Telšių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riaus vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja Al­ma Kont­vai­nie­nė: „Vai­kai mums ne­lei­džia pa­sen­ti“

Ge­gu­žės 12-oji – Slau­gy­to­jų die­na. Pa­cien­tas pir­miau­sia pa­ten­ka į slau­gy­to­jo ran­kas ir nuo pat pir­mos die­nos iki gy­dy­mo li­go­ni­nė­je pa­bai­gos nė die­nos ne­pa­lie­ka­mas be šio me­di­ko prie­žiū­ros.

Šios gra­žios pro­fe­si­nės šven­tės pro­ga apie slau­gy­to­jo dar­bą, iš­skir­ti­nę pa­cien­tų gru­pę – vai­kus – ir dau­giau kal­bi­no­me Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riaus vy­res­nią­ją slau­gy­to­ją Al­mą Kont­vai­nie­nę.

Mei­da GAI­ŽAUS­KAI­TĖ

Vai­kų li­gų sky­riaus slau­gy­to­jo dar­bo po­bū­dis

„Dar­bas li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riu­je iš tik­rų­jų yra spe­ci­fi­nis. Il­gas lai­ko­tar­pis kar­tu su vai­kais, nuo pat jų gi­mi­mo iki pat 18 me­tų. To­dėl rei­kia drau­ge su vai­kais aug­ti, keis­tis ir to­bu­lė­ti. Dirb­ti šia­me sky­riu­je nė­ra leng­va vien dėl to, kad, su­si­rgus vai­kui, jo ar­ti­mie­ji taip pat pa­ti­ria stre­są, to­dėl gy­do­mas ne tik vai­kas – ir tė­ve­liams rei­kia pa­gal­bos ir nu­ra­mi­ni­mo.

Per me­tų me­tus dar­bas kei­tė­si, se­niau vis­kas bū­da­vo griež­čiau, tė­vai tiek ne­ga­lė­da­vo li­go­ni­nė­je leis­ti lai­ko su vai­ku kaip da­bar. Taip pat kei­tė­si pa­ts dar­bo po­bū­dis. Kai tik atė­jau dirb­ti, mes vi­sa­da bū­da­vo­me su vai­kais, iki me­tų vai­ką, at­ro­do, tu­rė­da­vo­me užau­gin­ti, nes tė­vams ne­leis­da­vo per nak­tį li­go­ni­nė­je pa­si­lik­ti. Da­bar sten­gia­mės, kad tik ma­žiau vai­kui bū­tų bai­mės, vi­sa­da tė­ve­liai kar­tu.

Pa­juo­kau­ja­me su ko­le­gė­mis ir sa­ko­me: pa­ts ge­riau­sias sky­rius – Vai­kų li­gų sky­rius. Vai­kai ne­lei­džia mums pa­sen­ti, to­dėl vi­sa­da su po­zi­ty­vu­mu, su to­kiu džiaugs­mu ei­na­me į dar­bą“, – kal­bė­jo Vai­kų li­gų sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja A. Kont­vai­nie­nė.

Sklan­džiai dirb­ti su vai­kais rei­kia pa­tir­ties

„Su vai­ku rei­kia la­bai su­si­drau­gau­ti, ne­ga­li­me nie­ko griež­tai pa­sa­ky­ti, rei­kia kuo švel­niau, drau­giš­kai ir bend­ru su­si­ta­ri­mu su vai­ku vis­ką da­ry­ti. Su paaug­liais – dar ki­toks bend­ra­vi­mas, rei­kia mo­kė­ti prie jų „priei­ti“, ne­bar­ti, steng­tis juos su­pras­ti.

Kar­tais nu­si­ve­dus vai­ką į pro­ce­dū­rų ka­bi­ne­tą ne­pa­vyks­ta nie­ko pa­da­ry­ti, ne­ga­li­me su­si­tar­ti su vai­ku, tad pa­siū­lo­me tė­ve­liams su vai­ku pa­si­vaikš­čio­ti, nu­rim­ti ir tai la­bai vei­kia. Vė­liau atei­na nu­ri­męs, tar­si ki­tas vai­kas. Vi­sos pro­ce­dū­ros vyks­ta kū­ry­biš­kai, žai­di­mo for­ma. Ži­no­ma, su­si­du­ria­me su vi­so­kiais vai­kais, bet su­ge­ba­me su jais su­si­drau­gau­ti, svar­biau­sia, kad tė­ve­liai pa­sa­ky­tų, ko­kios vai­ku­čio pro­ble­mos, kad mes ži­no­tu­me ir ga­lė­tu­me tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti, kaip prie to vai­ko priei­ti. Svar­bu, jog pa­mi­nė­tų, ką jis val­go ir ko ne­val­go, ko gal­būt ne­to­le­ruo­ja. Vir­tu­vė pui­kiau­siai su­de­ri­na mais­tą“, – pa­brė­žė pa­šne­ko­vė.

Dar­bo krū­vis di­de­lis

„Dar­bo krū­vis di­de­lis, bet ko­lek­ty­vas nuo­sta­bus, vi­sos vie­na ki­tą su­pran­ta­me iš pu­sės žo­džio. Pa­va­sa­rį li­gos paū­mė­ja, da­bar dau­giau vai­kai karš­čiuo­ja, vi­du­riuo­ja ir yra daug vi­ru­sų. Vai­kų tik­rai sky­riu­je ne­trūks­ta… Pa­cien­tų yra daug. Sky­riu­je šiuo me­tu – 10 lo­vų. Pa­cien­tai at­va­žiuo­ja ne tik vie­ti­niai, bet ir iš Plun­gės, ka­dan­gi Vai­kų li­gų sky­riaus ten ne­bė­ra.

Aiš­ku, la­bai grei­ta kai­ta, ka­dan­gi vai­kas grei­čiau nei suau­gęs žmo­gus pa­sveiks­ta.

Vai­kams sky­riu­je di­džiau­sia pro­ble­ma, kad nė­ra in­ter­ne­to, bet mus re­mia LIONS klu­bas, sky­riu­je tu­ri­me daug kny­gų, žais­lų, konst­ruk­to­rių. Tai vi­sa­da duo­da­me vai­kams veik­los“, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ sa­kė A. Kont­vai­nie­nė.

Pa­lin­kė­ji­mas ko­le­goms

„Ko­le­gėms slau­gy­to­joms pro­fe­si­nės die­nos pro­ga lin­kiu ne­pa­varg­ti ir at­ras­ti dar­be ma­lo­nu­mą. Vi­sa­da dirb­ti su mo­ty­va­ci­ja, ini­cia­ty­va ir ne­pa­mes­ti jos. Ir, aiš­ku, daug kant­ry­bės“, – ko­le­goms lin­kė­jo A. Kont­vai­nie­nė.