Tarp dviejų krantų: Ang­li­jo­je gy­ve­nan­čios tel­šiškės Jo­vi­tos šir­dis vis grįžta į gim­tinę

Kai tel­šiškė Jo­vi­ta Ulins­kienė-Plei­nytė 2000-ai­siais iš­vy­ko į Ang­liją, manė ten pra­lei­sian­ti vos ke­lias sa­vai­tes. „Pa­dirbė­siu ir grįšiu“, – svarstė ji. Ta­čiau ke­lios sa­vaitės vir­to 26 me­tais. Per juos bu­vo vis­ko: al­kanų dienų, be­mie­gių naktų, sun­kaus dar­bo, kal­bos bar­je­ro. Ta­čiau šian­dien jos gy­ve­ni­mas te­ka srau­nia va­ga ir yra ku­pi­nas kūry­bos. Jo­vi­ta yra iš­lei­du­si jau dvi kny­gas, o jos žod­žiai, pa­si­tel­kiant iš­ma­nią­sias tech­no­lo­gi­jas, virs­ta dai­no­mis.

Ne­pai­sant grei­to gy­ve­ni­mo tem­po Ang­li­jo­je, da­lis Jo­vi­tos šir­dies li­ko Tel­šiuo­se – prie Mas­čio eže­ro, vai­kystės namų ir sie­lai ar­ti­mos tėčio so­din­tos liepų alė­jos…

Apie jos gy­ve­ni­mo vin­gius kal­bamės šia­me in­ter­viu.

Lau­ra MOC­KUTĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo ke­lią į už­sienį. Iš kur esa­te ki­lu­si ir ka­da iš­vy­ko­te?

– Esu že­maitė – gi­miau ir užau­gau Tel­šiuo­se, de­šim­ties vaikų šei­mo­je. Ma­no vai­kystė pra­bėgo prie Mas­čio eže­ro, me­di­nia­me na­me, pa­sken­du­sia­me obelų žie­duo­se ir di­delės šei­mos šur­mu­ly­je. Ne­bu­vo­me tur­tin­gi, ta­čiau šian­dien su­pran­tu, kokį di­delį turtą ga­vau iš sa­vo tėvų. Ne daik­tais. Jie iš­mokė ne­bi­jo­ti dar­bo, pa­si­kliau­ti sa­vo ran­ko­mis ir ži­no­ti, kad net sun­kiau­sią dieną rei­kia at­si­kel­ti ir ei­ti to­liau.

2000-ai­siais iš­vy­kau į Ang­liją. Ma­niau, pa­būsiu ke­lias sa­vai­tes, pa­dirbė­siu ir grįšiu. Iki tol jau bu­vau ne­ma­žai ke­lia­vu­si ir dir­bu­si sve­tur – Ru­si­jo­je, Si­bi­re, Šiaurė­je, Uk­rai­no­je, Šve­di­jo­je. Ang­li­ja man at­rodė tik dar vie­na trum­pa gy­ve­ni­mo sto­telė. Nie­ka­da ne­būčiau pa­gal­vo­ju­si, kad tos ke­lios sa­vaitės virs 26 me­tais.

– Kas pa­ska­ti­no iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos?

– Ne­bu­vo vie­nos di­delės prie­žas­ties ar pla­no emig­ruo­ti vi­sam gy­ve­ni­mui. Iš­vy­kau, kaip tuo me­tu iš­vyk­da­vo dau­ge­lis – pa­dirbė­ti, už­si­dirb­ti, pa­dėti šei­mai ir grįžti.

Lie­tu­vo­je li­ko ma­no vai­kai, todėl min­ties, kad Ang­li­jo­je kur­siu naują gy­ve­nimą, iš pra­džių net ne­bu­vo. Vis sau kar­to­da­vau: dar tru­putį pa­dirbė­siu, dar šiek tiek už­si­dirb­siu ir grįšiu.

Tik tas „dar tru­putį“ vis ilgė­jo. Ga­liau­siai at­si­ve­žiau į Ang­liją tai, kas man bran­giau­sia – sa­vo dukrą ir sūnų. Tuo­met jau bu­vo­me tri­se sve­ti­mo­je ša­ly­je ir gy­ve­nimą te­ko kur­ti nuo pra­džių.

– Ko­kios bu­vo pir­mo­sios die­nos Ang­li­jo­je? Su ko­kiais did­žiau­siais sun­ku­mais su­si­dūrėte?

– At­vy­kau ne­mokė­da­ma nė vie­no ang­liš­ko žod­žio. Da­bar kai ku­riuos pirmųjų metų nu­ti­ki­mus pri­si­mi­nu­si juo­kiuo­si, ta­čiau ta­da daž­nai būda­vo vi­sai ne­juo­kin­ga. Kal­bos bar­je­ras žmogų ga­li pa­vers­ti vi­siš­kai be­jėgį: ne­ga­li pa­klaus­ti ir ne­sup­ran­ti, ką tau sa­ko.

Anglų kal­bos mo­kiau­si ne iš va­dovė­lių, o gy­ven­da­ma. Ant del­no už­si­ra­šy­da­vau po ke­lis nau­jus žod­žius ir ei­da­ma į darbą kar­to­da­vau, kol įsi­min­da­vau. Klau­sy­da­vau­si žmo­nių. Po tru­putį vie­nas žo­dis jungė­si prie ki­to, sa­ki­nys – prie sa­ki­nio.

Pradė­jau nuo pa­čių pa­pras­čiau­sių darbų. Bu­vo lai­kas, kai sta­las bu­vo la­ga­mi­nas, o se­ni lan­guo­ti kai­li­niai at­sto­da­vo ant­klodę. Bu­vo neiš­mokėtų at­ly­gi­nimų, nuo­var­gio ir al­kanų dienų. Ta­čiau sun­kiau­sia bu­vo tai, kad Lie­tu­vo­je li­ko ma­no vai­kai. Jų laiš­kai man bu­vo bran­giau­sias tur­tas. Kar­tais naktį pri­spaus­da­vau juos prie krūtinės ir verk­da­vau. Siųs­da­vau į Lie­tuvą tiek pi­nigų, kiek galėdavau, ir vis ra­min­da­vau sa­ve, kad ne­tru­kus grįšiu.

Kai vai­kai at­vy­ko pas ma­ne, pra­si­dėjo ki­tas eta­pas. Kar­tais dirb­da­vau ke­lis dar­bus vie­nu me­tu – reikė­jo iš­lai­ky­ti šeimą. Sten­giau­si vai­kams at­sto­ti ir mamą, ir tėtį. Pas­kui dir­bau slau­ge, pirk­da­vo­me au­to­mo­bi­lius auk­cio­nuo­se, juos su­tvar­ky­da­vo­me ir par­duo­da­vo­me. Po tru­putį sto­jomės ant kojų – ne per vieną dieną, ne be klaidų ir ašarų, bet sto­jomės.

Vėliau per­si­kėlėme į Lon­doną. Iš­si­lai­kiau tak­si vai­ruo­to­jo li­cen­ciją ir sep­ty­ne­rius me­tus dir­bau di­delė­je bend­rovė­je. Tarp dau­giau kaip dviejų šimtų vai­ruo­tojų bu­vau vie­nin­telė mo­te­ris.

– Kuo gy­ve­na­te šian­dien?

– Daug metų ma­no gy­ve­ni­mas su­ko­si apie vai­kus, darbą ir kas­die­nius rūpes­čius. Sa­ve, kaip turbūt dau­ge­lis mamų, daž­nai pa­lik­da­vau pa­sku­tinė­je vie­to­je. Šian­dien vai­kai jau užaugę: sūnus gy­ve­na Lie­tu­vo­je, duk­ra – Ang­li­jo­je. Čia au­ga ir ma­no anū­kas – did­žiulė ma­no meilė, džiaugs­mas ir gy­ve­ni­mo „va­rik­liu­kas“.

Esu dėkin­ga ir sa­vo vy­rui. Jis yra ma­no ra­mybė, pa­lai­ky­mas ir žmo­gus, ša­lia ku­rio ga­liu būti sa­vi­mi. Be jo pa­lai­ky­mo turbūt ne­būtų at­si­ra­du­sios nei ma­no kny­gos, nei dau­ge­lis dainų.

Šian­dien dir­bu kos­me­to­lo­ge ir ma­sa­žo spe­cia­lis­te, esu ser­ti­fi­kuo­ta „Quan­tum-Touch“ pra­ktikė. Dar­bas su žmo­gu­mi, pri­si­lie­ti­mas, gro­žis ir sa­vi­jau­ta ta­po svar­bia ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi. O kai at­si­ra­do šiek tiek dau­giau erdvės sau, su­grįžo tai, ką dau­gybę metų bu­vau pa­mir­šu­si – ra­šy­mas.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo kūrybą.

– Jau­nystė­je ra­šiau ei­les, ta­čiau vėliau kūry­ba ty­liai pa­si­traukė į šalį. Per­žen­gus pen­kias­de­šimt­metį žod­žiai su­grįžo taip stip­riai, kad kar­tais pa­ti ste­biuo­si, iš kur jų tiek.

Nuk­ren­ta pir­mas kle­vo la­pas – ir jau gims­ta is­to­ri­ja. Pa­ma­tau žmo­gaus akis – pri­si­me­nu mamą ar tėtį. Kar­tais ei­lutė atei­na naktį ir tu­riu ją už­ra­šy­ti, nes ki­taip neuž­mig­siu. Jei min­tis ap­lan­ko vai­ruo­jant, su­sto­ju. Kartą ka­vinė­je žod­žius te­ko už­si­ra­šy­ti lūpda­žiu ant ser­vetėlės, kad ne­pabėgtų. Taip gimė dvi ma­no poe­zi­jos kny­gos – „Šir­dies kal­ba“ ir „Gy­ve­ni­mo na­tos“.

Šiuo­lai­kinės tech­no­lo­gi­jos su­teikė ga­li­mybę eilėms tap­ti dai­no­mis. Ma­no žod­žiai šian­dien skam­ba 28 pa­sau­lio mu­zi­kos plat­for­mo­se lie­tu­vių, anglų, rusų, italų, lenkų ir prancūzų kal­bo­mis. Kai žmo­gus pa­ra­šo, kad klau­sy­da­mas verkė, pri­si­minė mamą ar ma­no žod­žiuo­se at­pa­ži­no sa­ve, su­pran­tu, jog jie nu­ėjo ten, kur ir turė­jo nuei­ti – į žmo­gaus širdį.

Visą straipsnį skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 73 (2710)