Telšē – čė mo­na kal­ba, čė mo­na truop­nės šak­nės, čė mo­na že­mai­tėš­ka dū­šė

Tel­šiai iš­ki­lę ant sep­ty­nių kal­vų, ir ta­me skai­čiu­je vis­kas už­ko­duo­ta. 7 pa­gal nu­me­ro­lo­gi­ją – lai­mės skai­čius, tad esu įsi­ti­ki­nu­si, jog vi­si, kas gi­mė, au­go, gy­ve­no, o ir da­bar gy­ve­na šia­me įsta­bia­me mies­te, yra pa­ženk­lin­ti LAI­MĖS. Gal tik ne vi­si tai ži­no (juo­kia­si).

Yra sa­ko­ma, kad gra­žiau­sias tas mies­tas, ku­ria­me jau­tie­si ar­ba jau­tei­si lai­min­gas. Man Tel­šiai iš tik­ro gra­žiau­sias pa­sau­ly­je mies­tas. O kaip­gi ki­taip? Čia pra­bė­go ma­no vai­kys­tė, paaug­lys­tė, čia gy­ve­nau ap­sup­ta tė­vų mei­lės, čia vi­sa­da jau­čiau­si la­bai lai­min­ga. Tą po­jū­tį iš­si­ve­žiau ir į pla­tes­nį pa­sau­lį.

Nors dau­gy­bė ša­lių ap­lan­ky­ta, daug kur pa­bu­vo­ta, bet, vos pri­va­žia­vus gim­tą­jį mies­tą ir už­ma­čius pa­va­di­ni­mą TELŠĒ, net kvė­puo­ti leng­viau pa­si­da­ro – taip čia vis­kas sa­va. Vuo i ro­kou­tėis ont kar­ta pra­de­do že­mai­tėškā.

Vi­sa­da ko­vo­ju už sa­vo mies­tą, šak­nis, kal­bą. To­dėl dar kar­tą kar­to­ju: „Nier mon gra­žes­nė mies­ta ož Tel­šios, nier mon tik­res­nies šnek­tuos ož že­mai­tiu.“

Be ga­lo džiau­giuo­si, kad tel­šiš­kiai mo­ka švęs­ti, kad čia nuo­lat skam­ba dai­nos, kad šo­ka, vai­di­na ne tik jau­ni­mas, bet ir gy­ve­ni­mo ma­tęs jau­ni­mas (juo­kia­si).

Ne­pa­liau­kėt šur­mu­liou­tė i to­liau, i te­go Telšē lin­GOun i lin­GOun. Svei­kė­no Tel­šius – Že­mai­tė­jės Suos­ti­nė, i tegī­voun ana per om­žiu om­žius.

Kraš­tie­tė Ni­jo­lė NAR­MON­TAI­TĖ