Tė­vys­tė su­tei­kia pil­nat­vės jaus­mą

Tel­šiš­kis And­rius Jo­ku­baus­kas – dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos at­sto­vas, ku­rian­tis že­mai­čių kal­ba. Mei­lę gim­to­jo kraš­to tra­di­ci­joms vy­ras sten­gia­si per­duo­ti ir sa­vo duk­roms, tad aš­tuon­me­tei Mig­lei kar­tu su tė­čiu sce­no­je dai­nuo­ti že­mai­tiš­kas dai­nas – vie­nas ma­lo­nu­mas.

„Man svar­bu, kad duk­roms pa­tik­tų. Jei jos no­rės, ži­no­ma, dai­nuo­sim“, – tei­gia dvie­jų duk­rų tė­tis A. Jo­ku­baus­kas.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Mu­zi­ka A. Jo­ku­baus­kui – gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vė, tin­kan­ti vi­sais at­ve­jais: kar­tais įkve­pian­ti veik­ti ar, at­virkš­čiai, ra­mi­nan­ti ir pa­de­dan­ti at­si­pa­lai­duo­ti.

Tel­šiš­kis kū­rė­jas pa­sa­ko­jo nuo ma­žens mė­gęs niū­niuo­ti sa­vo kū­ry­bos dai­ne­les ar links­mai skam­ban­čius frag­men­tus. Gro­ti jis pra­dė­jo paaug­lys­tė­je, ir kaž­kaip na­tū­ra­liai at­ro­dė, kad ne tik ga­li­ma, bet net ir rei­kia kur­ti sa­vo dai­nas. No­rė­jo­si kur­ti gim­tą­ja že­mai­čių kal­ba.

„Kai pra­dė­jau kur­ti že­mai­tiš­kas dai­nas – tai bu­vo kaž­kas ne­ti­kė­to, taip ku­rian­čių bu­vo vos ke­li bar­diš­ko­je sce­no­je: And­rius Ku­li­kaus­kas, Po­vi­las Gir­de­nis ir aš. Ei­lė­raš­čių pra­ktiš­kai ne­bu­vo, o tie ke­li – la­bai ri­bo­to­mis te­mo­mis“, – kū­ry­bos pra­džią pri­si­mi­nė A. Jo­ku­baus­kas.

Anot pa­šne­ko­vo, šiuo me­tu kur kas di­des­nis že­mai­tiš­kų kū­ri­nių pa­si­rin­ki­mas: lei­džia­mi nau­ji že­mai­tiš­kos poe­zi­jos rin­ki­niai, ku­ria­mos dai­nos, vyks­ta ren­gi­niai že­mai­tiš­kai.

„Vis­kas kei­čia­si. Kei­čia­si ir po­žiū­ris į že­mai­čių kal­bą. Sa­ky­čiau, pa­sta­rai­siais me­tais jau­čia­mas at­gi­mi­mas – ren­gi­niuo­se, kny­go­se, dai­no­se vis daž­niau pa­si­di­džiuo­jant pa­brė­žia­mas že­mai­tiš­ku­mas. Pa­ga­liau grį­žo­me prie šak­nų. Sup­ra­to­me, kas esa­me, ir vėl skam­biai nau­do­ja­me, ką tu­ri­me gra­žiau­sio“, – džiau­gė­si tel­šiš­kis.

Prieš de­šimt me­tų And­rius su žmo­na Ie­va su­kū­rė šei­mą. Po­ra au­gi­na dvi duk­ras – aš­tuon­me­tę Mig­lę ir pen­kia­me­tę Kot­ry­ną. Nors Ie­va ki­lu­si iš Jur­bar­ko ir že­mai­tiš­kai ne­kal­ba, šei­mo­je ši kal­ba daž­nai gir­di­ma.

Ma­ty­da­mi vy­res­nio­sios duk­ros po­lin­kį į mu­zi­ka­lu­mą tė­vai Mig­lę nu­ve­dė į vai­kų ir jau­ni­mo folk­lo­ro an­samb­lį „Čiu­čiu­ruks“. Ten ak­ty­vi mer­gai­tė ir pa­sa­ko­ja že­mai­tiš­kus teks­tus, ir dai­nuo­ja, ir šo­ka.

„Vie­no jos ren­gi­nio me­tu pri­rei­kė šei­mi­nio due­to – štai ir star­ta­vo­me. Šiuo me­tu tu­ri­me ke­le­tą dai­nų kar­tu, duk­ra mie­lai pri­si­jun­gia kon­cer­tuo­ti su ma­ni­mi. Ar ši veik­la atei­ty­je plė­sis, kol kas anks­ti pro­gno­zuo­ti. Man svar­bu, kad duk­roms pa­tik­tų. Jei jos no­rės, ži­no­ma, dai­nuo­sim“, – kal­bė­jo A. Jo­ku­baus­kas.

Dvie­jų duk­rų tė­tis sa­kė, jog šei­mo­je mer­gai­tės au­gi­na­mos taip, kad jos kuo įvai­ria­pu­siš­kiau pa­žin­tų pa­sau­lį ir mo­kė­tų ja­me elg­tis. Stip­rų ry­šį su sa­vo tė­vu iki šiol tu­rin­tis And­rius tvir­ti­no au­gi­nan­tis duk­ras taip pat, kaip ir au­go pa­ts – pa­lai­kant, pa­ta­riant, bend­rau­jant.

„Tė­vys­tė su­tei­kia pil­nat­vės jaus­mą. Emo­ci­jas, ku­rias pa­ti­ri paė­męs vai­ką ant ran­kų pir­mą­kart, žo­džiais sun­ku ap­sa­ky­ti. O ku­riant ry­šį su vai­kais svar­biau­sia – bend­ra­vi­mas. Ir, tie­są pa­sa­kius, net ne­svar­bu, ką tuo me­tu vei­kia­me. Ga­li­me kar­tu dai­nuo­ti, žais­ti ar tie­siog šė­lio­ti lau­ke. Kuo dau­giau lai­ko pra­lei­di kar­tu, tuo ge­riau. Bend­ra­vi­mas su tė­vais ir bu­vi­mas kar­tu vai­kams neats­tos jo­kių do­va­nų. Tai atima lai­ko, bet kai ma­tai grįž­ta­mą­jį ry­šį, kai vai­kai šyp­so­si ir juo­kia­si – su­pran­ti to pra­smę. Vi­sus ne­ge­rus dar­bus ga­li at­leis­ti pa­ma­tęs tas jų šyp­se­nas“, – at­vi­ra­vo tel­šiš­kis.

Jo­ku­baus­kų šei­ma, pa­si­tik­da­ma Tė­vo die­ną, di­de­lių pla­nų ne­ku­ria, tra­di­ci­jų ne­tu­ri. Tie­siog sten­gia­ma­si lai­ką leis­ti su šei­ma, o ge­riau­sia do­va­na And­riui Tė­vo die­nos pro­ga – vai­ko pie­ši­nys.