Teat­ras pra­si­de­da nuo rū­bi­nės

Ko­vo 27-ąją mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė teat­ro die­na. Ta pro­ga Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re vy­ko šven­ti­nis ren­gi­nys: žiū­ro­vai iš­vy­do prem­je­rą, skam­bė­jo gra­žiau­si žo­džiai teat­ra­lams, pa­dė­ko­ta iš­ti­ki­miems teat­ro lan­ky­to­jams.

Vi­si pui­kiai ži­no­me po­sa­kį, jog teat­ras pra­si­de­da nuo rū­bi­nės. Tad Teat­ro die­na – pui­ki pro­ga il­ges­niam lai­kui už­suk­ti į Že­mai­tės dra­mos teat­ro rū­bi­nę, kur jau dau­ge­lį me­tų dir­ba rū­bi­nin­kė Ma­til­da Ja­se­vi­čie­nė. Ji – žmo­gus, ku­ris ma­tė ne vie­ną spek­tak­lio pra­džią ir pa­bai­gą, teat­ro per­mai­nas, dar­buo­to­jų kai­tą, pa­si­ti­ko ir iš­ly­dė­jo šim­tus žiū­ro­vų.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Teat­re – ko­ne trys de­šimt­me­čiai

Ma­til­da sa­ko, kad tiks­lios da­tos, ka­da pra­dė­jo dirb­ti Že­mai­tės dra­mos teat­re, ne­pa­me­na, ta­čiau, kal­bant apie me­tus, tai ga­lė­jo bū­ti maž­daug prieš dvi­de­šimt de­vy­ne­rius me­tus. Į teat­rą ją pa­kvie­tė tuo­me­ti­nis teat­ro di­rek­to­rius Ka­je­to­nas Šlio­ge­ris.

Pa­sak Ma­til­dos, bė­gant me­tams teat­ro lan­ky­to­jai per­ne­lyg ne­pa­si­kei­tė – atei­na tie, ku­rie my­li teat­rą ir ku­riems jis įdo­mus. Nors žmo­nių nuo­tai­kos ir bū­na įvai­rios, ta­čiau ji sten­gia­si su vi­sais bū­ti ma­lo­ni, su­tik­ti kiek­vie­ną su šyp­se­na.

„Ma­no dar­bas man pa­tin­ka, nes mėgs­tu bend­rau­ti su žiū­ro­vais, ku­rie atei­na į ren­gi­nius. Man pa­tin­ka ma­ty­ti žmo­nių vei­dus, emo­ci­jas, kaip juos pa­lie­čia teat­ras“, – apie sa­vo dar­bą pa­sa­ko­jo rū­bi­nin­kė.

Per tiek dar­bo me­tų Ma­til­da pa­žįs­ta dau­gy­bę nuo­la­ti­nių teat­ro lan­ky­to­jų, ži­no jų įpro­čius ir net ga­li nu­spė­ti, ku­rie žiū­ro­vai ateis į ko­kį spek­tak­lį, ku­rie ateis šiek tiek anks­čiau, o ku­rie pa­sku­ti­nę mi­nu­tę. „Man sma­gu ma­ty­ti su­grįž­tan­čius žmo­nes, va­di­na­si, teat­ras jiems yra svar­bus“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ro di­rek­to­rius Dei­vi­das RA­JUN­ČIUS:

– Mie­li Teat­ro žmo­nės, kū­rė­jai, lan­ky­to­jai, rė­mė­jai, my­lė­to­jai, ko­vo 27-oji – kiek­vie­nam teat­ra­lui ir jo ar­ti­miau­siems žmo­nėms bran­gi da­ta, kai di­džio­ji da­lis pa­sau­lio teat­rų šven­čia Tarp­tau­ti­nę teat­ro die­ną. Kiek­vie­nas Lie­tu­vos mies­tas, mies­te­lis ar kai­mas, tu­rin­tis bent ma­žiau­sias teat­ro tra­di­ci­jas, mi­ni šią die­ną.
Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re ši tra­di­ci­ja itin reikš­min­ga ir ne­tgi ta­pu­si prio­ri­te­ti­niu ren­gi­niu ra­jo­no mas­tu, tai iš tie­sų ypač svar­bu mums. Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės va­do­vų ir Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos na­rių dė­ka ga­li­me jaus­tis oriai ir džiu­gin­ti sa­vo žiū­ro­vus bei ger­bė­jus nau­jais pa­sta­ty­mais.
Šie me­tai taip pat ne išim­tis – ko­vo 27 die­ną Že­mai­tės dra­mos teat­re pri­sta­to­mas net tri­jų mū­sų teat­re dir­ban­čių re­ži­sie­rių spek­tak­lis, skir­tas Že­mai­tės var­do su­tei­ki­mo teat­rui 60-osioms ir ra­šy­to­jos gi­mi­mo 180-osioms me­ti­nėms.
To­kia ypa­tin­ga pro­ga no­riu pa­svei­kin­ti vi­są mū­sų Teat­ro bend­ruo­me­nę su Tarp­tau­ti­ne teat­ro die­na ir pa­lin­kė­ti ne­nus­to­ti kas­dien sva­jo­ti bei kur­ti tai, ką daž­niau­siai ga­li­me pa­jaus­ti tik šir­di­mi. Kiek­vie­nam kū­rė­jui ir teat­ro dar­buo­to­jui lin­kiu neiš­sen­kan­čios ener­gi­jos, neiš­ma­tuo­ja­mos kant­ry­bės, ne­pa­liau­ja­mo ti­kė­ji­mo ir stip­ry­bės at­lai­kant vi­sus kū­ry­bi­nius su­ma­ny­mus, su­si­tel­ki­mo, vie­ny­bės ir em­pa­ti­jos sa­vo ko­le­goms bei žiū­ro­vams.

Šim­tai žiū­ro­vų

Vie­nu me­tu rū­bi­nė­je ga­li­ma su­ka­bin­ti tiek pal­tų, kiek tel­pa žiū­ro­vų sa­lė­je. Vis dėl­to, anot Ma­til­dos, bū­ta teat­re ren­gi­nių, kai rū­bams vie­tos ne­pa­kak­da­vo – tuo­met gel­bė­da­vo pa­pil­do­mos pa­sta­to­mos pa­ka­bos.

Teat­ro rū­bi­nė­je yra 348 nu­me­rė­liai ir vi­sų jų vie­tas Ma­til­da jau ži­no at­min­ti­nai. Ji pui­kiai me­na, ku­rio­je pu­sė­je pa­ka­bin­tas kiek­vie­nas pal­tas ar striu­kė, tad il­gai gal­vo­ti ne­rei­kia.

Pa­si­tai­ko, jog žmo­nės nu­me­riuką pa­me­ta, su­mai­šo striu­kes, bet Ma­til­da įsi­ti­ki­nu­si – vis­kas yra iš­spren­džia­ma.

Pa­si­tin­ka ir iš­ly­di žiū­ro­vą

Teat­ro dar­buo­to­ja at­vi­rau­ja, kad pa­ti re­tai žiū­ri Že­mai­tės dra­mos teat­re ro­do­mus spek­tak­lius, nes jos pa­rei­ga – bu­dė­ti teat­ro pa­tal­po­se ir pri­žiū­rė­ti tvar­ką. Kar­tais pa­si­tai­ko pa­vė­la­vu­sių žiū­ro­vų, ku­riems taip pat rei­kia pa­dė­ti pa­si­ka­bin­ti pal­tus ar striu­kes.

Ji pa­ste­bi ir tai, kad bū­na ne tik vė­luo­jan­čių žiū­ro­vų, bet ir to­kių, ku­rie išei­na ne­su­lau­kę ren­gi­nio pa­bai­gos, jei spek­tak­lis, kon­cer­tas ar ki­ta pro­gra­ma jų ne­su­do­mi­na.

Pa­sak rū­bi­nin­kės, teat­re kiek­vie­na die­na vis ki­to­kia, kiek­vie­nas spek­tak­lis ar ren­gi­nys at­ne­ša nau­jų emo­ci­jų, nuo­tai­kų ir iš­gy­ve­ni­mų. Teat­ras uži­ma di­de­lę da­lį Ma­til­dos gy­ve­ni­me.

„Aš mėgs­tu bend­rau­ti su žmo­nė­mis, su at­vyks­tan­čiais ko­lek­ty­vais“, – tei­gė ji.

Pa­de­da sa­va­no­riai

Jau dve­jus me­tus Ma­til­dai rū­bi­nė­je tal­ki­na sa­va­no­rės. Jos mie­lai atei­na pa­dė­ti, nes my­li teat­rą ir su ma­lo­nu­mu pri­si­de­da prie jo veik­los.

M. Ja­se­vi­čie­nė svei­ki­na vi­sus su Tarp­tau­ti­ne teat­ro die­na: „Jei Že­mė­je yra ste­buk­lų, tai jie vyks­ta teat­re.“