„Užt­ru­kau, kol su­ge­bė­jau priim­ti sa­vo kū­ną“

Il­gą lai­ką vi­suo­me­nė­je sklan­džiu­sios so­cia­li­nės nuo­sta­tos pa­ma­žu kei­čia­si – vis daž­niau pa­brė­žia­ma, kad ne tik itin liek­nas kū­nas yra vie­nin­te­lis gro­žio eta­lo­nas ir ga­li bū­ti my­li­mas. Be to, gar­siau kal­ba­ma apie ste­reo­ti­pų ke­lia­mą grės­mę ir val­gy­mo su­tri­ki­mus, ga­lin­čius tu­rė­ti la­bai skau­džių psi­cho­lo­gi­nių ir fi­zi­nių pa­da­ri­nių. Nus­ta­ty­ta, jog kas 62 mi­nu­tes mirš­ta bent vie­nas as­muo, ken­čian­tis nuo val­gy­mo su­tri­ki­mų, o di­džiau­sia ri­zi­ka ky­la paaug­liams ir jau­noms mo­te­rims.

Sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi da­li­ja­si du kar­tus ano­rek­si­ja sir­gu­si Ad­ria­na Gul­bi­no­vič. Kaip pa­ti sa­ko, ji bu­vo maiš­tin­ga paaug­lė, to­dėl pa­gal­bos krei­pė­si tik tuo­met, kai si­tua­ci­jos ne­be­ga­lė­jo su­val­dy­ti sa­vo jė­go­mis.

Pra­si­dė­jo su­lau­kus vos 11 me­tų

Iš Šven­čio­nių ra­jo­no Pab­ra­dės mies­te­lio ki­lu­si A. Gul­bi­no­vič vai­kys­tė­je sva­jo­jo šok­ti ir, pra­dė­ju­si tuo už­siim­ti ant­ro­je kla­sė­je, sėk­min­gai šo­ka iki šiol.

„Ne pa­slap­tis, kad vi­sais lai­kais šo­kė­jas tu­rė­jo bū­ti „for­mo­je“. Nors pa­sta­ruo­ju me­tu šie ste­reo­ti­pai yra sėk­min­gai iš­sklai­do­mi žy­mių ap­va­les­nių for­mų šo­kė­jų – anks­čiau rei­ka­la­vi­mai bu­vo itin griež­ti“, – po­kal­bį pra­de­da mer­gi­na.

Jos ke­lias val­gy­mo su­tri­ki­mų link pra­si­dė­jo bū­nant vie­nuo­li­kos me­tų, kai prieš ki­tus bend­rak­la­sius ir vy­res­niuo­sius šo­kė­jus šo­kių mo­ky­to­ja pra­dė­jo nei­gia­mai ko­men­tuo­ti mer­gai­tės kū­ną dėl priaug­to svo­rio.

Ga­liau­siai ty­čio­tis iš mer­gai­tės pra­dė­jo vai­kai. Mer­gi­na pri­si­me­na vie­ną pir­mų­jų „juo­ke­lių“, kai, per­kant ban­de­lę mo­kyk­lo­je, ki­tas moks­lei­vis vi­sų aki­vaiz­do­je jai iš­rė­žė: „Kaip tu dar drįs­ti pirk­ti ban­de­les? Tu ir taip esi sto­ra kar­vė!“

„Po šių žo­džių il­gai ver­kiau, o grį­žu­si na­mo su­lau­kiau ma­mos klau­si­mo, kas gi man nu­ti­ko, ta­čiau jai taip ir neat­sa­kiau. Po šio at­ve­jo pra­si­dė­jo ma­no ba­da­vi­mai“, – tei­gia A. Gul­bi­no­vič.

Kri­ti­nis svo­ris – 29 ki­log­ra­mai

Mer­gi­na pa­sa­ko­ja, jog vi­sos jos min­tys bu­vo tik apie tai, kaip su­liek­nė­ti, ne­val­gy­ti ar pa­pil­do­mai pa­spor­tuo­ti, kad tik svo­ris kuo grei­čiau su­ma­žė­tų.

Tė­vai, pa­ste­bė­ję kren­tan­tį duk­ros svo­rį, ban­dė pri­vers­ti mer­gai­tę val­gy­ti. „Ma­ma ir tė­tis sa­ky­da­vo, kad ne­pa­sit­rauks nuo sta­lo tol, kol aš ne­pa­val­gy­siu“, – pri­si­me­na ji.

Dau­ge­lį kar­tų tė­vai ban­dė su ja kal­bė­ti ir net iš­vež­ti į li­go­ni­nę, ta­čiau ji nie­ko prie sa­vęs ne­pri­si­lei­do ir me­la­vo, kad vis­kas yra ge­rai.

A. Gul­bi­no­vič pri­pa­žįs­ta, kad bu­vo la­bai už­si­spy­ru­si paaug­lė: „Mo­kė­jau pui­kiai prieš vi­sus vai­din­ti, su ma­ni­mi nie­kas ne­ga­lė­jo gin­čy­tis. Aš šauk­da­vau, kad nie­kur ne­va­žiuo­siu, nors tuo me­tu bu­vau pa­sie­ku­si sa­vo kri­ti­nę ri­bą – bū­da­ma 155 cm ūgio svė­riau vos 29 ki­log­ra­mus.“

Praė­jus ku­riam lai­kui, mer­gi­na pa­var­go nuo nuo­la­ti­nės įtam­pos ir gal­vo­ji­mo apie mais­tą, to­dėl iš­siil­gu­si jo tie­siog pa­ma­žu pra­dė­jo val­gy­ti, ba­da­vi­mų vis ma­žė­jo.

Ji pri­du­ria: „Džiau­giuo­si, kad grįž­da­ma į nor­ma­lų svo­rį tuo­met ne­su­lau­kiau jo­kių ko­men­ta­rų iš ap­lin­ki­nių. Ma­nau, kad tai man pa­dė­jo, nes prie­šin­gu at­ve­ju bū­čiau to­liau sa­ve ali­nu­si.“

Svei­ka­tos pro­ble­mos – il­ga­lai­kės

Neil­gai tru­kus, vos po ke­le­rių me­tų, pen­kio­lik­me­tė A. Gul­bi­no­vič, ste­bė­da­ma liek­nes­nes ir dau­giau vai­ki­nų dė­me­sio su­lau­kian­čias drau­ges bei ma­ty­da­ma ne­pap­ras­tai gra­žias mo­te­ris so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, nu­spren­dė grįž­ti prie svei­ka­tai ža­lin­gų įpro­čių.

„Kar­tu su jo­mis lan­kiau šo­kius ir vi­suo­met at­kreip­da­vau dė­me­sį, kaip gra­žiai jos at­ro­do su šo­kių ap­ran­ga ir kaip at­ro­dau aš. Ma­niau, kad jei pa­vy­ko pir­mą kar­tą – pa­vyks ir ant­rą­jį“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

Šį­kart ji iš­ban­dė vis­ką: pra­de­dant pro­tar­pi­niu ba­da­vi­mu ir bai­giant vi­siš­ku ang­lia­van­de­nių at­si­sa­ky­mu. Mer­gi­nos or­ga­niz­mas bu­vo taip stip­riai iš­var­gin­tas, kad jai din­go mė­ne­si­nės. „Ma­no ma­mai tai pri­ly­go tra­ge­di­jai ir tik da­bar su­pran­tu, ką ji tuo­met iš­gy­ve­no. Nors ji sten­gė­si pa­dė­ti, aš ne­lei­dau ir sa­kiau, kad čia ma­no gy­ve­ni­mas“, – at­vi­rau­ja A. Gul­bi­no­vič.

Su­lau­ku­si še­šio­li­kos me­tų, mer­gi­na svė­rė vos 38 ki­log­ra­mus. „Pa­me­nu, kad iš­vy­du­si šiuos skai­čius aš ver­kiau ne­ga­lė­da­ma su­vok­ti, ko­dėl ne­ga­liu bū­ti nor­ma­li kaip ir vi­si, ko­dėl tu­riu nuo­lat gal­vo­ti apie tai, kaip at­ro­dau, kiek sve­riu ir kiek val­gau“, – kal­ba ji apie anuo­me­ti­nę si­tua­ci­ją.

Jai nuo­lat svai­go gal­va, trū­ko ener­gi­jos, o ga­lų ga­le pra­si­dė­jo kom­pul­sy­vūs per­si­val­gy­mai.

„Per­si­val­gy­da­vau tiek, kad ne­ga­lė­da­vau net kvė­puo­ti“, – pri­si­me­na mer­gi­na. Tuo­met ji su­pra­to, kad no­ri tai su­stab­dy­ti ir tam rei­ka­lin­ga pa­gal­ba.

„Da­bar esu lai­min­ga, nes ma­no gy­ve­ni­mas pa­si­da­rė daug spal­vin­ges­nis – esu ge­ros nuo­tai­kos, tu­riu ener­gi­jos, ne­be­ven­giu drau­gų, sten­giuo­si kuo la­biau įsi­klau­sy­ti į sa­vo kū­no po­rei­kius ir ste­bė­ti sa­vo bū­se­ną“, – apie tei­gia­mus po­ky­čius pa­sa­ko­ja ji.

Šiuo me­tu mer­gi­na ruo­šia­si ar­tė­jan­čioms psi­cho­lo­gi­jos stu­di­joms ir pla­nuo­ja už­sie­ny­je gi­lin­ti ži­nias apie svei­ką ir su­ba­lan­suo­tą gy­ve­ni­mo bū­dą, mi­ty­bą.
Ji sa­ko, kad jos gy­ve­ni­mo mi­si­ja – pa­dė­ti ki­tiems ken­čian­tiems nuo val­gy­mo su­tri­ki­mų.

Kū­nas sim­bo­li­zuo­ja gė­dą

Psi­cho­lo­gės Mo­ni­kos Lu­ko­še­vi­čiū­tės tei­gi­mu, pa­cien­tai, ko­vo­jan­tys su val­gy­mo su­tri­ki­mais, tu­ri dau­gy­bę emo­ci­nių ir el­ge­sio po­žy­mių, to­kių kaip bai­mė priaug­ti svo­rio, nuo­tai­kų kai­ta, so­cia­li­nis at­si­trau­ki­mas ar per­tek­li­nis fi­zi­nis ak­ty­vu­mas.

„Gre­ta ga­li vys­ty­tis ir ki­tos li­gos: dep­re­si­ja, ne­ri­mo su­tri­ki­mai, po­lin­kis į al­ko­ho­lio ar nar­ko­ti­nių me­džia­gų var­to­ji­mą, ga­li at­si­ras­ti sa­vęs ža­lo­ji­mas bei min­tys apie sa­vi­žu­dy­bę“, – kal­ba M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė.

Val­gy­mo su­tri­ki­mais ser­gan­tys pa­cien­tai daž­nai nu­ro­do sa­vo kū­ną kaip bū­dą ne­tie­sio­giai iš­reikš­ti tai, kas vyks­ta jų min­ty­se ir šir­dy­se.
„Tie, ku­rie sa­ve api­brė­žia vien sa­vo iš­vaiz­da, ti­ki, kad bus pa­kan­ka­mai ge­ri tik ta­da, kai jų kū­nas bus pa­kan­ka­mai ge­ras. Jie ma­no, kad pa­kei­tę iš­vaiz­dą ga­li pri­vers­ti ki­tus žmo­nes juos pa­mėg­ti. Jie ne­są­mo­nin­gai įsi­vaiz­duo­ja, kad at­si­kra­tę „ant­svo­rio“ at­si­kra­to nie­ki­nan­čių sa­vo as­pek­tų. Šie pa­cien­tai nau­do­ja sa­vo kū­ną, kad iš­reikš­tų tai, ko jų pro­tas ne­ga­li. Jų kū­nai daž­nai yra gė­dos ir pa­že­mi­ni­mo, o ne ma­lo­nu­mo šal­ti­nis“, – tvir­ti­na psi­cho­lo­gė.

Pa­gal­ba – bū­ti­na

Po­kal­bis su pa­ti­ki­mu žmo­gu­mi ga­li su­teik­ti rei­ka­lin­gą pa­guo­dą, pa­ra­mą, nors iš pra­džių ga­li bū­ti jau­čia­ma bai­mė, pyk­tis, ne­ri­mas ar su­mi­ši­mas.

„Vi­siš­kai nor­ma­lu, kad ga­li­te ne­ži­no­ti, ką pa­sa­ky­ti, to­dėl pir­miau­sia ver­tė­tų sau at­sa­ky­ti į šiuos klau­si­mus: ka­da pra­dė­jo­te gal­vo­ti apie svo­rį? Ka­da pra­si­dė­jo ki­toks jū­sų el­ge­sys? Ar pa­ste­bė­jo­te po­vei­kį fi­zi­nei ar emo­ci­nei svei­ka­tai? Kaip žmo­nės jū­sų gy­ve­ni­me ga­li ge­riau­siai jus pa­lai­ky­ti? Ar no­ri­te, kad jie ste­bė­tų jū­sų el­ge­sį? Ko­kius po­ky­čius no­rė­tu­mė­te pa­da­ry­ti sa­vo gy­ve­ni­me, kad „įves­tu­mė­te“ svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą?“ – pa­ta­ria M. Lu­ko­še­vi­čiū­tė. Ji per­spė­ja, kad ar­ti­mie­ji, iš­gir­dę pro­ble­mą, ga­li rea­guo­ti emo­cio­na­liai, pa­ro­dy­ti šo­ko reak­ci­ją, bai­mę, pyk­tį ar nei­gi­mą. Ta­čiau svar­bu iš­lik­ti ra­miems, nes tik abi­pu­sis dar­bas leis pa­žin­ti pro­ble­mą ir ją spręs­ti.

„Kiek­vie­na dis­ku­si­ja su val­gy­mo su­tri­ki­mu ser­gan­čiu žmo­gu­mi bus skir­tin­ga – per­ne­lyg di­de­lis at­kak­lu­mas ga­li pa­ska­tin­ti ser­gan­tį­jį nuo jū­sų at­si­ri­bo­ti, ta­čiau ig­no­ruo­ti mir­ti­nos li­gos taip pat ne­ga­li­ma. Svar­bu pa­lik­ti „pra­ver­tas du­ris“ ir nuo­lat pa­si­tei­rau­ti my­li­mo žmo­gaus, kaip jam se­ka­si ir ar jis no­ri gy­dy­tis – tai ga­li pa­dė­ti jį nu­kreip­ti tei­sin­ga link­me“, – kal­ba psi­cho­lo­gė.

Ji pa­brė­žia, kad val­gy­mo su­tri­ki­mui su­si­for­muo­ti įta­kos tu­ri ge­ne­ti­ka, as­me­ny­bė, psi­cho­lo­gi­nė pa­tir­tis, o ne­gy­do­mi val­gy­mo su­tri­ki­mai ga­li tu­rė­ti ne­sug­rą­ži­na­mų komp­li­ka­ci­jų ir pa­si­baig­ti mir­ti­mi. Kuo anks­čiau bus pra­dė­tas gy­dy­mas, tuo ma­žes­nis rim­tų pa­sek­mių pa­vo­jus, di­des­nė iš­gi­ji­mo ti­ki­my­bė.