Rugpjūčio 16-osios popietę į Kaušėnų kaimą (Nausodžio sen., Plungės r.) skubėjo keturi ugniagesių ekipažai. Stasio Staigvilo sodyboje degė ūkinis pastatas. Kamuoliais virstantys dūmai pritraukė nemenką būrį smalsuolių.
Sodybos kieme zujantys ugniagesiai ir jiems bandantys padėti vietiniai visaip stengėsi sutramdyti įsisiautėjusį raudonąjį gaidį. Atrodė, kad ugnies liežuviai jau nustojo laižyti pastato stogą, kai vėl, nors ir nedrąsiai, plykstelėjo ugnis. Ūkiniame pastate degė šienas.
Pasak Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko Mykolo Pronckaus, sodybos šeimininkas sakęs, jog nelemtąją dieną suvežė šieną. Matyt, bekraudami vyrai nepastebėjo, kad išdžiūvusio šieno gumulai krenta ant įjungtos elektros lempos.
Nelaimės ilgai laukti nereikėjo – nuo įkaitusios lempos sausas šienas užsiliepsnojo akimirksniu. Sausas šienas, medinės sienos – tolygu parako statinei: tik minučių klausimas, kada liepsnos apims visą pastatą. Pasak M. Pronckaus, ugniagesiams atvykus į gaisro vietą, pastatas jau degė atvira liepsna. O ugniagesių komandos iš Plungės, Žlibinų, Šateikių galėjo tik bandyti išgelbėti tai, ko ugnis nespėjo palaižyti.
Per gaisrą ūkiniame pastate buvo apie dvidešimt tonų šieno. Iš ugnies spąstų pavyko išgelbėti du paršelius ir savadarbę traktoriaus priekabą. Gaisro metu suniokotas beveik visas ūkinio pastato stogas, nudegė apie 50 kv. m medinės perdangos, sudegė apie 60 kv. m medinės sienos, aprūko mūrinės ūkinio pastato sienos.
Kitą dieną po gaisro kalbinome sodybos šeimininką. Nelaimės sukrėstas vyras sakė net nesuprantąs, iš ko kilo ugnis. S. Staigvilas mano, kad ji galėjo įsiplieksti ir nuo anksčiau suvežto šieno, mat jis buvo drėgnokas ir kaito. Vyras pasakojo, kaip jam pagelbėję darbininkai krovė šieną, o jis pats kieme dirbo kitus ūkio darbus, kai vienas iš pagalbininkų išbėgo ir sušuko: „Dega!“
Ūkininkas atidarė daržinės duris ir pamatė, kad ugnies liežuviai jau pradeda įsismarkauti, pats bandė gesinti ugnį, bet padėtis tapo nebevaldoma. Anot vyriškio, ugnis plėtėsi žaibiškai, tad atskubėjusiems ugniagesiams neliko nieko kito, tik daryti viską, kad liepsnos nuo ūkinio pastato nepersimestų ant kitų, šalia esančių statinių. Ugniagesiai užtruko iki pat vakaro. O pats šeimininkas ir naktį kėlėsi pilti vandens, nes šienas vis rūko ir bet kokią akimirką vėl galėjo įsiliepsnoti.
Sudegusį ūkinį pastatą S. Staigvilas bandys atstatyti pats. „Medienos turiu, šiferio turiu, kaip nors susitvarkysiu“, – kalbėjo vyras.
Labiausiai ūkininkas rūpinasi, kaip bus su gyvuliais. Anot S. Staigvilo, ne visas šienas sudegė – šešiolikai avių, kurias jis augina, užteks. Tačiau didžiausias galvos skausmas – karvės, buliai, veršiai, telyčios. „Dešimt galvų neturėsiu kuo šerti“, – skundėsi žmogus. Tiesa, kelis galvijus vyras jau anksčiau buvo planavęs parduoti, tad pašaro mažiau bereikės, bet vis tiek…
„Vienos nelaimės man… Nė metai nepraėjo, kai palaidojau žmoną, o dabar dar ir tai“, – kalbėjo susijaudinęs ūkininkas. Paklaustas, ar nėra žmonių, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos, vyras numojo ranka.
S. Staigvilas puse lūpų prasitarė, kad bandys kreiptis į seniūniją. Ir tuoj pat pridūrė: mažai tikėtina, kad ji galės kuo nors pagelbėti…
Dar kartą žmogus pasiguodė, kad žiemą neturės kuo šerti gyvulių, o dabar, kai ruduo ant nosies, jau nebeprisišienausi.
Loading ...
