Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė tyrinėjo ir prisidėjo daugiau nei prie 50 įvairių Lietuvos bažnyčių restauravimo. Didelė jų dalis – Žemaitijoje.
Architektė restauratorė Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje atliko polichromijos tyrimus, t. y. pagal dažymo sluoksnius siekė suvokti ir nustatyti jų eiliškumą, susidaryti bendrą interjero vaizdą skirtingais laikotarpiais.
Apie darbą mūsų rajone N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė sakė: „Nepaliauju stebėtis šio krašto bažnyčių savitumu ir žmonių sugebėjimu saugoti tradicijas. Ruošdamasi polichromijos tyrimams Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje buvau nusiteikusi įdomiai padirbėti. Ir nuojauta manęs neapgavo.“
Siūlome skaitytojams garsios architektės restauratorės, kuri atliko analogiškus Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios sienų tapybos tyrimus, vadovavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sienų tapybos restauravimo darbams, pasakojimą apie mūsų sakralinį paveldą, architektūrą ir polichromijos tyrimų rezultatus.
Autorius – nepelnytai primirštas
Telšių ir Mažeikių rajonai išsiskiria medinių bažnyčių gausa, šiandien čia medinių bažnyčių daugiau nei mūrinių. Daugumai šių medinių bažnyčių būdingas savitas liaudiško baroko stilius. Iki šių dienų Lietuvoje yra išlikusios 55-ios XVIII amžiuje pastatytos medinės bažnyčios, kitos, deja, sudegė.
Panaši ir Tirkšlių bažnyčios istorija: antroji Kristaus Karaliaus bažnyčia čia buvo pastatyta 1766 metais už Rietavo tijūno ir Tirkšlių seniūno Felikso Važinskio lėšas, tačiau 1936 metais ji sudegė.
Iš karto po nelaimės buvo išleistas atvirukas su prašymu aukoti naujai bažnyčiai atstatyti. Į prašymus aukoti naujai bažnyčiai buvo atsiliepta, ir jau 1936 m. gruodžio mėnesį parengtas naujos, jau mūrinės bažnyčios projektas. Ji pastatyta per nepilnus trejus metus. Projekto autorius – architektas Vaclovas Michnevičius, statyba 1937-aisiais rūpinosi kunigas, garbės kanauninkas Antanas Kiela.
Beje, V. Michnevičius (1866–1947) yra nepelnytai primirštas Lietuvos architektas ir inžinierius.
Jis – daugiau kaip 30 bažnyčių projektų Lietuvoje ir dabartinėje Baltarusijoje autorius. 1904 m. paskirtas Vilniaus miesto architektu jis statė Vilniuje turgaus halę, rekonstravo Vilniaus miesto salę, dabartinę Lietuvos Filharmoniją. 1919 m. tapo Susisiekimo ministerijos Plentų valdybos vyr. inžinieriumi ir projektavo garsųjį Žemaičių plentą. Tačiau svarbiausią vietą V. Michnevičiaus kūryboje užima bažnyčios, o ypač neogotikinės.
Naująją Tirkšlių bažnyčią 1939 m. konsekravo vyskupas Justinas Staugaitis, bažnyčios bokšte iki šiol kabo Liepojoje tais metais nulietas varpas.
Dabartinei bažnyčiai – tuoj 85 metai, ja rūpinasi klebonas kanauninkas, bažnytinės teisės daktaras Petras Smilgys.
2020 m. pradėtas bažnyčios remontas, paklotos šildomos grindys, imta rengtis bažnyčios interjero tvarkymui. Prie šių darbų prisidėjau ir aš, pernai čia atlikusi polichromijos tyrimus.
Žemaičių neogotika
Tirkšlių bažnyčia raudonų plytų, stačiakampio plano, vienabokštė, su apside, neogotikos stiliaus.
Tai dažniausiai sutinkamas mūrinių bažnyčių architektūrinis stilius, šiuo metu Lietuvoje yra net 61 neogotikinė bažnyčia. Tirkšlių bažnyčia – viena iš 34 mūrinių bažnyčių Lietuvoje, kurios XX a. buvo pastatytos vietoje buvusių medinių.
Neogotikos stilius kildinamas iš Anglijos, būtent čia nuo XVIII a. formavosi polinkis į viduramžių gotikinę architektūrą, tai specialistų vertinama kaip reakcija į anuomet dominavusį klasikinį stilių.
Neogotika išsyk paplito bažnytinėje architektūroje, nuo XIX a. vidurio šis stilius dominavo Vakarų ir Vidurio Europoje, tačiau pasaulyje jis aptinkamas kur kas plačiau – nuo Indijos iki JAV. Nors šį stilių XIX a. pabaigoje pakeitė kiti istoristiniai (istoriškai atkurti – red. past.) stiliai, o vėliau – ir modernioji architektūra, Lietuvoje neogotikinė stilistika išliko kur kas ilgiau, ypač populiari ji buvo XIX ir XX a. sandūroje. Būtent iš šio laikotarpio išlikę žinomiausi šios neogotikos pastatai.
Lietuvoje neogotika glaudžiai siejosi su romantizmu ir tautiniu judėjimu, ji skatino idealistišką žvilgsnį į LDK laikus, kuomet buvo pastatytos pirmosios Lietuvoje gotikinės bažnyčios.
Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčia net ir šiame kontekste yra gana vėlyva, tarpukario pabaigoje Lietuvoje jau buvo įprasta statyti modernizmo stilistikos bažnyčias, kaip, pavyzdžiui, Kristaus Prisikėlimo bazilika Kauno Žaliakalnyje ar Šv. Jėzaus Širdies bažnyčia Šančiuose.
Tirkšlių bažnyčia išlaikė tradicinį raudonų plytų neogotikos stilių. Tačiau, atidžiau pažvelgus į šios bažnyčios planą ir interjerą, matyti, kad, nepaisant neogotikinio fasado, tai jau europines modernizmo tendencijas atliepiantis statinys, neišsitenkantis istoristinėje stilistikoje.
Šiandien žiūrėdami į Tirkšlių bažnyčią galime tik pasvarstyti, kokiu keliu būtų pasukusi Lietuvos sakralinė architektūra, jei ne sovietų okupacija ir draudimas statyti naujas bažnyčias.
Kas tie polichromijos tyrimai
Pradėjusi domėtis Tirkšlių bažnyčios istorija supratau, kad laukia įdomus, tačiau nelengvas darbas, nes V. Michnevičius siekė sujungti į vieną savo laiko modernybę, lietuviško ornamento tradiciją ir jo taip mėgtą neogotiką.
Ši užduotis architektui puikiai pavyko – Tirkšlių bažnyčia yra monumentali, ypač tai akivaizdu interjere, kurį sudaro trijų skirtingų epochų stilių išraiškų visuma. Nors bažnyčios viduje daug įvairios stilistikos architektūrinių detalių, jos vidaus erdvė yra vientisa ir harmoninga.
Manęs dažnai klausia, kuo konkrečiai aš užsiimu, kokius tyrimus atlieku. Polichromijos tyrimų esmė yra nagrinėjant dažymo sluoksnius suvokti jų eiliškumą, susidaryti bendrą statinio fasado ar interjero vaizdą skirtingais laikotarpiais.
Šių tyrimų tikslas yra kuo tiksliau suvokti architekto sumanymą, išsiaiškinti ir užfiksuoti autentišką dekoravimą. Tai ilgas ir kruopštus darbas, tačiau tinkamai surinkti duomenys ir gerai parengti brėžiniai suteikia galimybę tinkamai restauruoti pastatus, kad atgimtų jų pirminis grožis.
Polichromijos tyrimai vyksta maždaug tokia tvarka: prieš pradedant darbus surenkama visa informacija apie pastatą, archyvuose ieškoma brėžinių, senų nuotraukų, nagrinėjami menotyrininkų tekstai, klausinėjama vietinių žmonių ir tik tada važiuojama susipažinti su objektu natūroje.
Pačią dekoro paieškų vietą dažnai nulemia pastato paskirtis, susiklosčiusios tradicijos ir tyrėjo patirtis. Iš pradžių daromi nedideli zondai, o, aptikus dekorą ar sienų tapybą, bandoma suvokti piešinį ar ornamentą, nustatyti dekoro ribas, o vėliau atkurti bendrą interjero dekoro kompoziciją ir įkomponuoti ją į jau egzistuojančio pastato brėžinius.
Tyrimų metu tyrinėju ir nustatau dažų sluoksnių eiliškumą, siekiu užfiksuoti autentiškus dažymo sluoksnius, imu spalvų (dažų ir tinko) mėginius, pagal juos atkuriu autentiškų dažų pirmines spalvas.
Žinoma, visus darbo etapus ir radinius nuosekliai fiksuoju, sudedu kartu su brėžiniais į ataskaitą. Į ataskaitą taip pat patenka ir autentiškų spalvų pavyzdžiai, sudėlioti į dažymo (stratigrafijos) sluoksnių pavyzdžių lenteles, ir tyrimų duomenimis parengtos spalvinės retrospekcijos (brėžiniai, kuriuose pateikiamos buvusių dažymo, dekoravimo etapų fasadų ar interjero išklotinės) ir galimi būsimo dekoravimo spalviniai sprendimai, kurie paremti tyrimų rezultatais.
Susidaro gan didelės apimties byla, kurioje daug puslapių yra spalvinti ranka, o ne spausdinti spausdintuvu, nes kompiuteriai vis dar nėra tokie tobuli kaip žmogaus akis ir neatkuria visų atspalvių.
Netikėti ir vertingi radiniai
Nuosekliai ištyrusi Tirkšlių bažnyčios Didžiojo Kristaus Karaliaus, Šv. Antano, Švč. Mergelės Marijos altorius ir Dievo Stalo tvorelę nustačiau dekoro atlikimo būdą, medžiagas, piešinį ir spalvinę kompoziciją.
Išsiaiškinau, kad dekoruota dirbtinio akmens technika, apdailai buvo naudotas tinkas, imituojantis porfyrą ir šviesių tonų marmurą.
Kalbant apie spalvas, į akis išsyk krinta, kad kontrasto principu išryškinti bažnyčios altoriai, kurie ir yra svarbiausi bažnyčios spalviniai akcentai. Bažnyčioje išskirti altorių tabernakuliai, mensos ir kitos architektūrinės detalės. Jos vidaus sienos dažytos šviesia ochros spalva, o altoriai atlikti sodrių purpuro, rudos ir šviesių tonų spalvų marmuravimu, šis derinys sudaro kontrastą su likusiu bažnyčios interjeru.
Užfiksuoti ir du vėlesni dažymo sluoksniai, tačiau jie nėra vertingi ir veikiau atspindi sunkią bažnyčios būklę sovietmečiu, o ne statytojų sumanymą.
Kaip ir minėjau, interjere matyti trijų skirtingų stilistikų derinimas: neogotiką papildo art deco ir lietuviškų tautinių ornamentų motyvai.
Dekoru ir architektūrinėmis formomis išsiskiria Didysis Kristaus Karaliaus altorius. Tradicinių altorių struktūra yra aiški. Retabulas (altoriaus dalis-antstatas arba galinė sienelė) dažniausiai suskirstytas tarpsniais, o šio altoriaus bendra kompozicija labai moderni, monumentali, sudalinta pakopomis.
Tabernakulis užbaigiamas puošnia plastiškos formos vėduokle, suteikiančia altoriui lengvumo, ji yra art deco stilistikos ir skiriasi nuo nišos neogotikinių raižinių.
Kolonų liemenys dažyti ochra, o kapiteliai ir bazės auksuoti. Altoriaus centro nišoje esanti Kristaus Karaliaus statula, kuri ir išsiryškina pagrindinę bažnyčios ašį, iki mūsų dienų išliko neperdažyta, taip išsaugotas autentiškumas.
Apsidės galinėje sienoje tapybinės kompozicijos koloritas artimas altorių spalvoms.
Lietuviškojo ornamento motyvų galime sutikti presbiterijos Dievo Stalo tvorelės ornamente, jis yra artimas mūsų austinių juostų geometriniams ornamentams.
Bažnyčios fasade dominuoja neogotikiniai elementai, o interjere šios stilistikos yra Didžiojo altoriaus niša ir ją supantys raižiniai.
Art deco stilistikos bažnyčioje nėra daug, interjere ją ryškiausiai reprezentuoja vėduoklė virš tabernakulio. Patyrinėjus senas nuotraukas pasimatė, kad vėduoklės ornamento tarpai buvo papildyti tulpių motyvo liejiniais, deja, šie raižiniai neišlikę.
Tyrimų metu išsiaiškinau ir užfiksavau presbiterijos Dievo Stalo tvorelės, Didžiojo ir šoninio Šv. Antano altorių dekoravimo ir dažymo sluoksnius. Išnagrinėjau dekoro piešinį, kompoziciją ir nustačiau atlikimo būdą. Tai labai bažnyčios statybos laikui neįprasta dekoravimo technika skaljola (it. scagliola), iš Italijos kilusi sudėtinga dekoravimo technologija, kai specialiai pagamintas tinkas imituoja porfyrą arba marmurą.
Skaljola gaminama iš gipso, vandens ir pigmentų pastos, tai lyg klampi masė, kuria galima pripildyti formas arba užtepti ant įvairių paviršių: sienų ar kolonų. Vėliau ji formuojama ir lyginama, kol įgauna akmens žvilgesį. Spalvoms paryškinti naudojamas vaškas arba sėmenų aliejus.
Skaljolos puošyba aptinkama jau senovės Romos architektūroje, vėliau ji išpopuliarėjo XVII a. Italijos baroko pastatuose ir iki XIX a. buvo gausiai naudojama visoje Europoje. Puikūs šia technika sukurti altoriai šiandien randami ne tik Italijoje, bet ir Lietuvoje. Viena puošniausių Vilniaus arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero koplyčia yra dekoruota būtent skaljolos technika.
Išliks svarbi
Polichromijos tyrimai Tirkšlių bažnyčioje dar nėra baigti, todėl tikėtina, kad ir kitos architektūrinės detalės bei įrenginiai (sakyklos, klausyklos, vargonų choro prospektas ir parapetas) gali taip pat išsiskirti bendrame interjero fone, tad galima laukti įvairių netikėtumų.
Baigdama tyrimo pristatymą noriu pabrėžti, kad Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčia turi didelę kultūrinę vertę ir reikšmę, kurios sietinos tiek su pastato amžiumi, monumentalumu, stilistika ir estetika, tiek su išskirtiniu ją projektavusiu architektu.
Ateities kartoms ji bus svarbi kaip vietos bendruomenės ir visos Žemaitijos istorijos dalis.
Parengė Asta ŠILAITYTĖ
Nuotr. iš Neringos Šarkauskaitės-Šimkuvienės asmeninio archyvo ir Mažeikių krašto kultūros paveldo feisbuko
Loading ...
