Tel­šiuo­se plin­ta svei­ka­tos vi­ru­sas – mau­dy­nės eke­tė­je

Mau­dy­nės eke­tė­je tam­pa vis po­pu­lia­res­nės. Tai ne tik fi­zi­nės iš­tver­mės ir va­lios iš­ban­dy­mas, bet ir pui­kus bū­das stip­rin­ti imu­ni­te­tą. Tą pa­tvir­ti­na ak­ty­vaus lais­va­lai­kio pro­pa­guo­to­jas ir Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos pre­zi­den­tas Si­mo­nas Dai­li­dė. Jo tei­gi­mu, Svei­kuo­lių są­jun­ga mau­dy­nes ska­ti­na jau 35 me­tus ir en­tu­zias­tų ne­trūks­ta, va­di­na­mų­jų ruo­nių ša­ly­je at­si­ran­da vis dau­giau. Vi­sa­da jų bu­vo ir Tel­šiuo­se!

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Svei­kuo­lių są­jun­gos pre­zi­den­tas S. Dai­li­dė „Tel­šių ŽI­NIOMS“ pra­ne­šė apie įkur­tą nau­ją feis­bu­ko gru­pę „Eke­tė Tel­šiuo­se“. Čia Tel­šių mies­to ir ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai ra­gi­na­mi da­ly­vau­ti mi­nė­to­je veik­lo­je, grū­din­tis, mau­dy­tis eke­tė­je ir bū­ti svei­ki. Pa­tei­kia­ma vi­sa in­for­ma­ci­ja, su­si­ju­si su le­di­nė­mis mau­dy­nė­mis, nuo­trau­kos, fil­muo­ta me­džia­ga kaip mo­ty­va­ci­ja ir konk­re­tus lai­kas, die­nos, kai su­si­tin­ka Tel­šių bend­ruo­me­nė, o že­mė­la­py­je ma­to­si vi­sos ap­link Tel­šius esan­čios eke­tės ir bend­ruo­me­nės.

Pa­sak S. Dai­li­dės, svar­biau­sia čia yra žmo­nės ir bend­ruo­me­nė, ku­rie tas eke­tes ku­ria, pri­žiū­ri ir mau­do­si. „Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­ga mau­dy­nes Lie­tu­vo­je ska­ti­na jau 35 me­tus. Vi­sus šiuos me­tus vi­so­je ša­ly­je at­si­ran­da vis dau­giau „ruo­nių“, ku­rie pro­pa­guo­ja mau­dy­nes le­di­nia­me van­de­ny­je. Vi­sa­da jų bu­vo ir Tel­šiuo­se, bet da­bar pa­ste­bė­ję ak­ty­ves­nių „ruo­nių“ ir su­lau­kę už­klau­sų pa­ma­tė­me po­rei­kį į že­mė­la­pį įtrauk­ti ir Tel­šius, ku­rie jau da­bar ro­do di­de­lį ak­ty­vu­mą. O kai yra ge­ras pa­vyz­dys – vi­sa­da at­si­ran­da daug pri­si­jun­gian­čių žmo­nių, no­rin­čių tai iš­ban­dy­ti. Pa­tir­tis ro­do, kad kar­tą pa­ban­džius no­ri­si dar ir dar. Tai svei­kas vi­ru­sas, ku­ris stip­ri­na mū­sų imu­ni­te­tą!“ – kal­bė­jo są­jun­gos pre­zi­den­tas.

S. Dai­li­dė ti­ki­na, jog mau­dy­nės le­di­nia­me van­de­ny­je yra pa­pras­tas bū­das stip­rin­ti tiek fi­zi­nę, tiek psi­chi­nę svei­ka­tą: „Iš­si­mau­dęs ry­te tu jau pa­da­rai kaž­ką stip­raus ir nu­ga­li sa­ve. Ti­kė­ti­na, kad tą die­ną di­des­nio stre­so ne­pa­ju­si, o die­ną pra­dė­jus kaip nu­ga­lė­to­jui nuo­tai­ka ir pa­si­krau­ta ener­gi­ja leis dirb­ti dau­giau ir efek­ty­viau.“

Jei tel­šiš­kiai no­rė­tų pri­si­dė­ti prie „ruo­nių“ kom­pa­ni­jos ir pra­dė­ti mau­dy­nes, S. Dai­li­dė ne­gai­li pa­ta­ri­mų. Pir­miau­sia rei­kė­tų pri­si­jung­ti prie Tel­šių mau­dy­nių gru­pės „Eke­tė Tel­šiuo­se“. Ki­ta Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos re­ko­men­da­ci­ja no­rin­tiems iš­si­mau­dy­ti eke­tė­je – pa­da­ry­ti leng­vą ap­ši­li­mą, apie 30 mi­nu­čių pa­ju­dė­ti, leng­vai su­šil­ti ir nu­si­ren­gus įei­ti į eže­rą iki klu­bų, o ta­da ke­lis kar­tus pa­ner­ti į eke­tę vi­sa gal­va.

Ak­ty­vaus lais­va­lai­kio pro­pa­guo­to­jas šias mau­dy­nes pri­ly­gi­na krau­ja­gys­lių mankš­tai. Pa­nė­rus į eke­tę krau­ja­gys­lės su­si­trau­kia, o iš­li­pus iš­si­ple­čia ir krau­jo­ta­ka suak­ty­vė­ja.

Šal­čio ke­lias

Dau­giau kaip šim­tą die­nų mau­dy­nių be jo­kių per­trau­kų ir išei­gi­nių skai­čiuo­jan­ti tel­šiš­kė Asta Jakštienė „Tel­šių ŽI­NIOMS“ pa­sa­ko­jo, kad jos ki­to­kia pa­tir­tis pra­si­dė­jo šių me­tų rug­sė­jo 1-ąją. Vai­kus iš­lei­du­si į mo­kyk­lą mo­te­ris pra­dė­jo sa­vo mo­kyk­lą – ke­lią į ki­to­kią sa­ve: be nie­kie­no va­ry­mo, tie­siog vi­di­nio no­ro ve­da­ma įveik­ti šal­čio bai­mę.

Ženg­ti šiuo ke­liu As­tai pir­muo­sius žings­nius pa­dė­jo Wi­mo Ho­fo kny­ga apie pra­plės­tas žmo­gaus ga­li­my­bes. Nors ją mo­te­ris skai­tė per­nai, bet pri­tai­ky­ti vis­ką pra­kti­ko­je ėmė­si tik šiais me­tais. „Sa­vo ke­lio­nę pra­dė­jau pa­jau­tu­si tą vi­di­nę ga­lią, stip­ry­bę ir no­rą ei­ti šal­čio ke­liu. Mau­dy­nes ri­tua­liš­kai at­lie­ku kas­dien, ne­pai­sant oro, no­ro, ne­no­ro. Ko­vo­ju su žo­džiu NE. Jį brau­kiu iš sa­vo žo­dy­nė­lio są­ra­šo. Neap­sa­ko­mas jaus­mas ap­lan­ko, kai kas­dien tai įvyk­dai“, – tvir­ti­no A. Jakštienė. Ji jau pa­ju­tu­si, kaip stip­rė­ja ne tik kū­no at­spa­ru­mas šal­čiui, bet ir vi­sa imu­ni­nė sis­te­ma. Kai šiuo me­tu pa­ts li­gų pro­trū­kis, vi­si ar­ti­mie­ji, vai­kai ser­ga ir sir­go jau ne kar­tą, mo­te­ris tei­gė esan­ti kaip tik­ras le­do vi­kin­gas, nė­kart net slo­gos ne­tu­rė­jo, ir tai dar dau­giau tei­kia vi­di­nės stip­ry­bės ir mo­ty­va­ci­jos ne­sus­to­ti.

As­ta sa­ko daž­nai su­lau­kian­ti klau­si­mų: „Kaip? Kaip tau ne­šal­ta?“. Ta­da ji at­sa­ko: „Kvė­puo­ki­te! Ti­kė­ki­te! Pa­si­ti­kė­ki­te! Ir vis­kas bus taip, kaip jūs no­ri­te. Mū­sų min­tys tu­ri di­de­lę įta­ką kū­nui. Tad jei lip­si­te į le­di­nį van­de­nį su min­ti­mi, kad su­si­rgsiu, grei­čiau­siai taip ir bus. Aš lip­da­ma į van­de­nį ei­nu pa­si­sem­ti tei­gia­mų emo­ci­jų, pa­si­krau­ti ir kar­tu pa­leis­ti. Ma­nau, vi­si tu­ri­me gy­ve­ni­me mo­men­tų, kai rei­kia at­si­kra­ty­ti blo­gų emo­ci­jų, o šal­tas van­duo, šal­tis – ma­no ge­riau­sias at­ras­tas bū­das pa­leis­ti ir iš­si­leis­ti. Ti­kiu, kad dau­gu­ma tai ga­li!“ Mo­te­ris ti­ki­si, kad jos pa­vyz­dys su­teiks vi­di­nės ga­lios ir ki­tiems pa­si­ryž­ti pra­dė­ti šią nuo­sta­bią ke­lio­nę…