Tris­de­šimt trys „Hip va­lio!“ Tel­šių tun­to skau­tams!

Spa­lio 29-osios ry­tą gau­sus šven­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių Tel­šių skau­tų ir jų bi­čiu­lių bū­rys su­si­rin­ko švęs­ti 33-io­jo gim­ta­die­nio.

Šv. Mi­šias au­ko­jo kun. br. Vi­lius Vik­to­ra­vi­čius. Po jų iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­jos me­tu bu­vo pa­šven­tin­ta at­nau­jin­ta Tel­šių tun­to skau­tų vė­lia­va. Nau­jos vė­lia­vos krikš­ta­tė­viais ta­po di­džiu­lę skau­tiš­ką pa­tir­tį su­kau­pę ir ne vie­ną skau­tų kar­tą Tel­šiuo­se užau­gi­nę s. Edi­ta Bar­sie­nė ir br. Vi­lius Vik­to­ra­vi­čius.

Ka­ted­ros aikš­tė­je bu­vo su­reng­ta ri­kiuo­tė, pasveikinti skautai. Džiau­gia­mės ir nau­jai įžo­dį da­vu­siais skau­tais: di­džiu­lis bū­rys jau­nes­nių­jų skau­tų ūg­te­lė­jo ir jų oran­ži­nius kak­la­raiš­čius pa­kei­tė gel­to­ni! Be to, Tel­šių tun­to skau­tų bū­rį pa­pil­dė dvi Džiu­go drau­go­vės va­do­vės suau­gu­sios skau­ty­bė­je Vai­da Udo­vi­čie­nė ir Bi­ru­tė Kat­ku­vie­nė. Lin­ki­me di­džiau­sios sėk­mės ir pa­čių ge­riau­sių aki­mir­kų įžo­dį da­vu­siems skau­tams, ti­ki­mės, kad bū­si­te ak­ty­vūs ir pa­rei­gin­gi skau­tiš­kos šei­mos na­riai!

Po ri­kiuo­tės ap­lan­kė­me skau­tų ju­dė­ji­mo Tel­šiuo­se at­kū­rė­jo br. Kos­to Juk­ne­vi­čiaus ir Rai­nių kan­ki­nių ka­pus, kur is­to­ri­kas br. Do­na­tas Bar­sys pri­mi­nė skau­tų ir mū­sų kraš­to is­to­ri­ją. Po to skau­tai iš­ju­dė­jo į orien­ta­ci­nį žai­di­mą po Tel­šius – jiems te­ko fo­tog­ra­fuo­tis įvai­rio­se mies­to vie­to­se ir at­lik­ti pa­skir­tas už­duo­tis. Vė­liau gim­ta­die­nio šven­tė per­si­kė­lė į Tel­šių skau­tų būk­lą, kur lau­kė fan­tas­tiš­kas s. Lau­ros Mi­ka­šaus­kie­nės ir jos vir­tu­vės ko­man­dos ma­ka­ro­nų troš­ki­nys, ma­giš­ki Ha­rio Po­te­rio nuo­ty­kiais pa­rem­ti žai­di­mai bei pa­ts gar­džiau­sias tor­tas! Gim­ta­die­nį vai­ni­ka­vo Va­ka­ro lau­žas, ku­rio me­tu skau­tams te­ko įkū­ny­ti ir su­jung­ti du per­so­na­žus – va­do­vą ir žy­mų as­me­nį. Džiau­gia­mės ir tuo, kad tė­ve­liai gim­ta­die­ny­je su­da­rė at­ski­rą skil­tį (ma­žiau­sias Lie­tu­vos skau­ti­jos skau­tiš­kas vie­ne­tas, su­da­ry­tas iš 3–7 drau­gų ar bend­ra­min­čių gru­pės). Va­ka­ro me­tu jie da­ly­va­vo s. Ju­li­jos Bar­sie­nės or­ga­ni­zuo­to­je suau­gu­sių­jų pro­gra­mo­je, kur bu­vo pri­sta­ty­ti skau­ta­vi­mo prin­ci­pai, vy­ko dis­ku­si­ja. Be to, tė­ve­liai bu­vo su­pa­žin­din­ti ir su di­džiau­siu ar­tė­jan­čios va­sa­ros iš­šū­kiu Klai­pė­do­je – kas pen­ke­ri me­tai vyk­sian­čia Tau­ti­ne sto­vyk­la „Tarp tri­jų van­de­nų“.

Dė­ko­ja­me vi­siems, ku­rie bu­vo­te kar­tu ir ne­pa­bū­go­te pra­stė­jan­čio oro! Ta­ria­me ačiū už ge­rus žo­džius, lin­kė­ji­mus ir do­va­nas. Pa­ža­da­me, kad skau­tai Tel­šiuo­se gy­vuos dar il­gus me­tus ir ne­nus­tos steng­tis pa­lik­ti šį pa­sau­lį nors tru­pu­tė­lį gra­žes­nį, nei jį ra­do­me! Dė­ko­ja­me ir gim­ta­die­nio šven­tės or­ga­ni­za­to­rių ko­man­dai, te­miš­kai pa­si­va­di­nu­sia Jung­ti­ne bur­ti­nin­kų ko­man­da: vir­ši­nin­kei s. Ry­tei Alek­sand­ra­vi­čiū­tei, ko­men­dan­tei s. Edi­tai Bal­bo­šio­vai­tei, pro­gra­mos kū­rė­jai s. Kot­ry­nai Jog­mi­nai­tei, ūk­ve­džiui br. My­ko­lui Šim­ke­vi­čiui ir vir­tu­vės še­fei s. Lau­rai Mi­ka­šaus­kie­nei. Tris­de­šimt tris sy­kius šau­kia­me sau ir ki­tiems „Hip va­lio!“

LS Tel­šių tun­to va­do­vė, at­sa­kin­ga už ren­gi­nio ko­mu­ni­ka­ci­ją suau­gu­si skau­ty­bė­je s. Emi­li­ja BAR­SY­TĖ

Astos ir Mindaugo Šimkevičių šeima

Tel­šiš­kių As­tos ir Min­dau­go Šim­ke­vi­čių šei­mo­je yra pen­kios at­ža­los ir vi­si jie ak­ty­viai nuo ma­žu­mės da­ly­vau­ja skau­tų veik­lo­je.

„Kar­tais šei­mo­je kaip so­de pa­so­di­nai ir ne­ži­nai, pri­gis ar ne. Kai šei­ma di­de­lė, bū­na, pa­mirš­ti pa­si­rū­pin­ti, pa­lais­ty­ti ir ne­pri­gy­ja. Am­ži­nas tė­vų rū­pes­tis, kad vai­kai ne tik bū­tų pa­val­gę, ap­si­ren­gę, pa­ruoš­tų pa­mo­kas, skai­ty­tų kny­gas, bet ir tu­rė­tų mėgs­ta­mą veik­lą. Au­gi­na­me pen­kis vai­kus, la­bai skir­tin­gus am­žiu­mi, už­siė­mi­mais, skai­to­mo­mis kny­go­mis, drau­gais, bet vi­sus juos vie­ni­ja bend­ra veik­la – skau­ta­vi­mas“, – tei­gė tė­vai.

My­ko­las (22 m.) ir Maž­vy­dė (18 m.), vy­riau­sie­ji Šim­ke­vi­čių vai­kai, lan­kė mu­zi­kos mo­kyk­lą, daug pie­šė, da­ly­va­vo kon­kur­suo­se. My­ko­las jau bai­gė gra­fi­nio di­zai­no stu­di­jas, šiuo me­tu šio­je sri­ty­je sėk­min­gai dar­buo­ja­si.

Maž­vy­dė – abi­tu­rien­tė, kol kas dar paieš­ko­se. O 11 m. Jo­nas ir 9 m. Pi­jus ak­ty­viai spor­tuo­ja – lan­ko krep­ši­nį. So­fi­ja – penk­tas Šim­ke­vi­čių vai­kas. Dar­že­li­nu­kei pa­tin­ka dai­nuo­ti, spor­tuo­ti.

Nors Šim­ke­vi­čių vai­kų veik­la skir­tin­ga, ta­čiau yra vie­na, ku­ri jun­gia juos vi­sus. Tai – SKAU­TAI.

Prieš try­li­ka me­tų My­ko­lą ir Maž­vy­dę tė­vai pa­ly­dė­jo į skau­tų būk­lą, ku­ria­me vyk­da­vo suei­gos. Taip ir pra­si­dė­jo sto­vyk­los, žy­giai, skau­tiš­kos dai­nų dai­ne­lės, da­ly­va­vi­mas vals­ty­bi­nė­se šven­tė­se. Dū­mų kva­pas, dai­nos, sun­kios kup­ri­nės ta­po tar­si na­tū­ra­liu gy­ve­ni­mo bū­du. Vi­si pen­ki vai­kai tu­ri kak­la­raiš­čius pa­gal sa­vo am­žių bei uo­lu­mą.

So­fi­jai prieš tre­jus me­tus už­ri­šo bal­tą kak­la­raiš­tį, ku­rį gau­na kiek­vie­nas ma­žy­lis, per­mie­go­jęs nors vie­ną nak­tį skau­tiš­ko­je pa­la­pi­nė­je. Pi­jus pri­klau­so Ake­los gau­jai, yra vil­kiu­kas ir ne­šio­ja oran­ži­nį kak­la­raiš­tį. Jo­nas pri­klau­so Džiu­go drau­go­vei, yra skau­tas, ne­šio­ja gel­to­ną kak­la­raiš­tį. Maž­vy­dė yra pa­ty­ru­si skau­tė, pri­klau­so Šat­ri­jos drau­go­vei, ne­šio­ja vyš­ni­nį kak­la­raiš­tį. Ke­le­tą me­tų bu­vo vil­kiu­kų va­do­vė. My­ko­las kan­di­da­tuo­ja į vy­čius.

Skau­tų šū­kis „Die­vui, Tė­vy­nei, Ar­ti­mui“ yra ta­pęs Šim­ke­vi­čių šei­mos pa­ma­tu.

„Nors mu­du su vy­ru ne­sa­me skau­tai, ta­čiau sten­gia­mės da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, o kar­tais ir sto­vyk­lo­je. Vi­sa­da džiau­gia­mės, kad vai­kai yra tvir­to­je, links­mo­je, drau­giš­ko­je or­ga­ni­za­ci­jo­je“, – pa­sa­ko­jo ma­ma As­ta.

Emi­li­ja BAR­SY­TĖ, skau­tė:

– Pir­mą­jį sa­vo įžo­dį da­viau bū­da­ma pen­ke­rių (2008 m.). Ta­da ta­pau jau­nes­nią­ja skau­te ir pa­si­da­bi­nau oran­ži­nės spal­vos kak­la­raiš­čiu. Nors iš tie­sų skau­tė esu vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Ma­no ma­ma Edi­ta ir bro­lis Do­na­tas – taip pat skau­tai. Kai jie pra­dė­jo sa­vo skau­ta­vi­mo ke­lio­nę, aš dar net ne­bu­vau gi­mu­si. Bū­tent dėl to mėgs­tu juo­kau­ti, kad ne­tu­rė­jau pa­si­rin­ki­mo, ir ki­tiems pri­si­sta­tau kaip mer­gi­na, gi­mu­si skau­te.

Skau­tų or­ga­ni­za­ci­ja vie­ni­ja apie 40 mi­li­jo­nų žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je. Čia tau vi­si tam­pa lyg bro­liai ir se­se­rys, ne­prik­lau­so­mai nuo am­žiaus.

Skau­tuo­se įgi­jau be ga­lo daug or­ga­ni­za­ci­nės pa­tir­ties, iš­mo­kau iš­gy­ve­ni­mo gam­to­je su­bti­ly­bių, o svar­biau­sia – ne kar­tą pra­no­kau pa­ti sa­ve. Skau­tai yra idea­li vie­ta aug­ti kaip as­me­ny­bei ir plės­ti sa­vo kom­for­to zo­nos ri­bas vis iš jos išei­nant. Skau­tai mo­ko į vis­ką žiū­rė­ti kū­ry­biš­kai, o tai itin gelbs­ti kas­die­ny­bė­je. Vie­ną kar­tą da­vęs įžo­dį tam­pi skau­tu vi­są gy­ve­ni­mą.

Ne­se­niai ta­pau Lie­tu­vos skau­ti­jos sa­va­no­re – da­viau suau­gu­sio skau­ty­bė­je įžo­dį. Džiu­gu, kad da­bar ga­liu bū­ti ne tik pa­vyz­džiu jau­nes­niems, ta­čiau ir steng­tis jiems per­duo­ti tai, ko pa­ti iš­mo­kau per il­gus skau­ta­vi­mo me­tus. Bū­da­ma skau­te jau 15 me­tų esu įsi­ti­ki­nu­si, kad ma­no skau­ta­vi­mo ke­lias dar tik įsi­bė­gė­jo ir tik­rai ne­si­bai­gia. Skau­tuo­se au­gu ir to­liau, to­bu­li­nu sa­ve sri­ty­se, ku­rio­se jau­čiuo­si stip­ri. Šiuo me­tu esu da­lis ko­man­dos, ku­ri or­ga­ni­zuo­ja Ju­bi­lie­ji­nę skau­tų sto­vyk­lą, vyk­sian­čią 2023 me­tais Klai­pė­do­je.

Ma­nau, kad kiek­vie­nas tu­rė­tų iš­ban­dy­ti sa­ve šio­je or­ga­ni­za­ci­jo­je. Čia vi­siš­kai ne­svar­bu ta­vo am­žius, pa­tir­tis, so­cia­li­nis sluoks­nis, ra­sė. Skau­tuo­se esi svar­bus tik tu pa­ts – as­me­ny­bė.

Edi­ta AND­RI­JAUS­KIE­NĖ, skau­tė:

– Skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­je esu 21 me­tai. Skau­ta­vi­mas ma­ne iš­mo­kė di­des­nės at­sa­ko­my­bės ne tik už sa­ve, bet ir už ki­tą ša­lia esan­tį žmo­gų, iš­mo­kė mo­ky­tis bend­ra­dar­biau­jant per pa­ty­ri­mi­nę veik­lą. Ši veik­la – di­de­lis įsi­pa­rei­go­ji­mas ir kar­tu di­de­lė lais­vė. Skau­tai – pa­tys nuo­sta­biau­si, net ir mi­nio­je jie švie­čia sa­vo skau­ty­be. Jie tu­ri sa­vo tai­syk­les, ku­rių ki­ti ne­tu­ri, jie gy­ve­na mo­ky­da­mie­si vie­ni iš ki­tų, ne­smer­kia su­kly­dus, o pa­mo­ko ir pa­ro­do, kaip tu­ri bū­ti. Skau­tau­da­ma su­pra­tau, kad ne vis­kas ma­tuo­ja­ma pi­ni­gais ir kad pa­da­rius dar­bą ga­li­ma gau­ti vi­siš­kai ki­to­kį at­ly­gį, ku­ris šir­dį glos­to vi­są gy­ve­ni­mą – emo­ci­ja, drau­gys­tė, vie­ny­bė ir pa­si­ti­kė­ji­mas.

Do­na­ta KAZ­LAUS­KIE­NĖ, skau­tė:

– Ma­no ap­lin­ko­je vi­suo­met ne­trū­ko skau­tų: drau­gai, bend­rak­la­siai, pa­žįs­ta­mi… Ta­čiau vai­kys­tė­je nie­ka­da taip ir ne­pa­si­ry­žau tap­ti skau­te. O la­bai pa­ti­ko! Net ma­no se­sė tu­rė­jo gel­to­ną kak­la­raiš­tį ir bū­da­ma 15 me­tų ak­ty­viai skau­ta­vo. O aš – ne, ta­čiau min­ties apie skau­ta­vi­mą neap­lei­dau.

Mėgs­tu gam­tą, iš­šū­kius, žy­gius, ant lau­žo vir­tą mais­tą, dai­nas, to­dėl net ir be kak­la­raiš­čio ver­ti­nau to­kį lai­ką, kai ga­li­ma at­si­trauk­ti nuo kom­piu­te­rio kla­via­tū­ros ir tie­siog „pra­vė­din­ti“ gal­vą. Ta­čiau tai – tik me­da­lio aver­sas, nes re­ver­se – tik­ro­ji skau­ty­bės (ir, be­je, ma­no!) idė­ja: Die­vui, Tė­vy­nei, Ar­ti­mui.

Ve­da­ma šios min­ties, su­ti­kau į Tel­šius gy­ven­ti grį­žu­sį bro­lį Vi­lių Vik­to­ra­vi­čių ir jo pa­klau­siau: ar ga­li toks se­nas žmo­gus kaip aš tap­ti skau­tu? Iš­gir­du­si tei­gia­mą at­sa­ky­mą, aki­mirks­niu įsi­lie­jau į veik­las, ta­pau Tel­šių skau­tų tun­to Džiu­go drau­go­vės drau­gi­nin­ke, dar nė ne­nu­ma­ny­da­ma, kas tai yra. Trum­pai ta­riant – ta­pau bal­tu la­pu, ku­ria­me 2020 m. pra­dė­jau ra­šy­ti sa­vo suau­gu­sios skau­ty­bė­je is­to­ri­ją.

Pri­si­jung­ti pa­kvie­čiau ir duk­rą Ur­šu­lę, ku­riai skau­ta­vi­mas taip pat ta­po ne už­siė­mi­mu, ne kaž­ko­kiu bū­re­liu, o tie­siog – gy­ve­ni­mo bū­du.

Kam man to rei­kia? Nes aš – kul­tū­ros žmo­gus. Pi­lie­tiš­kos idė­jos ir vi­suo­me­ni­nė veik­la – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das, o pa­žin­tis su skau­tiš­ko­mis is­to­ri­nių as­me­ny­bių biog­ra­fi­jo­mis dar la­biau įkve­pia.

Ind­rė AND­RI­JAUS­KIE­NĖ, skau­tė:

– Nie­ka­da ne­ke­ti­nau bū­ti skau­te, ta­čiau bū­da­ma try­li­kos me­tų ir nu­vy­ku­si ap­lan­ky­ti se­sers į skau­tų sto­vyk­lą na­mo su tė­vais ne­grį­žau. Pa­si­li­kau sto­vyk­lo­je iki jos pa­bai­gos. Tad nuo ta­da iki šian­dien pri­klau­sau Lie­tu­vos skau­ti­jai.

Iš šo­no skau­tų veik­la ga­li at­ro­dy­ti ga­na griež­ta. Ji pa­rem­ta tam tik­ro­mis tai­syk­lė­mis ir skau­tiš­kais prin­ci­pais, ku­riais ug­do­ma pa­gar­ba vie­nas ki­tam ir suau­gu­sia­jam. Sie­kia­ma au­gin­ti stip­rią ir at­sa­kin­gą as­me­ny­bę. Taip pat die­gia­ma mei­lė Die­vui ir Tė­vy­nei.

Skau­tas vi­sa­da pa­si­ruo­šęs pa­dė­ti, ste­bi ap­lin­ką ir prii­ma nau­jus iš­šū­kius ug­dy­da­mas sa­vo iš­tver­mę ir kū­ry­biš­ku­mą.

Šiuo me­tu esu vyr. skau­tė ir tu­riu ru­gia­gė­lių spal­vos kak­la­raiš­tį, ku­rio sie­kiau ne vie­ne­rius me­tus, ir la­bai dėl šio pa­sie­ki­mo sa­vi­mi di­džiuo­juo­si. Tai pa­dė­jo man sa­ve pa­ma­ty­ti ki­to­kią ir įveik­ti daug iš­šū­kių. Taip pat įpa­rei­go­jo vi­są gy­ve­ni­mą tar­nau­ti Lie­tu­vos skau­ti­jos nau­dai ir ge­ro­vei.

Skau­tiš­kas ke­lias la­bai įdo­mus, tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs priim­ti įvai­rius iš­šū­kius ir tau pa­skir­tas pa­rei­gas.

Die­vui, Tė­vy­nei, Ar­ti­mui!

Lie­tu­vos skau­ti­ja – tai gy­ve­ni­mo bū­das, au­gi­nan­tis stip­rią, at­sa­kin­gą, pa­trio­tiš­ką ir my­lin­čią as­me­ny­bę.

Lie­tu­vos skau­tų są­jun­ga – tai tra­di­ci­ją ver­ti­nan­čius skau­tus vie­ni­jan­ti or­ga­ni­za­ci­ja. Mo­der­nūs, nuo­lat ieš­kan­tys ino­va­ci­jų sa­vo veik­lai ir pro­gra­moms, ta­čiau kar­tu ir tvir­tai at­sto­vau­jan­tys se­niau­sios Lie­tu­vos skau­tų or­ga­ni­za­ci­jos ti­tu­lui. Skau­tų veik­los pa­grin­das yra šim­ta­me­čių skau­tiš­kų ver­ty­bių lai­ky­ma­sis.