Tomas Venckevičius, gimęs ir užaugęs Sedoje, o dabar gyvenantis sostinėje, pernai tapo rašytoju. Ant jo romano „Blogos manieros“ viršelio nurodyta, kad autorius – Tomas Mylista. O „Alma littera“ pranešė, kad ši knyga tapo leidyklos paskelbto 2024 m. Suaugusiųjų literatūros konkurso nugalėtoja.
Šį rudenį pasirodė trečias „Blogų manierų“ leidimas.
Trečiadienį Sedos kultūros centre surengtas susitikimas su kraštiečiu ir jo romano pristatymas.
Taip jau sutapo, kad su autoriumi bendravome ne po susitikimo, o prieš pat jį. Bet juk tai nieko nekeičia. Pokalbis bus ir apie naują knygą, ir apie naują autorių, ir apie seną gyvenimą…
– Kas Sedoje nežino tavęs, žino tavo tėvus, atmena jūsų įdomią šeimą. Aš pažinau ir prisimenu jus visus. Tėvas buvo veterinorius, visokios išminties ir talentų pilnas, o sediškių terminais – velnių priėdęs. Mama, vaikais vedina, darbuose paskendusi, bet šviesos ir gerumo pilna. Tavo broliai – Dainius, Tadas, o ir tu pats buvote „ne pėsti“. Būtų malonu, kad laikraščio skaitytojams prisistatytum pats – taip, kaip norėtum būti pristatytas.
– Visims sakau, kad muoku šnekietė keturiuom užsienė kalbuom, ė vėsuom – žemaitiškā. Mokykloje išmokau rusų ir vokiečių, profesinėje veikloje verčiuosi anglų ir prancūzų kalbomis, bet kai ką nors skaičiuoju, tai žodžiai mintyse visada būna: vėins, do, trys, ketorė, pėnkė…
Prigimtimi tebesu paprastas mažo miestelio žmogus. Galiu vištą nugalabyti pietums, krosnį pakurti vienu degtuku; jeigu prireiktų – išsidistiliuoti samanės (jeigu karas ar kas… O ir šiaip prisigadys). Ir visas užstalės dainas moku. Prie žemės niekada neprapulčiau.
Bet likimas taip pat iš manęs padarė diplomatą, finansininką, interneto vystytoją… Pasaulio pilietį. Kuriu dirbtinio intelekto aplikacijas, pramoginius tinklapius. Mano tinklapių klientūra daugiausia Jungtinėse Valstijose. Neprapulčiau Niujorke. Neprapulčiau ir Paryžiuje.
Apskritai, mes, lietuviai, esame žmonės, kurie moka prisitaikyti. Sovietų sąjungoje buvome pirmutiniai, ne paskutiniai. O Europoje pradėjome nuo skurdo, nuo dugno… Nu ir kas? Dabar jau irgi pralenkėm senbuves graikijas, portugalijas ir ispanijas.
– Dar padarė rašytoją. Parašei romaną. Kodėl pasislėpei po slapyvardžiu? Kodėl Mylista?
– Priežastis paprasta – turiu vilties, kad ta knyga bus verčiama į užsienio kalbas. Tada reikia ir tam tinkamo autoriaus vardo. O mano pavardė vakariečiams yra neištariama. Amerikonai sako „Ven…kebidžes“ (vieni kopūstai?), prancūzai sako „Venke…visijus“. Nei šis, nei tas. Kas čia tu toks per paukštis? Kiba rusas? O gal lenkas?
Na, o vardas Mylista skamba neblogai visomis kalbomis.
– „Tomas Mylista savo ankstesniame gyvenime buvo gimęs baobabu. Stovėti tūkstantį metų ir nieko neveikti buvo taip žiauriai nuobodu, kad gimęs žmogumi jis kasdien daro vis ką nors naujo, kvailo ir nerimto“ – taip knygą pristato leidykla. Ar tu pats prisistatai? Nori užkabinti jau pirmu sakiniu?
– Pats. Žinoma, kad pats. Žinot, prisiminiau seną anekdotą apie prancūzų rašytoją Balzaką. Per vieną balių prie jo priėjo kilminga poniutė žydromis akimis ir klausia: „Sakykit, gerbiamas pone, o kas jums parašo jūsų knygas? Galėtų ir man parašyti.“
Balzakas atsako: „Taip, galėtų. O kas jums tą knygą perskaitys?“
Gali parašyti storą knygą, ir tai, kas bus 450-tame puslapyje, bus visai visiškai visiškiausiai nesvarbu, jeigu skaitytojas neužsikabino už pirmo sakinio, už pirmos pastraipos, už pirmo puslapio, už pirmo skyriaus.
Tos pradžios būna labai daug kartų rašomos ir perrašinėjamos, kol pavyksta.
– Retai kas tuščioje vietoje išdygsta. Dažniausiai ateina per šeimą, giminę. Buvo Sedoje kalba, kad tavo mama Agnė rašė knygą ir buvo ją bebaigianti. Ar tai tiesa? Kada atėjo supratimas, kad t a i tau duota?
– Man atrodo, kad mano tėvų kartai tiesiog labai nepasisekė, nes jie gimė ir gyveno negandų metais. Jeigu leistum jiems dar kartą nugyventi gyvenimą, tik ne pokariais, ne sovietmečiais, o dabar…
Mama rašydavo ilgus laiškus, kai mokiausi ir gyvenau užsieniuose. Rašydavo dienoraščius. Gal buvo ir grožinių tekstų juodraščių, bet jų niekam nerodė.
Ar t a i yra duota? Žinokit, kiekvienam yra kas nors duota. Režisierius Miltinis sakydavo, kad kiekvienas žmogus gali būti aktoriumi. Bent jau vieną kartą – gali suvaidinti save. Kiekvienas žmogus, kuris gyvena gyvenimą; kuris mato, patiria, jaučia – kiekvienas žmogus yra vaikščiojanti knyga. Tik reikia atsisėsti ir parašyti.
– Dabar išleidžiama tiek daug knygų. Sprendžiant iš tavo interviu, siekei, kad „Blogos manieros“ užkabintų skaitytoją, nepaleistų, kol jo neperskaitys iki galo, kad neprapultų naujų leidinių jūroje. Man rodos, kad tau pasisekė. Bet juk tokį norą turi visi knygas rašantys, kuo tavo noras kitoks?
– Galima būtų dabar pasipūsti ir prikalbėti kvailysčių, kad turiu slaptą voro receptą ir garantuotą gudrybę, kaip įvilioti skaitytoją į tinklą ir jo nepaleisti. Bet esu tikras, kad niekas nežino iš anksto ir niekas negali pasakyti. Man atrodo, kad knygų sėkmė yra daug kuo panaši į sportinę sėkmę. Būna tokių prakeiktų rungtynių, kur kamuolys kaip užkerėtas nekrinta į krepšį. O būna ir tokių, kai pataiko 18 tritaškių iš eilės. O kaip jiems tai pavyko? O velnias žino.
Man atrodo, „Blogos manieros“ pataikė tiesiog neįtikėtiną skaičių tritaškių.
– Visi Venckevičiai buvote sąmojingi, drąsūs, balsingi ir turėjote savo kalbėjimo manierą. Kalba visada buvo pilna įvairiausių išsireiškimų, sąmojų. Tavo knygos kalba, sakyčiau, švariai išskalbta, taisyklinga, be žemaitybių.
Čia redaktorė taip pasidarbavo ar tave sostinės kultūra „dailiai sušukavo“?
– Netiesa! Knygoje liko nemažai žodžių, kurie sunkiai suprantami vilniečiams. Pavyzdžiui: „Bruožkit iš mūsų kiemo!“ (Broižkėt iš mūsa kėima!) Arba kitas: „Žinau, kad neatiduosit, jūs, parmazonai.“ Arba: „Nesicekavyk per daug, taip nemandagu.“
Knygos veiksmas vyksta mažame miestelyje Varsekoje, kurio niekur nėra žemėlapyje. Personažai kalba paprasta, „liaudiška“ kalba, ir su keiksmažodžiais, ir pasišaipymais, ir dažnai sakydami viena, o galvodami kita. Tai nėra elito kalba. Tai nėra išpendėjusių menininkų kalba. Tai yra knyga apie mus – paprastus, bet ne prastus žmones.
– Ir dar. Pakalbėk nuo savęs. Ir apie sentimentus savo gimtai Sedai, ir apie gyvenimą Europos miestuose, Lietuvos sostinėje…
– „Blogos manieros“ parodo mažą miestelį sovietmečio pabaigoje. Panašu į Sedą? Mhm, panašu.
Daugybė Lietuvos žmonių turi išankstinę neigiamą nuostatą: o ne! – tai bus kaimas, dioriovnia, niūru, blogai, juodai ir dar pilna verkšlenimų. O jau žmonės žmonės! Bus tokie prasčiokai, runkeliai, tokie ne-elitiniai, tokia provincija, tokie nesofistikuoti, tokie nehipsteriški… Tiesiog baisu!
Kas įdomu, kad, perskaitę knygą, dauguma žmonių ima ir suserga ir už pagrindinį veikėją Jonulį. Ir už tą mažą miestelį, ir už to laiko papročius, ir už gražias draugystes, ir už (žemaitišką) atkaklumą. Ir žiūri su šiokia tokia pagarba. Knygos pabaigoje, kai herojus praturtėja, jis važinėja po mažus Lietuvos miestelius ir per Kalėdas ten įmeta vokus su pinigais į bažnyčios aukų dėžutes. Kražiuose, Švėkšnoje, Plungėje, Zarasuose ar dar kur.
Tokie tat mano sentimentai Sedai. Ir apskritai – šimtams Lietuvos miestelių ir jų žmonių, kurie yra nepelnytai nuvertinti. Norėjosi sugrąžinti jiems vertę. Norėjosi pasakyti: „Taip, žmonės, jūsų gyvenimas buvo gražus, įdomus ir anaiptol neprastas.“
Esu gyvenęs Austrijoje, Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, Belgijoje, bet nuo 2009-ųjų sugrįžau Lietuvon. Ir man čia patinka. Savi namai, savas kraštas, savi žmonės.
– Vėl cituoju iš Mylistos „autobiografijos“: „Knygos – tai dar vienas gyvenimo nuotykis.“
Iš tiesų, retai kas sustoja po pirmo sėkmingo darbo. Juk jau galima sakyti, kad Mylistos knyga – sėkminga? Ką galvoji, ką planuoji toliau, jei jau išsidavei, kad tai – dar vienas „nuotykis“?
– Gaunu labai daug prašymų parašyti „Blogų manierų“ antrą dalį. Knyga – 480 puslapių, bet pusė atsiliepimų autorių apgailestauja, kad ji per greitai pasibaigė ir buvo per trumpa.
Įsivėliau į avantiūrą, dabar nežinau, kaip išsisuksiu :).
Genoveita GRICIENĖ
Loading ...
