„Tel­šių šu­niukų namai“: de­šimt metų tarp meilės, nuo­var­gio ir vil­ties

Ge­gužės 10-ąją aso­cia­ci­ja „Tel­šių šu­niukų na­mai“ minė­jo ypa­tingą su­kaktį – de­šimtąjį gim­ta­dienį. Į šventę rin­ko­si bend­ruo­menė, buvę glo­bo­ti­niai ir vi­si, ku­riems rūpi be­glo­bių gyvūnų li­ki­mai. Tai bu­vo ne tik pro­ga pa­si­džiaug­ti nuei­tu ke­liu, bet ir dar kartą pri­min­ti, dėl ko vi­sa ši veik­la pra­si­dėjo.

Dia­na PU­ZERĖ

Ne­tikė­jo, kad pa­vyks

Kaip pa­sa­ko­ja „Tel­šių šu­niukų namų“ va­dovė Ro­ber­ta Šlio­ge­rytė, idė­ja gimė dar paaug­lystė­je, ta­čiau tik vėliau, at­si­ra­dus bend­ra­min­čiams, ji įga­vo realų pa­vi­dalą.

„Nuo­šird­žiai – tik­riau­siai nė vie­nas ne­tikė­jo­me, kad pa­vyks“, – pri­si­me­na ji.

Prad­žia ne­bu­vo leng­va. Tuo me­tu la­bai trūko in­for­ma­ci­jos, kur kreip­tis pa­ma­čius be­globį gyvūną, o jų li­ki­mai daž­nai lik­da­vo ne­ži­no­mi. Nuo­lat ma­to­mi ne­pri­žiūrė­ti gyvū­nai ir žmo­nių abe­jin­gu­mas ta­po stip­riu po­stūmiu im­tis veik­los.

„Ne­pa­kak­da­vo vien mo­ra­li­zuo­ti – norė­jo­si rea­liai pa­dėti“, – sa­ko Ro­ber­ta.

Svar­biau­sia – ne­pa­si­duo­ti

Per de­šimt­metį veik­la keitė­si ir au­go. Vie­nas did­žiau­sių po­ky­čių įvy­ko prie­š du me­tus – at­si­sky­ri­mas nuo ki­tos, ka­čių prie­glau­dos, ir ta­pi­mas išs­kir­ti­nai šunų prie­glau­da, nors anks­čiau jos bu­vo su­si­jun­gu­sios. Šis eta­pas pa­rei­ka­la­vo daug jėgų ir emo­cijų.

„Tai bu­vo su­dėtin­gas lai­kas. Bet po vis­ko ta­po­me dar stip­res­ni ir vie­nin­ges­ni“, – at­vi­rau­ja pa­šne­kovė.

Pa­ki­limų ir nuo­smu­kių per šiuos me­tus ne­trūko. Būta mo­mentų, kai pri­stig­da­vo fi­nansų, rankų ar jėgų, kai as­me­ni­niai sun­ku­mai per­si­pin­da­vo su kas­die­niais rūpes­čiais prie­glau­do­je. Vis dėlto to­kios aki­mir­kos, pa­sak prie­glau­dos va­dovės, lai­ki­nos: „Nu­si­ra­mi­ni ir su­pran­ti, kad vi­sur yra išei­čių. Svar­biau­sia – ne­pa­si­duo­ti.“

Sun­kiau­sia at­lai­ky­ti spau­dimą iš ap­lin­kos

Kas­die­nybė prie­glau­do­je – in­ten­sy­vi ir rei­ka­lau­jan­ti at­si­da­vi­mo. Ry­tas pra­si­de­da dar prie­š de­vy­nias: sa­va­no­riai ved­žio­ja šu­nis, va­lo nar­vus, rūpi­na­si jų prie­žiū­ra. Vėliau – mai­ti­ni­mas, vaistų su­da­vi­mas, o va­ka­re vis­kas kar­to­ja­si iš nau­jo. Vi­sa tai da­ro­ma žmo­nių, ku­rie tu­ri dar­bus, šei­mas ir as­me­ni­nius gy­ve­ni­mus.

Did­žiau­si iššū­kiai – ne tik fi­nan­si­niai ar fi­zi­niai. Pa­sak Ro­ber­tos, itin sun­ku at­lai­ky­ti nuo­la­tinį spau­dimą iš ap­lin­kos: kal­ti­ni­mus, rei­ka­la­vi­mus, ne­pa­garbų bend­ra­vimą. Taip pat mo­ty­vuo­ti sa­va­no­rius ir to­liau ei­ti į prie­glaudą, nes dar­buo­to­jams re­sursų nėra.

„Norėtų­si dau­giau su­pra­ti­mo ir pa­gal­bos. Mes esa­me to­kie pat žmonės – su sa­vo gy­ve­ni­mais, bet vis tiek ran­da­me lai­ko prie­glau­dai“, – sa­ko ji.

Žmo­nių po­žiū­ris kei­čia­si

Per de­šimt metų – tūkstan­čiai is­to­rijų. Dau­gu­ma jų su lai­min­ga pa­bai­ga: ka­dai­se su­žeis­ti ar pa­lik­ti gyvū­nai šian­dien gy­ve­na my­lin­čiuo­se na­muo­se, kai ku­rie – net už­sie­ny­je: tri­ko­jis šu­niu­kas, ras­tas su­lau­žy­tas lau­kuo­se, šian­dien Šve­di­jo­je ko­pinė­ja kal­nus. Vie­naakė ka­lytė šiuo me­tu gy­ve­na Šve­di­jo­je, o pu­de­liu­kas iš tvar­to – Af­ri­ko­je, bei dau­ge­lis kitų sėkmingų is­to­rijų. Vis dėlto yra ir to­kių, ku­rių iš­gelbė­ti ne­pa­vy­ko.

„Dėl jų kar­tais su­sto­ji, pa­gal­vo­ji ir nu­brau­ki ašarą“, – ne­sle­pia Ro­ber­ta.

Kei­čia­si ir žmo­nių po­žiū­ris. Vis dau­giau kal­ba­ma apie gyvūnų ste­ri­li­za­ciją, mažė­ja iš­mestų jau­nik­lių. Ta­čiau iššū­kių dar daug – ypač kal­bant apie gyvūnų ženk­li­nimą.
„Iš visų į prie­glaudą pa­ten­kan­čių gyvūnų tik apie 5 pro­cen­tus būna su­ženk­lin­ti“, – pa­ste­bi ji.

Vis daž­niau žmonės ryž­ta­si pri­glaus­ti ne tik ma­žus, bet ir suau­gu­sius ar vy­res­nius šu­nis – tam di­delę įtaką da­ro ge­ri pa­vyzd­žiai ap­lin­ko­je.

Sva­jonės pil­do­si

Pa­čiai Ro­ber­tai de­šimt metų pra­bėgo grei­tai, nors nu­veik­ta – iš­ties daug: „Ir liūd­na, ir džiu­gu tuo pa­čiu. Sup­ran­tu, kad prie­glau­dos dar il­gai bus rei­ka­lin­gos, bet džiau­giuo­si galė­da­ma pa­dėti.“

Atei­ty­je lau­kia dar daug darbų – kas­met ge­ri­na­ma prie­glau­dos ap­lin­ka, pla­nuo­ja­ma dau­giau ren­gi­nių, dau­giau švietė­jiš­kos veik­los, sie­kia­ma įtrauk­ti jau­nimą. O did­žiau­sia sva­jonė iš­lie­ka ta pa­ti – turė­ti erd­vią, gra­žią vietą, kur šu­nys galėtų lais­vai laks­ty­ti.

„Sva­jonės pil­do­si – tik rei­kia la­bai stip­riai to norė­ti“, – šyp­so­si Ro­ber­ta.

Ir būtent ši tikė­ji­mo, at­kak­lu­mo ir meilės gyvū­nams kom­bi­na­ci­ja jau de­šimt metų ku­ria ste­buk­lus ma­žo­mis, bet la­bai svar­bio­mis le­tenėlė­mis pa­žymė­ta­me pa­sau­ly­je.