Birželio 21 d. dvidešimties žmonių grupelė pajudėjome iš Varnių į Dzūkiją. Iki galutinio kelionės taško – 270 kilometrų. Tai – Varėnos rajono Panaros kaimas.
Tos kelionės nuo pat pavasario laukėme, nes mūsų Varnių seniūnas Rolandas Bružas pasakė: „Ką pamačiau Dzūkijoje, tą turite pamatyti ir jūs.“
Panaroje mus pasitiko brolis Mykolas ir pradėjo aiškinti šios vietos ypatumus ir jos paskirtį gyvenime.
Panaroje – nuostabiai graži šiuolaikinio stiliaus bažnyčia, pastatyta iš žmonių aukų. Čia įrengtos gyvenamosios patalpos tiems, kurie atvyksta norėdami išlipti iš savo nuopuolio duobės – narkomanijos ir alkoholizmo. Tam reikalinga ne tik malda, bet ir darbas. Ir tai, ką tie žmonės čia veikia, pasaulio vienuolynuose praktikuojama tūkstantis metų. Ši veikla vadinama herbulajumu. Tai – vaistažolių auginimas, džiovinimas ir arbatų ruošimas.
Bažnyčioje, vadinamoje Dievo Gailestingumo vardu, yra ir stebuklingas paveikslas – prieš 800 metų sukurto paveikslo „Šv. Marija su kūdikiu“ kopija (originalas – Graikijoje). Prie šio paveikslo iš visos Lietuvos važiuoja žmonės, sergantys vėžiu. Daug pakabintų sidabrinių votų. Tai – padėkos ženklai už išgijimą.
O kaip atvažiavęs į Dzūkiją nepamatysi Poviliuko piramidės?! Iš Panaros į Česiukų kaimą – ne taip jau ir toli. Iš važiavusiųjų piramidę buvo matęs tik seniūnas, o mums visiems buvo žinomas, bet nematytas objektas. Vaikščiojome po tuo gaubtu, laikėmės visų nurodymų, meditavome.
Paskutinės kelionės tikslas – Raižiai. Tai – Lietuvos totorių bendruomenės centras su veikiančia mečete, statyta 1887 metais. Mus pasitikęs bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulinovičius pirmiausia nuvedė prie Vytauto Didžiojo paminklo, pastatyto tik totorių bendruomenės lėšomis ir su didžiausia pagarba Didžiajam kunigaikščiui, ir papasakojo pastatymo istoriją. Į mečetę ėjome be batų. Joje suolų nėra, patiesti kilimėliai ir ant jų susėdome. Ipolitas įdomiai papasakojo apie islamą, apie jo gentainių gyvenimą, papročius ir tradicijas.
Mečetėje per rankas mums perleido keturias Korano knygas. Seniausiai – 300 metų, rašyta ranka. Iš mečetės nuėjome į bendruomenės namus, o čia jau laukė saldi degustacinė staigmena – totoriškas šimtalapis. Gėrėme kvapią žolelių arbatą ir gardžiavomės tradiciniu totorišku skanumynu.
Ši kelionė mums buvo ne tik graži pramoga – tai nuostabi pažintinė istorijos pamoka.
Loading ...
