Upy­no­je įsteig­ta įmo­nė „Cok­rus“ ga­mins že­mai­tiš­ką cuk­rų

Mū­sų ra­jo­no ūki­nin­kai ne­mie­ga – ge­ba žai­biš­kai rea­guo­ti į įvy­kius: vos ka­ro grės­mė gy­ven­to­jus nu­gi­nė į par­duo­tu­ves pirk­ti at­sar­gų, o ten pri­trū­ko drus­kos ir cuk­raus, upy­niš­kiai kaip­mat ėmė pro­ble­mą spręs­ti. Jau šį sa­vait­ga­lį bus ga­li­ma įsi­gy­ti Upy­no­je pa­ga­min­to cuk­raus! To ima­si jau­nie­ji ūki­nin­kai, o jų įkur­tai įmo­nei va­do­vau­ti pa­skir­tas upy­niš­kis Dai­va­ras Skio­tys.
Upy­nos se­niū­ni­jos se­niū­nas Do­na­tas Žel­vys pa­tvir­ti­no, jog idė­ja se­niū­ni­jo­je plė­to­ti vers­lą bren­do jau se­niai, nuo­lat pa­kal­bė­da­vęs su se­niū­ni­jos jau­ni­mu, kad rei­kė­tų im­tis ga­my­bos, o pro­duk­tus rea­li­zuo­ti ne tik mū­sų ra­jo­ne, bet ir ša­ly­je ar už jos ri­bų. „Vi­so­kių bū­ta min­čių. Mū­sų gy­ven­to­jai la­bai darbš­tūs, kū­ry­bin­gi ir iš­ra­din­gi, ta­čiau vi­si tu­ri sa­vo ūkius, yra užim­ti, bet su­dė­tin­ga si­tua­ci­ja įvy­kius ge­ro­kai pa­spar­ti­no. Kar­tą su­si­rin­ko­me, su­sė­do­me ir nu­ta­rė­me, kad ka­vą mėgs­ta­me ger­ti su cuk­ru­mi, to­dėl no­ri­me bū­ti ne­prik­lau­so­mi nuo kaž­kie­no su­gal­vo­tų są­ly­gų ri­bo­ti ar­ba vi­sai ne­tiek­ti cuk­raus ar drus­kos – vis­ką ga­li­me pa­da­ry­ti pa­tys. Tu­ri­me lais­vų pa­sta­tų, vi­si bend­ro­mis jė­go­mis ga­li­me įreng­ti ga­my­bos ce­chą. Taip ir pa­da­rė­me“, – pa­sa­ko­jo se­niū­nas.
Taip vy­rai Upy­no­je įkū­rė įmo­nę, ku­rią pa­va­di­no že­mai­tiš­kai „Cok­rus“. „Esa­me sa­vo kraš­to pa­trio­tai, kal­ba­me že­mai­tiš­kai, to­dėl ir pa­va­di­ni­mas neį­mant­rus – ką ga­mi­na­me, taip ir pa­va­di­no­me. Džiau­gia­mės, kad pa­vy­ko že­mai­tiš­ką pa­va­di­ni­mą įre­gist­ruo­ti, nes kar­tais ang­liš­ki pa­va­di­ni­mai la­biau bran­gi­na­mi nei sa­vos kal­bos žo­džiai. To­dėl, kai ger­si­te ka­vą ar ar­ba­tą, vir­si­te uo­gie­nes, vi­suo­met dė­ki­te ne kur nors pa­ga­min­tą cuk­rų, o vis­ką sal­din­ki­te „cok­ru­mi“ – ir mums pa­dė­si­te, ir ži­no­si­te, kad var­to­ja­te tik­rai ko­ky­biš­ką pro­duk­tą“, – ge­ra pra­džia džiau­gė­si Dai­va­ras.
Upy­nos jau­no­ji kar­ta in­ves­ta­vo sa­vas lė­šas, ta­čiau ti­ki, jog pa­vyks gau­ti pi­ni­gų ir iš Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pa­gal pro­gra­mą „Pa­ra­ma vers­lo pra­džiai ar plėt­rai kai­mo vie­to­vė­je“. Tie­sa, jie bus skir­ti tik tuo­met, kai ga­my­ba įsi­bė­gės. Pa­ra­mos in­ten­sy­vu­mas: iki 70 pro­c. tin­ka­mų fi­nan­suo­ti iš­lai­dų.
„Tai la­bai ge­ra fi­nan­sa­vi­mo pro­gra­ma ak­ty­viems žmo­nėms, ku­rie no­ri gy­ven­ti ir dirb­ti kai­me. Ga­li­mi pa­reiš­kė­jai: fi­zi­niai as­me­nys, ku­rių nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta tu­ri bū­ti dek­la­ruo­ta kai­mo vie­to­vė­je, įmo­nė taip pat tu­ri bū­ti stei­gia­ma kai­me ir iš­lai­ky­ta vi­su kont­ro­lės lai­ko­tar­piu, t. y. pen­ke­rius me­tus. Svar­bi są­ly­ga: dar­bo vie­tas tu­ri užim­ti as­me­nys, taip pat re­gist­ruo­ti kai­mo vie­to­vė­je. Mes šiuos kri­te­ri­jus ati­ti­ko­me, tad ti­ki­mės, jog pra­dė­ję ga­min­ti cuk­rų su­si­grą­žin­si­me apie 0,5 mln. Eur in­ves­tuo­tų lė­šų. Šią pi­ni­gų su­mą į įmo­nę su­dė­jo per dvi­de­šimt mū­sų se­niū­ni­jos žmo­nių. Tai „Cok­rų“ ga­li­ma lai­ky­ti vi­sos se­niū­ni­jos bend­ro dar­bo re­zul­ta­tu. Ti­kiuo­si, kad jis neap­kars“, – bend­ruo­me­niš­ku­mą ver­ti­no D. Žel­vys.
Ka­dan­gi cuk­rus įmo­nė­je „Cok­rus“ bus ga­mi­na­mas iš vie­ti­nių ža­lia­vų, pra­džio­je upy­niš­kiai cuk­ri­nių run­ke­lių nu­si­pir­ko iš Aukš­tai­ti­jos ūki­nin­kų, o vė­liau ti­ki­si, kad juos au­gin­ti im­sis ir mū­sų kraš­to žem­dir­biai, ku­rie dėl trą­šų sty­giaus ne­be­ga­lės au­gin­ti ki­tų kul­tū­rų, to­dėl pe­reis prie cuk­ri­nių run­ke­lių. Juo­lab kad jų au­gi­ni­mą ža­da­ma ge­rai su­bsi­di­juo­ti.
Ka­dan­gi įmo­nė ga­mi­na mais­to pro­duk­tą, ap­lin­ka yra ga­na ste­ri­li, re­dak­ci­jos į vi­dų neį­si­lei­do, ta­čiau pir­mo­jo cuk­raus jau pa­ra­ga­vo­me. Tvir­ti­na­me: „cok­rus“ sal­dus, gal net sal­des­nis už cuk­rų!
Mū­sų klau­si­mas, o jei­gu nu­tik­tų taip, kad tik­rai ne­be­lik­tų pre­ky­bo­je drus­kos, ar bū­tų ga­li­my­bė Upy­no­je ga­min­ti ir ją, pa­šne­ko­vams neat­ro­dė keis­tas. „Nė­ra neišsp­ren­džia­mų da­ly­kų, rei­kia tik už­si­spy­ri­mo. Juo­lab kad sta­tant vė­jo jė­gai­nes prie Upy­nos gi­liai že­mė­je ap­tik­ta itin drus­kin­go mi­ne­ra­li­nio van­dens ša­ka. Van­de­nį iš­ga­ri­nus, tik­rai tu­rė­tu­me pa­kan­ka­mai drus­kos, bet tai dar atei­ties pro­jek­tas…“ – sa­kė upy­niš­kiai.
Trims mū­sų laik­raš­čio skai­ty­to­jams, ku­rie penk­ta­die­nį pir­mie­ji ateis į re­dak­ci­ją, įmo­nė „Cok­rus“ do­va­no­ja po vie­ną ki­log­ra­mą cuk­raus, o vi­siems skai­ty­to­jams lin­ki sal­daus gy­ve­ni­mo – kad nie­ka­da ne­stig­tų ge­ros nuo­tai­kos ir pui­kių emo­ci­jų. To lin­ki­me ir mes, re­dak­ci­jos dar­buo­to­jai.