Vai­no­čiai: jei žmo­nės no­rės, šven­tės tę­sis

Per gra­žiau­sias me­tų šven­tes ži­ba iš­puoš­ti mies­tai, mies­te­liai, kai­mai. Šiais me­tais ypač ak­ty­viai sa­vo gy­ven­vie­tę iš­da­bi­no Vai­no­čių gy­ven­to­jai, tą jau pa­ste­bė­jo ir trau­ki­niais ke­liau­jan­tys žmo­nės. Esą iš to­lo ma­ty­ti ne­di­de­lio kai­me­lio di­de­li dar­bai – ka­lė­di­niai pa­puo­ši­mai.

Vai­no­tiš­kiai pa­sta­ruo­ju me­tu taip su­si­vie­ni­jo, kad sa­vo iš­ra­din­gu­mą de­monst­ruo­ja iš­ti­sus me­tus. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo va­sa­ros šven­tės „Vai­no­čiams – 460“ (lie­pos 6 d.), vė­liau ak­ty­viai vi­si su­ju­do ruoš­tis Mo­liū­ga­die­niui, o po jo jau su­ko­si min­tys apie eg­lu­tės įžie­bi­mą.

Gra­žiems dar­bams kai­mo žmo­nes su­bu­ria vai­no­tiš­kė Au­re­li­ja Lau­rins­kai­tė. Ji sa­kė, jog ak­ty­viai va­ži­nė­ja po įvai­riau­sias šven­tes ir ten pri­si­žiū­ri vi­so­kių idė­jų: „No­riu, kad mū­sų kai­mu­kas tu­rė­tų šven­čių, ir pra­dė­jau jas or­ga­ni­zuo­ti. At­si­ra­do ne tik bū­rys no­rin­čių da­ly­vau­ti, bet ir pri­si­dė­ti prie šven­čių. Tuo la­bai džiau­giuo­si!“

Šioms šven­tėms Vai­no­čius puo­šė vi­si, kas tik tu­rė­jo lai­ko ir no­ro: ri­ti­nius ve­žė, da­žė, lem­pu­tes ka­bi­no…

Au­re­li­ja pa­sa­ko­jo jau gau­nan­ti klau­si­mų apie Už­ga­vė­nes, tad pa­ti­ki­no, kad jei tik žmo­nės no­rės, šven­tės Vai­no­čiuo­se tę­sis ir ki­tais me­tais.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.