„Tel­šių uo­de­gė­lė“: mies­tas yra mū­sų, pro­ble­mos ir­gi yra mū­sų

„Tel­šių uo­de­gė­lei“ šiuo me­tu trūks­ta sa­va­no­rių ir šu­niu­kams, ir ka­čiu­kams glo­bo­ti. Nie­ka­da jų itin daug ir ne­bu­vo.

Žmo­ni­ja pri­va­lo su­kur­ti gra­žų pa­sau­lį, ku­ria­me už­tek­tų vie­tos ir ma­žie­siems mū­sų bro­liams. No­rė­tų­si, kad ma­no gim­to­sios Že­mai­ti­jos žmo­nės su­pras­tų, jog šu­nys, ka­tės ir ki­ti au­gin­ti­niai yra mū­sų ge­riau­si drau­gai ir šei­mos na­riai, kad prie na­mų ne­lik­tų „len­ciū­gi­nių“, me­tų me­tais ka­li­na­mų ne­di­de­lė­se bū­do­se. Ma­nau, kad net ir mo­der­nus vol­je­ras – vis tik yra ka­lė­ji­mas.

Skau­di, ašt­ri, ke­lian­ti daug dis­ku­si­jų pro­ble­ma – ne­prie­žiū­ra, žiau­rus el­ge­sys, gy­vū­no iš­me­ti­mas tie­siog į gat­vę, žaiz­do­ti kak­lai nuo len­ciū­gų – taip ga­li­ma var­din­ti be ga­lo… Dėl to šu­nų ir ka­čių prie­glau­dos daž­nai bū­na pil­nos ne­lai­min­gų, su­ža­lo­tų, ken­čian­čių gy­vū­nų, ku­rie bi­jo žmo­nių ir jais ne­pa­si­ti­ki. Sa­va­no­riams ten­ka daug dirb­ti, kad gy­vū­nai vėl at­gau­tų gy­ve­ni­mo džiaugs­mą.

Rei­kė­tų griež­tin­ti įsta­ty­mus ir at­sa­ko­my­bę, ku­ri da­bar yra ga­na sim­bo­li­nė, gal ta­da keis­tų­si ir po­žiū­ris, ir prie­glau­dos ne­be­bū­tų už­kiš­tos nu­skriaus­tais mū­sų ma­žai­siais ke­tur­ko­jais.
Yra li­ki­mo nu­skriaus­tų žmo­nių, ku­rie spjau­do­si nea­py­kan­ta ir aiš­ki­na, kad be­na­mius gy­vū­nus rei­kia nai­kin­ti, o prie­glau­dų ne­tu­ri bū­ti. Il­go­kai ne­ti­kė­jau, kad to­kių ga­li bū­ti ir pas mus – Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je. Ta­čiau už­nuo­dy­ti mė­sos ga­ba­lai, iš­mė­ty­ti prie šu­nų pa­si­vaikš­čio­ji­mo aikš­te­lės, pa­ro­dė, kad yra žmo­nių, ku­rie pa­to­lo­giš­kai ne­ken­čia gy­vū­nų.
Tie­sa, ge­rų žmo­nių yra žy­miai dau­giau – jie re­mia mū­sų prie­glau­dą pi­ni­gais, daik­tais, mais­tu, žie­mą at­ve­ža mal­kų ir ki­taip pa­de­da.

Da­lis žmo­nių mus už­jau­čia, pa­dū­sau­ja – jie yra nuo­šir­dūs, my­li gy­vū­nus, bet pa­dė­ti nie­ko ne­ga­li, nes rei­kė­tų pa­žeis­ti sa­vo kom­for­to zo­ną. Bet yra ir pui­kių žmo­nių, ku­rie ei­na ir da­ro, ką ga­li.

Daž­nai žmo­nės sa­ko: „Oi, ne, aš ne­ga­liu žiū­rė­ti į liūd­nas akis, ne­pa­ken­čiu smar­vės, man la­bai gai­la jų“, ta­čiau sa­va­no­ris ma­to ne tik liūd­nas akis, bet ir džiaugs­mą, kai atei­na į sa­vo pa­mai­ną. Jis pa­si­svei­ki­na, pa­ku­ti­nė­ja lau­kian­čio gy­vū­no au­sis, tuo­met džiaugs­mo bū­na abiem.

„Tel­šių uo­de­gė­lei“ šiuo me­tu trūks­ta sa­va­no­rių ir šu­niu­kams, ir ka­čiu­kams glo­bo­ti. Nie­ka­da jų itin daug ir ne­bu­vo. Bet gi žmo­gaus pri­gim­ty­je yra už­ko­duo­ta da­lin­tis su ki­tais sa­vo lai­ku, sa­vo mei­le, sa­vo ge­bė­ji­mais ir džiaug­tis sa­vo ge­rais dar­bais ir tai tik­rai tei­kia nau­dą – pa­jun­ti pa­si­ten­ki­ni­mą sa­vi­mi, gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, su­pran­ti, kad esi tik­rai nau­din­gas.
Šu­niu­kų ve­džio­ji­mo pa­mai­nos bū­na du kar­tus per die­ną: de­vin­tą va­lan­dą ry­te ir penk­tą va­ka­re. Idea­liau­sia, kai pa­mai­no­je bū­na bent trys sa­va­no­riai, bet da­bar vi­sas krū­vis ten­ka kar­tais ir vie­nam. Ypač sun­kios ry­ti­nės pa­mai­nos, mat ry­tais dau­gu­ma sa­va­no­rių sku­ba į dar­bus, mo­kyk­las. Gelbs­ti žmo­nės, gau­nan­tys so­cia­li­nę pa­šal­pą, ku­rie pri­va­lo su­si­rink­ti so­cia­li­nes va­lan­das, ar­ba pi­lie­čiai, ku­rie yra pro­ba­ci­jos įskai­to­je, ir­gi tu­rin­tys at­lik­ti kaž­kiek vi­suo­me­nei nau­din­gų dar­bų. Daž­nai sa­va­no­riai net ne­ži­no, ka­da to­kie ateis, ar iš­vis ateis, ta­da ten­ka vers­tis vien sa­vo jė­go­mis. Į va­ka­ri­nes pa­mai­nas atei­na mo­ki­niai, dir­ban­tys žmo­nės – bū­na leng­viau.

„Tel­šių uo­de­gė­lės“ šu­niu­kų gru­pės va­do­vė Ro­ber­ta Šlio­ge­ry­tė kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį su­da­ro gra­fi­ką ki­tai sa­vai­tei, sa­va­no­riai ren­ka­si ko­kią die­ną kas ga­li dirb­ti. Da­bar yra pui­kiau­sia pro­ga pa­si­ro­dy­ti mo­ki­niams, ku­rie my­li šu­nis – jie ga­lė­tų su­si­rink­ti so­cia­li­nes dar­bo va­lan­das be var­go, ne­lauk­ti bir­že­lio, kai vi­si pri­si­me­na nea­ti­dir­bę tų va­lan­dų ir už­plūs­ta „Uo­de­gė­lę“. Bū­rio prie­glau­dė­lei ne­rei­kia – už­ten­ka trijų–penkių žmo­nių, o tarp jų bū­tų bent vie­nas tik­ras sa­va­no­ris.

„Tel­šių uo­de­gė­lei“ rei­kia sa­va­no­rių iš šir­dies, ga­lin­čių dirb­ti įvai­rius dar­bus. Ve­džio­ti šu­nis yra at­sa­kin­gas dar­bas: rei­kia nor­ma­liai pa­si­vaikš­čio­ti, nes po to gy­vū­nas sė­di vi­są die­ną už­da­ry­tas, rei­kia va­ly­ti nar­vus, su­dė­ti mais­tą, pa­keis­ti van­de­nį, rei­kia pa­žiū­rė­ti ple­du­kus, iš­plau­ti grin­dis, ser­gan­tiems su­duo­ti vais­tus, pa­pil­dus, pa­šu­kuo­ti, pri­vež­ti van­dens iš Ger­man­to šal­ti­nio, dar yra vi­zi­tai pas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jus, pa­skir­tos pro­ce­dū­ros ser­gan­tie­siems, ne­ma­žas iš­šū­kis – ko­šės vi­ri­mas ser­gan­tiems ar iš­se­ku­siems šu­nims, nes rei­kia at­sta­ty­ti svo­rį.

Ir dar: „Uo­de­gė­lės“ mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas su­skam­bė­ti ga­li pra­ktiš­kai bet ko­kiu pa­ros me­tu. Įsi­vaiz­duo­ki­te: sa­va­no­ris grįž­ta po sa­vo dar­bų, po tre­ni­ruo­tės, ruo­šia­si jau mie­go­ti, o čia – skam­bu­tis, kad mu­ša­mas ar­ba yra su­žeis­tas šuo! Ta­da Ro­ber­ta me­ta į gru­pę pa­gal­bos šauks­mą „Kas ga­lit?“, ir le­kia­me, kas ga­li­me. Nie­ka­da ne­ži­no­me, kiek lai­ko su­gai­ši­me, ka­da grį­ši­me… O ki­tą ry­tą dau­ge­liui rei­kia į dar­bą.

Tai pa­sa­ko­ju ne dėl to, kad pa­si­gir­tu­me, ko­kie mes šau­nuo­liai, bet dėl to, kad tik­rai rei­kia dau­giau sa­va­no­rių, kad ne­gul­tų Tel­šių ra­jo­no pro­ble­mos vien tik ant sau­je­lės žmo­nių.

Yra ne­ma­žai tel­šiš­kių, ku­rie mėgs­ta „rink­ti žings­nius“, skai­čiuo­ja juos vaikš­čio­da­mi be jo­kio tiks­lo. Tai ko­dėl ne­pa­siė­mus „uo­de­giu­ko“ ir ne­pa­si­vaikš­čio­jus kar­tu su juo? Bū­tų kar­tu ir fi­zi­nis krū­vis, ir nau­din­gas dar­bas at­lik­tas. Ar­ba sa­vait­ga­lį dau­ge­lis mėgs­ta pa­si­vaikš­čio­ti miš­ke, ko­dėl ne­pa­siė­mus šu­ne­lio? Kiek jam džiaugs­mo bū­tų! Yra įvai­riau­sių bū­dų, kaip pa­leng­vin­ti, pra­skaid­rin­ti, pa­si­da­lin­ti mū­sų vi­sų naš­ta. Mies­tas yra mū­sų, pro­ble­mos ir­gi yra mū­sų, tad ir spręs­ti jas tu­ri­me kar­tu.

Po­žiū­ris į au­gin­ti­nius tu­ri keis­tis, tap­ti nuo­šir­des­niu, la­biau ci­vi­li­zuo­tu. Sa­va­no­riai da­ro daug, bet jų yra sau­je­lė, rei­kia, kad jų at­si­ras­tų dau­giau, kad at­si­ras­tų dau­giau ak­ty­vių ir nea­be­jin­gų pi­lie­čių, ta­da gal ir iš­si­pil­dys mū­sų vi­sų sva­jo­nė – ne­be­liks prie­glau­dų, o mū­sų ma­žie­ji bro­liai vi­si tu­rės ge­rus šei­mi­nin­kus bei gy­vens na­muo­se.

Sa­va­no­rė Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ