Tau­to­dai­li­nin­ko P. Du­žins­ko ju­bi­lie­jus

Lapk­ri­čio 21 die­ną Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je pa­svei­kin­tas 85 me­tų ju­bi­lie­jų pa­si­ti­kęs tau­to­dai­li­nin­kas, me­džio dro­žė­jas Pra­nas Du­žins­kas.

Svei­ki­ni­mai

Il­gų kū­ry­bin­gų me­tų ju­bi­lia­tui lin­kė­jo Sa­vi­val­dy­bės me­ras Kęs­tu­tis Gu­sa­ro­vas, me­ro pa­va­duo­to­jas Man­tas Ser­va, Ta­ry­bos na­rys Al­gir­das Žeb­raus­kas, Ad­mi­nist­ra­ci­jos Kul­tū­ros ir tu­riz­mo sky­riaus ve­dė­ja Mo­ni­ka Do­mar­kie­nė, Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Tel­šių sky­riaus pir­mi­nin­kė Si­gi­ta Da­cie­nė, ko­le­gos tau­to­dai­li­nin­kai iš ap­lin­ki­nių ra­jo­nų, bi­čiu­liai ir gi­mi­nai­čiai.
Tau­to­dai­li­nin­kas P. Du­žins­kas dė­ko­jo svei­kin­to­jams, da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais ku­riant la­biau­siai įsi­min­ti­nus ar su­dė­tin­giau­sius kū­ri­nius, dė­ko­jo ša­lia esan­čiai žmo­nai, ku­ri su­tei­kia jam ne­blės­tan­čios ener­gi­jos, o drau­gų ir ar­ti­mų­jų dė­me­sys pa­de­da ir to­liau sėk­min­gai įgy­ven­din­ti kū­ry­bi­nius tiks­lus.

Kū­ry­bos ke­lias

Pra­nas Du­žins­kas gi­mė 1937 m. lapk­ri­čio 19 d. Tel­šių ra­jo­ne, Karš­te­nių kai­me, ne­to­li Ža­rė­nų, be­že­mių šei­mo­je. Tė­vai Vin­cen­tas ir Pet­ro­nė­lė ver­tė­si sun­kiai. Nuo­lat ieš­ko­da­mi ge­res­nio dar­bo su ma­žais vai­kais – Vin­cen­tu, Pra­nu ir Zi­ta – daž­nai kei­tė gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Pir­muo­sius sa­vo dar­bus Pra­nas su­meist­ra­vo Žli­bi­nuo­se. Ra­dęs me­džio pliaus­ke­lę dro­žė ark­liu­ką, o kar­tais iš­drož­da­vo ir žmo­gaus fi­gū­rė­lę. Vė­liau iš šiau­de­lių, kan­ko­rė­žių žvy­ne­lių pra­dė­jo da­ry­ti rė­me­lius, dė­žu­tes, pa­veiks­lus, at­vi­ru­kus, o paau­gęs ir sli­des su­meist­ra­vo. Po ku­rio lai­ko šei­ma per­si­kė­lė į Kan­tau­čius. Ten bai­gęs sep­tyn­me­tę mo­kyk­lą Pra­nas sva­jo­jo moks­lus tęs­ti Tel­šių dai­lės tech­ni­ku­me, ta­čiau tė­vai tos min­ties ne­pa­lai­kė. Už­tat iš­pil­dė ki­tą jo no­rą – nu­pir­ko ar­mo­ni­ką. Mu­zi­ka bu­vo dar vie­na mū­za, ku­ri Pra­no gy­ve­ni­me su­vai­di­no la­bai svar­bų vaid­me­nį.

1958 m. šei­ma per­si­kė­lė į Liep­lau­kę, kur Pra­nas su­ti­ko sa­vo mei­lę pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ją Onu­tę. 1961 m. po­ra su­si­tuo­kė, įsi­kū­rė Tryš­kiuo­se, užau­gi­no sū­nų ir duk­rą.
Nuo 1967 m. P. Du­žins­kas pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti pa­ro­das, ku­rio­se pri­sta­tė sa­vo pir­muo­sius me­džio dro­žy­bos dar­bus. 1968 m. ta­po Liau­dies me­no drau­gi­jos na­riu. Ak­ty­viai da­ly­va­vo kū­ry­bi­nė­se sto­vyk­lo­se, už­sa­ky­mų vis dau­gė­jo.

P. Du­žins­kas, nau­do­da­mas įvai­rius me­die­nos ap­dir­bi­mo bū­dus – dro­ži­mą, te­ki­ni­mą, ta­šy­mą, skap­ta­vi­mą – iš lie­pos, ber­žo, dre­bu­lės, uo­sio ar ąžuo­lo be jo­kių es­ki­zų ar išanks­ti­nių ma­ke­tų da­ro de­ko­ra­ty­vi­nes skulp­tū­ri­nes-ba­rel­je­fi­nes va­zas, lėkš­tes, sta­li­nius ir sie­ni­nius laik­ro­džius, pyp­kes, laz­das, siu­že­ti­nius pa­veiks­lus, žva­ki­des ir kt. Ke­tu­rioms baž­ny­čioms su­kū­rė al­to­rius, iš­skap­ta­vo ąžuo­li­nes skulp­tū­ras ir kop­lyts­tul­pius. Tau­to­dai­li­nin­ko su­kur­ti dro­ži­niai iš­ke­lia­vo į Vo­kie­ti­ją, Nor­ve­gi­ją, Ja­po­ni­ją, Ame­ri­ką ir kt.

1983 m. už liau­dies me­no puo­se­lė­ji­mą ir pro­pa­ga­vi­mą Pra­nas pel­nė LTSR me­no žy­mū­no var­dą. 2005 m. jam su­teik­tas me­no kū­rė­jo sta­tu­sas. 2002 m. lai­mė­jo pres­ti­ži­nę Lion­gi­no Šep­kos pre­mi­ją. 2013 m. tau­to­dai­li­nin­ko gal­vą pa­puo­šė „Auk­so vai­ni­kas“, pelnyti ir kiti ap­do­va­no­ji­mai.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.