Ant Masčio ežero prieplaukos stovinti kavinė tapo vienu painiausių teisinių galvosūkių Telšiuose. Nors statinys baigtas statyti jau kuris laikas, jis iki šiol neturi aiškaus šeimininko – dėl teisės į pastatą teismuose kovoja ir jį pastačiusi uždaroji akcinė bendrovė „Živelina“, ir Telšių rajono savivaldybė, kadaise išnuomojusi prieplauką verslininkui.
Lietuvos apeliacinis teismas kavinę pastačiusiai bendrovei nebuvo palankus, o Telšių rajono savivaldybės priešieškinis dėl nuosavybės teisės į pastatą bus nagrinėjamas iš naujo.
Laura MOCKUTĖ
Istorijos vingiai
2014 metais Telšių rajono savivaldybės taryba leido viešo konkurso būdu išnuomoti Savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pontoninę prieplauką ir tiltą. Nuomos sutartyje buvo nurodyta, kad verslininkas Vidas Kolesinskis ant prieplaukos turi pastatyti lengvų konstrukcijų kavinę-restoraną ir įrengti viešąjį tualetą.
Po dvejų metų V. Kolesinskio prašymu prieplauka buvo pernuomota jo valdomai bendrovei „Živelina“.
Vieną kavinę pakeitė kita
Nuomos laikotarpiu ant prieplaukos buvo išdygęs medinis pastatas – kavinukė, veikusi šiltuoju metų sezonu. Tačiau artėjant nuomos terminui, t. y. 2021 metų rudenį, „Živelina“ pradėjo naujos kavinės statybos darbus pagal parengtą projektą.
Nepavyko įregistruoti
Nors kavinė buvo pastatyta, kilo bėdų dėl jos įregistravimo. V. Kolesinskis 2023 metais kalbėjo, kad VĮ Registrų centras nepriima dokumentų ir neįregistruoja pastato. Tam antrino Telšių rajono savivaldybės vicemeras Almantas Lukavičius. Jo teigimu, kilo ginčas dėl teisinės pastato registracijos: Registrų centras atsisakė registruoti pastatą, kuris yra pastatytas ant jau registruotos Savivaldybei nuosavybės teise priklausančios prieplaukos.
Kitaip tariant, nelabai ir buvo aišku, kam nuosavybės teise turėtų priklausyti naujasis pastatas – Savivaldybei, ant kuriai priklausančios prieplaukos buvo pastatytas, ar statytojui, kuris jį pastatė.
2024 metų gegužės 13 dieną baigė galioti prieplaukos nuomos sutartis, sudaryta tarp Savivaldybės ir verslininko – buvusiam nuomininkui buvo išsiųstas raštas grąžinti turtą pagal nuomos sutarties sąlygas. Jose, tarp kitko, buvo parašyta, kad nuomininkas įsipareigoja perduoti „tvarkingas patalpas“ su visais atliktais pertvarkymais, neatskiriamais nuo pastato. Čia, ko gero, ir buvo užkoduota tai, dėl ko šiandien šalys bylinėjasi teismuose.

Įsisuko į teismų karuselę
Teisminiai ginčai prasidėjo pastatą pastačiusio verslininko iniciatyva dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, nes esą jis išduotas neteisėtai. V. Kolesinskis tuo metu teigė, jog jis neturėjo jokių planų statyti tam, kad po to statinį dovanotų miestui ar Savivaldybei. Jo nuomone, jeigu sutartyje parašyta, kad turi pastatyti restoraną, vadinasi, jį stato sau; jeigu išduotas statybos leidimas, vadinasi, stato irgi sau, o ne kažkam kitam.
2024 metų birželio 4 dieną prieplauka su visais atliktais pertvarkymais buvo vienašališkai perduota Savivaldybei, nes pastaroji anksčiau atsisakė perimti prieplauką, kai to pageidavo „Živelina“.
Telšių rajono savivaldybė buvo išplatinusi pranešimą, kuriame informavo, kad 2024 metų spalio 24 dieną Šiaulių apgardos teismas nutraukė bylą dėl kavinės-restorano statybą ant pontoninės prieplaukos leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu ir priteisė Telšių rajono savivaldybės naudai iš ieškovės UAB „Živelina“ 5 808 eurus bylinėjimosi išlaidų.
Kartu buvo skelbiama, kad teisme nagrinėjama dar viena byla – dėl verslininkui išnuomotos pontoninės prieplaukos ir tilto, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinimo Telšių rajono savivaldybei.
„Nuomininkas nesutinka Savivaldybei grąžinti prieplaukos. Verslininkas siekia pastatytą statinį įregistruoti savo vardu, kas, Savivaldybės nuomone, leistų jam nepagrįstai, be konkurso, naudotis visuomenei priklausančia prieplauka, skirta gyventojų poilsiui, laisvalaikiui ir turizmo vystymui, visuomeninių renginių organizavimui“, – rašė Savivaldybė.
„Gerai suprantame, jog kavinė-restoranas Masčio ežero pakrantėje tiek gyventojams, tiek miesto svečiams yra reikalinga. Todėl sutartyje ir buvo numatyta galimybė ant Savivaldybei nuosavybės teise priklausančios pontoninės prieplaukos esamų polinių pamatų pastatyti lengvų konstrukcijų kavinę-restoraną. Išsinuomodamas prieplauką verslininkas turėjo įvertinti, ar ši investicija nuomos laikotarpiu jam atsipirks“, – pridūrė Savivaldybė.
Kaip buvo rašoma pranešime, prieplaukos nuomos sutartyje esą nebuvo numatyta perleisti ar suteikti nuosavybės teises ar sudaryti prielaidas nuomininkui įgyti nuosavybės teises į pastatytą kavinę-restoraną.
Abi šalys nori pastato nuosavybės
Tiek UAB „Živelina“, tiek Telšių rajono savivaldybė siekė prisiteisti kavinę savo nuosavybėn.
„Živelina“ teismui nurodė, kad nuomos konkurso sąlygose nebuvo nurodyta pareiga pasibaigus 10 metų nuomos terminui perleisti nuosavybės teisę į pastatą, todėl ji manė turinti teisę naudoti ir valdyti pastatą visą jo gyvavimo laikotarpį.
Savivaldybė nurodė, kad prieplaukos ir žemės nuomos sutartyse nebuvo nuostatų, kurios rodytų ketinimą ateityje perleisti nuomininkui nuosavybės teisę į prieplauką arba jos pagerinimus.
Šiaulių apygardos teismas 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimu nustatė, kad Telšių rajono savivaldybės taryba 2014 m. leido viešo konkurso būdu 10 metų išnuomoti prieplauką, tačiau nei Tarybos sprendimas, nei viešo konkurso sąlygos išnuomoto turto subnuomos – teisių ir pareigų perleidimo nenumatė. Teismas pažymėjo, kad su laimėtoju buvo sudaryta tipinė prieplaukos nuomos sutartis, neatsižvelgiant į imperatyvią viešo konkurso sąlygą, draudžiančią Savivaldybės turtą subnuomoti.
Taip pat Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas klausimą, ar asmuo, pastatęs statinį, įgijo į jį nuosavybės teisę, turėjo įvertinti, ar šio statinio statyba buvo vykdoma laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
2016 metų gegužės 6 dieną Nacionalinė žemės tarnyba su V. Kolesinskiu sudarė žemės nuomos sutartį, pagal kurią buvo išnuomotas ne visas žemės sklypas, kurį užima prieplauka, bet tik jo dalis – 0,0334 ha. Prieš subnuomojant valstybinę žemę, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, tačiau byloje nebuvo įrodyta, kad toks sutikimas buvo gautas.
Žemės subnuomos sutartyje buvo numatyta, kad sutartis galioja iki 2024 metų gegužės 12 dienos, nors terminas negalėjo būti ilgesnis negu 5 metai. Teismas konstatavo, kad V. Kolesinskio ir „Živelinos“ sudaryta žemės subnuomos sutarties nuostata dėl ilgesnio termino neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Kavinės statyba buvo pradėta 2021 metų rudenį, kai valstybinės žemės subnuoma jau buvo pasibaigusi. Todėl teismas nusprendė, kad „Živelina“ negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo pastatą, nes jis pastatytas neturint galiojančio teisinio pagrindo naudoti žemę statybai ir nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų.
Teismas Savivaldybės atžvilgiu pažymėjo, kad prieplaukos nuomos sutarties punktas, numatantis, kad pasibaigus sutarties terminui nuomininkas įsipareigoja perduoti pagal aktą tvarkingas patalpas su visais atliktais pertvarkymais, neatskiriamas nuo pastato, yra neaiškus ir netikslus. „Nuomojamas buvo ne pastatas, o statinys, ir neaišku, kokias patalpas turi perduoti nuomininkas, todėl ši prieplaukos nuomos sutarties nuostata gali būti taikoma tik prieplaukos grąžinimui, bet ne ginčo pastato“, – aiškinama sprendime.
Galiausiai teismas konstatavo, kad pastatas buvo pastatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl jis negali būti laikomas teisėtu nuosavybės teisių objektu. Dėl to buvo atmesti tiek „Živelinos“ ieškinys, tiek Savivaldybės priešieškinis dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
Sprendimas netiko
Tiek „Živelina“, tiek Savivaldybė neliko patenkintos Šiaulių apygardos teismo sprendimu, todėl abi šalys parašė apeliacinius skundus.
Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. gegužės 28 d. sprendimu sutiko, kad net ir esant statybos leidimui pastato atsiradimas negali būti atskirtas nuo viešųjų teisinių santykių visumos – savivaldybės turto nuomos, valstybinės žemės naudojimo ir konkurso sąlygų. Todėl vien statytojo faktas ar investicijos, teismo vertinimu, nesukūrė teisėto pagrindo įgyti nuosavybės teisę į pastatą.
Tačiau teismas nurodė, kad pirmos instancijos teisme nebuvo įtrauktas pirminis nuomininkas V. Kolesinskis, nors jo teisės ir pareigos yra tiesiogiai susijusios su ginču. Nors jis ir yra bendrovės „Živelina“ vadovas ir byloje dalyvavo kaip juridinio asmens vadovas, tačiau jo kaip fizinio asmens (nuomininko) dalyvavimas nebuvo tinkamai pripažintas.
Dėl šios priežasties Šiaulių apygardos teismas Savivaldybės priešieškinį dėl teisės į pastatą turės nagrinėti iš naujo – turės būti sprendžiamas klausimas dėl V. Kolesinskio įtraukimo į bylą trečiojo asmens procesiniu statusu, o esant pagrindui – dėl jo įtraukimo bendraatsakoviu.
Kita Šiaulių apygardos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.
Karuselė tęsis
Susisiekus su V. Kolesinskiu, paaiškėjo, kad šis sprendimas buvo apskųstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Verslininkas dėstė, kad toks sprendimas nėra teisingas: „Pati Savivaldybė išdavė statybos leidimą, spaudė mane statyti kavinę, o vėliau reikalauja atiduoti.“
Taigi dėl daug metų besitęsiančios prieplaukos kavinės istorijos ir toliau bus bylinėjamasi teismuose.
