Sva­jo­nių pro­fe­si­ja – bū­ti mo­ky­to­ja

Sva­jo­nių pro­fe­si­ja – bū­ti mo­ky­to­ja
Ry­toj Rug­sė­jo 1-oji – moks­lo ir ži­nių die­na. Su jau­du­liu ir džiaugs­mu sa­vo pir­mo­kų lau­kia Tel­šių „Kran­to“ pro­gim­na­zi­jo­je trisdešimt septynerius metus dir­ban­ti pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja-me­to­di­nin­kė Al­do­na Si­ma­na­vi­čie­nė.
Ry­toj Rug­sė­jo 1-oji – moks­lo ir ži­nių die­na. Su jau­du­liu ir džiaugs­mu sa­vo pir­mo­kų lau­kia Tel­šių „Kran­to“ pro­gim­na­zi­jo­je trisdešimt septynerius metus dir­ban­ti pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja-me­to­di­nin­kė Al­do­na Si­ma­na­vi­čie­nė.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Sva­jo­nių pro­fe­si­ja
A. Si­ma­na­vi­čie­nė Tel­šių „Kran­to“ pro­gim­na­zi­jo­je dir­ba trisdešimt septynerius metus ir yra iš­lei­du­si net devynias pra­di­nių kla­sių kar­tas.
Mo­ky­to­ja at­vi­rau­ja, jog nie­ka­da apie ki­to­kį dar­bą ir ne­sva­jo­ju­si – vi­sa­da no­rė­jo bū­ti mo­ky­to­ja, net vi­si jos vai­kys­tės žai­di­mai bu­vo skir­ti bū­tent šiai pro­fe­si­jai: „Aš vi­sa­da la­bai my­lė­jau vai­kus ir vi­sa­da sva­jo­jau bū­ti mo­ky­to­ja.“
Ki­to­kia Rug­sė­jo 1-oji
Šiais me­tais A. Si­ma­na­vi­čie­nės Rug­sė­jo pir­mo­ji bus vi­siš­kai ki­to­kia nei bu­vo iki šiol: ji ne­pa­žįs­ta ir net nė­ra ma­čiu­si sa­vo bū­si­mų pir­mo­kų – nes ne­bu­vo su­si­ti­ki­mo su jais.
„Pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me ne­pa­žįs­tu sa­vo pir­mo­kų, tu­riu tik jų var­dus. Ban­dau įsi­vaiz­duo­ti: Me­dei­na, Gra­tas, trys Be­nai, ko­kie jie?“, – ne­sle­pia jau­du­lio mo­te­ris. Pir­mie­ji mė­ne­siai, mo­ky­to­jos tei­gi­mu, vi­sa­da bū­na pa­tys sun­kiau­si, tai – adap­ta­ci­ja. Ji pir­mo­kams bū­na la­bai skir­tin­ga: vie­nas vai­kas la­bai grei­tai prie vis­ko pri­pran­ta, ki­tam ji ga­li už­truk­ti 2–3 mė­ne­sius. „Iš pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti, ka­da jau vai­kas ne­be­bi­jo mo­kyk­los: kai kal­ba su mo­ky­to­ju, įsi­trau­kia į žai­di­mus su ki­tais vai­kais, bū­na at­vi­ras ir pan. La­bai svar­bus mo­ky­to­jos ir vai­ko emo­ci­nis ry­šys. Pra­džia vi­sa­da bū­na sun­ki, o pa­skui pa­ma­žu įsi­ve­di tai­syk­les, iš­moks­ti jų lai­ky­tis. Tuo­met kyla tik tei­gia­mos emo­ci­jos“, – sa­ko mo­ky­to­ja.
Pa­si­kei­tė vai­kai
Beveik keturi de­šimt­me­čiai ati­duo­ti švie­ti­mo sis­te­mai mo­ky­to­jai lei­džia pa­ste­bė­ti, kaip kei­tė­si vai­kai. O po­ky­čiai, anot jos, aki­vaiz­dūs – vai­kai pa­si­kei­tė kar­di­na­liai.
„Iš­li­ko tik tos pa­čios vai­kų akys, ku­rios no­ri su­ži­no­ti, ku­rios ne­mo­ka me­luo­ti. Pa­si­gen­du dau­giau bend­ra­vi­mo, nes da­bar­ti­nės tech­no­lo­gi­jos ati­ma vis dau­giau lai­ko. Kla­sė­je la­bai di­de­lis vai­kų skai­čius, daug įvy­kių, daug užim­tu­mo, ne­be­tu­ri lai­ko ir tė­ve­liai, vis ma­žiau jiems lie­ka lai­ko bend­rau­ti tiek su mo­ky­to­ju, tiek su pa­čiu vai­ku“, – ti­ki­na tel­šiš­kė.
A. Si­ma­na­vi­čie­nei la­bai įstri­go kaž­ka­da Aus­tė­jos Lands­ber­gie­nės iš­tar­ti žo­džiai: „Kad kiek­vie­nas vai­kas yra uni­ka­lus ir sa­vaip ne­pa­to­gus“. Tai, pa­sak pe­da­go­gės, yra tik­ra tie­sa. Tai nė­ra kaž­ko­kia li­ga, ku­rią tu­ri­me gy­dy­ti, tai yra tik­ro­vė, ku­rią tu­ri­me priim­ti. Kiek­vie­nas esa­me skir­tin­gi.
Mo­ky­to­jos tei­gi­mu, šian­dien vai­kai au­ga – va­di­na­mo­sios „Z“ kar­tos – la­bai emo­cio­na­lūs, jud­rūs, la­bai pro­tin­gi, iš­ma­nūs ir t.t. Tai reiš­kia, kad jų ne­be­ga­li­ma mo­ky­ti taip, kaip buvo mo­koma anks­čiau, kai mo­ki­niams rei­kė­jo tik per­teik­ti ži­nias. Da­bar juos rei­kia su­pa­žin­din­ti, už­ves­ti, pa­pa­sa­ko­ti, o jie pa­tys geba ko­mu­ni­kuo­ti. Bė­gant lai­kui, mo­ky­mo­si pro­gra­mos vai­kams vis sun­kė­ja, apim­tys di­dė­ja.
Apie pir­mo­kus
Šiais lai­kais daž­nas pir­mo­kas į pir­mą kla­sę atei­na jau mo­kė­da­mas skai­ty­ti ir skai­čiuo­ti. Tai, pa­sak pra­di­nu­kų mo­ky­to­jos, tik­rai nė­ra bū­ti­na. Jei vai­kas yra la­vi­na­mas tė­ve­lių iš vi­sų ki­tų sri­čių: lan­ko spek­tak­lius, mu­zie­jus, ke­liau­ja, yra bend­rau­jan­tis, jam tik­rai bus la­bai įdo­mu pa­čiam mo­kyk­lo­je pa­žin­ti rai­des, skai­čius, jis la­biau steng­sis. A. Si­ma­na­vi­čie­nės nuo­mo­ne, ne­rei­kė­tų tė­ve­liams sku­bė­ti sa­vo še­šia­me­čių at­ža­lų ves­ti į pir­mą kla­sę. „Tai va­din­čiau vai­kys­tės vo­gi­mu. Gal ir per gru­biai pa­sa­kiau, bet nea­tim­ki­me iš sa­vo vai­ko vai­kys­tės, kiek ma­žai jam pa­lie­ka­me lai­ko ne­rū­pes­tin­gam bė­gio­ji­mui, lais­vam bend­ra­vi­mui. Pir­ma kla­sė – pa­mo­kos, rė­ži­mas ir moks­las“, – ti­ki­na tel­šiš­kė.
Apie na­mų dar­bus mo­ky­to­ja taip pat tu­ri sa­vo nuo­mo­nę. Jie vi­sa­da tu­rė­tų bū­ti tik tiks­lin­gi ir la­vi­nan­tys, duo­dan­tys nau­dą. „Kny­gu­tės skai­ty­mas – nė­ra na­mų dar­bas, tai ma­lo­nu­mas. Aš nie­ka­da neuž­duo­du na­mų dar­bų prieš ato­sto­gas ar sa­vait­ga­lį“, – tei­gia pa­šne­ko­vė.
My­li­ma pro­fe­si­ja
Iš­leis­ti ket­vir­to­kus ar pa­si­tik­ti pir­mo­kus – abie­jo­se šven­tė­se mo­ky­to­ją ly­di vi­siš­kai skir­tin­gi jaus­mai. Ypač liūd­na at­si­svei­kin­ti su ket­vir­to­kais. Kuo dau­giau lai­dų mo­ky­to­ja iš­lei­džia, tuo la­biau jai šir­dį skau­da. „Ko­dėl aš taip my­liu sa­vo pro­fe­si­ją? To­dėl, kad vai­kai ne­mo­ka me­luo­ti, ne­mo­ka slėp­ti sa­vo emo­ci­jų, ta­ve ap­ka­bi­na ir šyp­so­si. Se­ku vi­sų sa­vo mo­ki­nių gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas, su­si­tin­ka­me ir ver­kia­me viens ki­tą pa­ma­tę. Ma­no mo­ki­niai išau­go į vais­ti­nin­kus, gy­dy­to­jus, tei­si­nin­kus ir ki­tų pro­fe­si­jų ge­rus žmo­nes“, – džiau­gia­si mo­ky­to­ja.