukta. Pastatas užkonservuotas, o paskui ir visiškai nugriautas.
Dabar toje vietoje, kur turėjo būti kultūros namai, pastatyta Viekšnių vasaros estrada.
Įsikūrė didesnėse patalpose
1992 metais iš miesto bibliotekos kultūros namai buvo perkelti į Žemės ūkio mokyklą. Suremontuota salė, įrengta scena, apšvietimas.
Nuo 2002 metų įstaiga perkelta į maždaug 100 kvadratinių metrų ploto patalpas miesto pirties pastate. Pastaruosius 3 metus Viekšnių kultūros centras veikia didesnėse, erdvesnėse patalpose Bažnyčios gatvėje, netoli Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Surėmus pečius, jos buvo šiek tiek paremontuotos, pasistengta, kad taptų jaukesnės.
Šiuo metu įstaigoje dirba 8 žmonės, iš kurių 6 – kultūros ir meno darbuotojai. Skaičiuojama, kad 6 įstaigos saviveiklos kolektyvų, įskaitant ir menininkus jungiantį klubą, veikloje dalyvauja apie pusšimtis viekšniškių.
Padalinių ar filialų kituose kaimuose įstaiga neturi, bet bendradarbiauja su Viekšnių seniūnijos teritorijoje esančiomis Užventės, Kapėnų, Palnosų, Gyvolių ir Mažeikių apylinkės seniūnijai priskirto Krakių kaimo bendruomenėmis. Kultūros centro darbuotojai bendruomenėms talkina, kai jos organizuoja savo renginius ir šventes, o bendruomenių nariai talkininkauja, prisijungia prie kultūrininkų organizuojamų renginių.
Laukiama permainų
Šeštus metus kultūros centro direktoriaus pareigas einanti I. Gudauskienė pasakojo, kad vienaip ar kitaip, bet įstaigos darbuotojai kasdien „užkabina“ įvairius klausimus, susijusius su liepos mėnesį dešimtą kartą vyksiančiais Viekšnių kultūros vakarais, dvidešimtąja Molio švente.
Pasak jos, visada šalia, visada aktualūs naujausio centro darbuotojų įgyvendinto projekto – edukacijos „Kartu molio taku“ ir Joninių organizavimo klausimai.
„Tai didieji renginiai. Ir jei jų nebūtų, reikštų, kad šis tas su kultūra Viekšniuose yra negerai. Kiekvieną rudenį teikiame projektus Lietuvos kultūros tarybai dėl Molio šventės bei Viekšnių kultūros vakarų finansavimo. Matysime, kokie bus rezultatai. Jie turėtų paaiškėti kovo mėnesį.
Bet, be didžiųjų renginių, turime ir mažesnių, kamerinių. Bet ir jiems reikia pasiruošti“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Kalbėdama apie patalpas, kuriose dabar įsikūręs Viekšnių kultūros centras, I. Gudauskienė tikino, kad jose dar labai daug ko trūksta. Jas reikia pritaikyti, kad galėtų lankytis negalių turintys žmonės, reikia atnaujinti šildymo, elektros sistemas. Reikia elementaraus dalyko – scenos.
Direktorė nedrąsiai užsiminė: yra padarytas techninis kapitalinio patalpų remonto projektas, ir pavasarį remonto darbai turėtų prasidėti, bent jau iš dalies. Todėl situacija įstaigoje turėtų pagerėti.
Laisvė veikti – labai svarbi
Per Kultūros centro gyvavimo istoriją jam vadovavo trys direktorės: Regina Saladžiuvienė, Birutė Švažienė, o pastaruosius šešerius metus – I. Gudauskienė.
Tie 20 metų, kai centrai yra savarankiški, dabartinei vadovei siejasi su jos pačios darbu kultūros sektoriuje. Jį mažeikiškė pradėjo 2006 m. sausio mėnesį kaip Palnosų kultūros namų direktorė, o tų pačių metų rudenį, įvykus reorganizacijai, Palnosų kultūros namai buvo prijungti prie Viekšnių kultūros centro. Laikui bėgant, kai Palnosuose neliko mokyklos, neliko ir kultūros namų. Kitaip tariant, gyvenimas viską sudėliojo taip, kad ji įsiliejo į Viekšnių kultūros centro darbuotojų kolektyvą.
„Manau, tai, kad kultūros centrai 20 metų veikia kaip savarankiškos įstaigos, yra labai svarbu. Savarankiškumas reiškia laisvę patiems išsikelti tikslus ir jų siekti. Taip pat – galimybes kurti įstaigos įvaizdį tokį, kokį norime, formuoti visuomenės požiūrį į mūsų darbą. Tai akivaizdi nauda Viekšnių bendruomenės žmonėms, o ir mums – kaip įstaigai, kaip jos darbuotojams“, – mintimis pasidalijo direktorė.
Artėjant Vėlinėms viekšniškiai rinkosi į floristinių kompozicijų kūrimo edukaciją.
Ne visi veiklos modeliai pasiteisina
I. Gudauskienė pridūrė, kad jai nėra tekę dirbti tokiomis sąlygomis, kai buvo pagrindinis kultūros centras, o visi kiti, esantieji kaimuose ir miesteliuose, buvo „centrinio“ padaliniai ar filialai.
Pasak jos, kituose rajonuose ir šiandien yra tokių pavyzdžių, kai veikia pagrindinis kultūros centras, o jo darbuotojai tam tikromis dienomis, tam tikru metu vyksta į mažesniuose miesteliuose ar kaimuose vis dar išlikusias sales padirbėti su vietiniais žmonėmis.
„Nenoriu nieko įžeisti, bet toks atvykimas į filialą priebėgomis man panašus į formalumą. Neva atvažiavau, parepetavome, išvažiavau… Arba: atvažiavau, padarėme renginį, ir išvažiavau.
Visai kitaip, kai esi vietoje, kai pažįsti žmones ir jie tave pažįsta, kai nuolat vyksta bendravimas, mainai. Tai yra tiesioginis ir nuolatinis ryšio plėtojimas. Aš neabejoju, kad sėkmingos veiklos receptas yra nuoširdus darbas komandoje. Kai savo darbą atlieki su meile, kai gebi dirbti su komanda, kuri turi bendrą kryptingą tikslą, tai, man atrodo, yra sėkmingi ir rezultatai“, – kalbėjo I. Gudauskienė.
Žingsnis buvo teisingas
Ankstesnė Viekšnių kultūros centro vadovė B. Švažienė prisiminė: „Nemažai laiko buvome pavaldūs seniūnijai. Kai 2000 metais Viekšniai tapo nebe Akmenės, o Mažeikių rajono dalimi, daugiau ar mažiau jau buvome savarankiški, bet nesivadinome kultūros centru. Paskui buvo metas, kai Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Angelė Rupkutė labai pasistengė, kad rajono kultūros centrai taptų savarankiškomis įstaigomis, kad nebūtų pavaldūs didesniam kultūros centrui arba seniūnijoms.“
Pašnekovė, kalbėdama su „Santarve“, tvirtino, jog ji pati visada buvo už kultūros centrų su jiems priskirtais kultūros namais savarankiškumą.
„Vienas iš argumentų, kodėl tokios pertvarkos reikėjo, buvo tai, kad įstaigos galėtų pačios valdyti konkrečiai joms iš rajono biudžeto skirtus finansus. Kad galėtų savarankiškai rašyti, teikti projektus ir taip pritraukti lėšų. Per dvidešimt metų visa tai įsivažiavo ir situacija yra kitokia, nei buvo anksčiau. Šiandien matau, kad sprendimas leisti kultūros centrams būti savarankiškiems teisingas“, – sakė B. Švažienė.
Bandymų reformuoti buvo visada
Kultūros sektoriuje 44 metus dirbusi „Santarvės“ pašnekovė prisimena, kad per jos darbo metus nuolat atsirasdavo politikų, kurie vis siūlydavo pertvarkyti rajono kultūros centrų sistemą.
Kažkodėl politikams tai būdavo vienas iš pagrindinių spręstinų klausimų. Ypač tai daryti norėdavo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariai. Akmeniškiai tuo klausimu buvo nuosaikesni.
Žodžiu, kai tik būdavo išrenkama nauja valdžia, kai susiformuodavo naujos sudėties taryba, daliai politikų knietėdavo tai sujungti, tai atskirti, tai prijungti prie didžiojo kultūros centro, tai priskirti seniūnijoms…
„Žodžiu, ištisai, visą laiką, vyko toks kvailas erzinimas, draskymas. Nieko blogo neranda, rimtų argumentų, kodėl reikia vienos ar kitos pertvarkos, neturi, bet kabinasi. Kam reikia tokias nesąmones krėsti, erzinti ne itin dosniai finansuojamą, bet nelengvą darbą dirbančius žmones?“ – svarstė B. Švažienė.
Pasitaikius progai, ji pasikalba su buvusiais kolegomis ir sako, jog susidaro įspūdis, kad šiais laikais kultūros sektoriaus darbuotojams tenka labai daug perteklinio popierizmo.
„Parašo žmonės kokį projektėlį, bet kol gauna kelis tūkstantėlius vienam ar kitam renginiui organizuoti, popieriai keliauja per instancijų instancijas. Žodžiu, labai ilgi biurokratiniai procesai.
Įsivaizduoju, dabar tuo aspektu dirbti yra žymiai sunkiau. Žinoma, atsiskaitomybė turi būti, bet proto ribose“, – apibendrino pašnekovė.
Neringa ŠVELNIENĖ
Loading ...
