Teatras – tai ne tik scena, šviesos ir žiūrovų pilna salė. Tai pasaulis, kuriame atgyja jausmai, įsikūnija svajonės ir per vaidmenis prabyla aktoriaus siela. Be žmonių, kurie nebijo žengti į sceną ir atiduoti žiūrovams dalelę savęs, teatro nebūtų. Jau dešimt metų premjerų jauduliu, persipynusiu išvien su džiaugsmu, gyvena Rietavo kultūros centro mėgėjų teatro „Ruoda“ narys Paulius Šniauka. Žmogus, kuris vaidina ne iš pareigos, kuris po sunkios darbo dienos į repeticijas skuba tarsi į susitikimą su „šeimynėle“, kurios narių širdys plaka tuo pačiu – teatro dvasios – ritmu.
Rita Stančiukienė
Gyvenimas ėjo tik karjeros linkme
Paulius Šniauka – rietaviškis. Kaip ir dauguma jaunų žmonių, įgijęs vidurinį išsilavinimą išvažiavo studijuoti į Vilnių, kur ir pradėjo savo profesinės karjeros kelią. Sostinė – dinamiškas miestas, gyvenimas jame virte verda, tačiau daug dirbant ne visiems lieka laiko mėgautis didmiesčio teikiamomis privilegijomis. Baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą į darbus visa galva nėrė ir Paulius. Kol ilgainiui jį ir jo gyvenimo draugę (dabar žmoną) Vitaliją pradėjo kamuoti mintis: „Pinigų uždirbame, o jų išleisti nėra kada.“
Supratusi, kad gyvenimas eina tik karjeros linkme, pora pradėjo galvoti apie grįžimą į Rietavą. Svarstė, kad šiek tiek pagyvens gimtajame mieste, o vėliau, susiradę darbus, išsikels į Klaipėdą.
Dalį plano jiems iš tiesų pavyko įgyvendinti – grįžo, susirado darbus, bet į uostamiestį taip ir neišsikėlė. Iki šiol vyras kasdien važinėja į Klaipėdą, o štai Vitalija jau dirba Rietavo miesto seniūnijoje. Su kiekvienais metais jaunos šeimos ryšys su gimtuoju kraštu tvirtėja – čia gimė jųdviejų dukrytė Vytautė, čia pamažu kyla ir šeimos gyvenamasis namas. „Supratome, kaip gera jaunai šeimai gyventi mažame mieste. Vaikų darželis – čia pat, gatvėse jokių automobilių spūsčių, o visą miestą norėdamas ir pėsčiomis gali apeiti.
Rietaviškiams sudarytos sąlygos sportuoti, dalyvauti kultūrinėje veikloje, yra meno mokykla, gimnazija. Kai kurios paslaugos čia prieinamos daug lengviau nei didmiestyje“, – vardijo privalumus P. Šniauka.
Į teatrą atėjo atsitiktinai
Dar viena gija, stipriai rišanti su Rietavu, – režisieriaus Vinco Andriuškos vadovaujamas mėgėjų teatras „Ruoda“. P. Šniauka sako savęs be šio kolektyvo jau neįsivaizduojantis, nors atėjo į jį visiškai atitiktinai. „Mūsų draugės tėvas, teatro senbuvis Rimas Jocys (dabar jau amžiną atilsį – aut. past.) kartą pakvietė į repeticiją, kad paskaityčiau susirgusio aktoriaus tekstą. Atėjau ir įklimpau. Niekada anksčiau nebuvau vaidinęs, bet kitais metais jau turėjau savo vaidmenį spektaklyje „Dobilėlis penkialapis“. Vaidinau Šiaučiūną, labai jaudinausi. Buvo tokia scena, kai lošėme kortomis. Nepatikėsite, iki šiol atsimenu, kokios kortos man per premjerą iškrito“, – kalbėjo rietaviškis.
Aktoriaus mėgėjo „karjera“ tęsiasi 10 metų. Spektakliuose sukurta daugiau nei dešimt personažų, vaidinta ir teatro paruoštose proginėse programose. Tačiau jaudulys išėjus į sceną vis dar kamuoja. Pasak pašnekovo, jis labai malonus, sumišęs su džiaugsmo ir išsipildymo emocijomis. „Tai yra geriausia, ką gali duoti aktoriui scena. Atlieki vaidmenį, atiduodi save žiūrovams, o po premjeros – tuštuma. Atrodo, kažkas, ko labai laukei, kam ilgai ruošeisi, baigėsi. Rietaviškiai – nerealūs žiūrovai, jie laukia mūsų premjerų, supranta ir myli teatrą, jaučiame didžiulį jų palaikymą ir susidomėjimą. Kas labai svarbu, juk repetuojame pusę metų – po du kartus per savaitę“, – pasakojo aktorius mėgėjas.
Arklys Dominykas P. Šniaukai yra įdomiausias iš visų suvaidintų personažų (spektaklis pagal Vytauto V. Landsbergio kūrinį „Arklio Dominyko meilė“). „Tai labai sudėtingas, daug fizinių ir emocinių jėgų pareikalavęs vaidmuo. Po kiekvienos repeticijos tiesiogine to žodžio prasme tekdavo išsigręžti marškinėlius“, – prisiminė repeticijose išlietą prakaitą rietaviškis.
Spektaklyje „Nuoma ir trys kiaušiniai“, kurio premjera „Ruoda“ žiūrovus nudžiugino per praėjusią savaitę vykusį tradicinį renginį „Teatro dienos Rietave“, P. Šniauka atliko darboholiko buhalterio vaidmenį. Šis personažas jam artimiausias iš visų suvaidintų, nes, kaip prisipažįsta, ir pats yra persirgęs šia liga.
„Kaukė nukrenta vos pravėrus namų duris“
Paklaustas, ar po repeticijų, spektaklių neparsineša vaidmens į namus ir kaip šeima žiūri į vyro ir tėčio pomėgį, neslėpė: „Scenoje įsigyveni į personažą ir kartais toks – du viename kūne – grįžti į namus, kas tikrai nėra gerai. Tačiau kaukė nukrenta vos pravėrus namų duris, namuose nepavaidinsi… Šeima greitai sugrąžina į realybę. Dalyvavimas teatro kolektyvo veikloje – repeticijos, spektakliai, išvykos – atima iš artimųjų laiką. Bet visada stengiesi, kad kažkaip kompensuotum savo nebuvimą. Vitalija lanko šokių kolektyvą „Šarkelės“, tad mūsų laisvalaikis pasiskirsto į šokių ir teatro vakarus. Abu turime mėgstamas veiklas, todėl vienas kitą suprantame. Ketverių metukų Vytautė auga teatro aplinkoje, jai patinka žiūrėti, kaip vaidina tėtis, kaip jis persikūnija į vieną ar kitą personažą.“
Scenoje gautos pamokos praverčia ir kasdieniame gyvenime
P. Šniauka sakė, kad pradėjęs vaidinti įgavo daug patirties, kuri praverčia ir gyvenime, ir darbe. Kaip jau minėjome, dirba jis Klaipėdoje nekilnojamojo turto valdytoju, vystytoju įmonėje „Inreal“. Darbas su žmonėmis reikalauja ne tik profesijos, bet ir psichologijos žinių. Pasak rietaviškio, teatras jį išmokė laisvumo, pasitikėjimo savimi, kas labai praverčia per dalykinius susitikimus, projektų pristatymus, derybas. Išmokė kantrybės, kuri padeda ramiam išlikti konfliktinėse situacijose, o po jų grįžti į normalų santykį. O svarbiausia – dovanojo naujų draugų. „Esame „šeimynėlė“, kurioje kiekvienas turime savo vaidmenį. Po repeticijų dažnai susėdame pasitarti, dalijamės patarimais. Juk kartais būna, kad neina „paimti“ vaidmens, ir tiek… Kartu ne tik repetuojame, važiuojame į festivalius, profesionalių teatrų spektaklius. Štai visai neseniai Klaipėdoje žiūrėjome spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“, kuriame vaidina net dvi iš Rietavo kilusios aktorės – Sigutė Gaudušytė ir Kamilė Andriuškaitė. Kartu švenčiame gimtadienius, kitas šventes. Dabar save sunkiai įsivaizduoju be mūsų teatro“, – prisipažino pašnekovas.
Į politiką atėjo ne vaidinti
P. Šniauka – Rietavo savivaldybės tarybos narys. Ši kadencija jam pirmoji. Sakoma, kad politikai, norėdami atrodyti geresni, labiau patikti rinkėjams, dažnai slepia savo tikrąjį veidą. „Ar jums tenka užsidėti „kaukę“ per posėdžius, slėpti tikrąją savo nuomonę?“ – klausėme. „Į tarybą atėjau ne vaidinti, man iš tikrųjų rūpi Rietavas. Ruošiuosi visiems posėdžiams, peržiūriu vaizdo įrašus komitetų, kuriems nepriklausau. Noriu žinoti, už ką balsuoju. Atėjau į tarybą, nes norėjau prisiliesti prie savivaldos „virtuvės“, pažiūrėti, kaip viskas vyksta, ką naudingo visuomenei gali nuveikti tarybos narys. Supratau, kad viskas daug sudėtingiau, nei atrodo iš šalies“, – atsakė P. Šniauka.
Nebūtų mėgstančių vaidinti, nebūtų ir mėgėjų teatrų
Kiekvienas mėgėjų teatro aktorius yra drąsus kūrėjas, dovanojantis žiūrovams ne tik spektaklį, bet ir dalelę savęs. Jų dėka teatro dvasia gyva ne tik didžiosiose scenose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Tai svarbu, nes teatras kviečia mąstyti, įkvepia svajoti, juoktis.
Sveikindami pašnekovą su kovo 27-ąją minėta Teatro diena linkime jam ir visai „šeimynėlei“ aistros scenai, energijos, įkvėpimo, įdomių vaidmenų ir daugybės akimirkų, kai sielą užlieja jaudulys, sumišęs su džiaugsmo ir išsipildymo emocijomis.
Loading ...
