Šu­nys vi­sa­da bu­vo ir yra žmo­nių drau­gai

Žy­gis

Žy­gis „Uo­de­giu­kų va­sa­ra“ ar­ba links­miau „Šu­nys ei­na Out“ vy­ko rugp­jū­čio 20-ąją, sek­ma­die­nį. Jį or­ga­ni­za­vo „Tel­šių uo­de­gė­lės“ sa­va­no­riai. Tai jau ket­vir­tas toks žy­gis ir gal­būt taps tra­di­ci­nis, bet, pa­sak „Tel­šių uo­de­gė­lės“ šu­niu­kų va­do­vės Ro­ber­tos Šlio­ge­ry­tės, jį suor­ga­ni­zuo­ti nė­ra vi­sai pa­pras­ta. Rei­kia pa­ra­šy­ti pro­jek­tą, su­ras­ti rė­mė­jų, gau­ti lė­šų bent mi­ni­ma­liems pri­zams ir t. t. La­bai sma­gu, kad kas­met pro­jek­tas yra fi­nan­suo­ja­mas Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, ku­ri re­mia ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas ir įgy­ven­di­na prie­mo­nes, ku­rios pa­de­da stip­rin­ti bend­ruo­me­ni­nę veik­lą sa­vi­val­dy­bė­je.

Sek­ma­die­nio ry­tą de­šim­tą va­lan­dą į star­to vie­tą Ger­man­to eže­ro mau­dyk­lo­je su­si­rin­ko apie ke­tu­rias de­šim­tis šu­nų bei jų šei­mi­nin­kų. Sma­giau­sia, kad net sep­ty­nio­li­ka „uo­de­gi­nių“ iš­si­ruo­šė į žy­gį ne tik sa­va­no­rių ve­da­mi, bet ir tel­šiš­kių, ku­rie pa­no­ro pa­da­ry­ti šven­tę be­glo­biams ke­tur­ko­jams. Be tel­šiš­kių, bu­vo sve­čių iš Skuo­do, Plun­gės, Pa­ne­vė­žio bei Ma­žei­kių. Šiaip jau ap­link Ger­man­to eže­rą nueiti de­šimt ki­lo­met­rų nė­ra sun­ku, ta­čiau sek­ma­die­nis bu­vo re­kor­diš­kai karš­ta die­na. Karš­tis, pa­si­ro­do, vei­kia ir šu­nis. Vie­ni sma­giai ver­žė­si į prie­kį, ki­ti le­ka­vo nu­ko­rę lie­žu­vius ir vos kėb­li­no, te­ko ne vie­ną ir pa­neš­ti.

Ren­gi­nys

Ger­man­to vi­lo­je kiek pail­sė­ju­sių, pa­si­vai­ši­nu­sių už­kan­du­kais žy­gio da­ly­vių lau­kė spor­ti­nė es­ta­fe­tė ir šu­nų gro­žio kon­kur­sas. Nors, kaip sa­kė R. Šlio­ge­ry­tė, pa­grin­di­nis šio ren­gi­nio tiks­las yra mo­ky­ti šu­nis so­cia­li­nio bend­ra­vi­mo įgū­džių ir ska­tin­ti bend­ra­vi­mą tarp šu­nų šei­mi­nin­kų.

Nau­din­gas šu­nų sa­vi­nin­kams ir sa­va­no­riams bu­vo ir dre­suo­to­jos Rai­mon­dos Ra­džy­tės pra­kti­nis už­siė­mi­mas su sa­vo au­gin­ti­niu bel­gų avi­ga­niu Lo­kiu. Ji pa­pa­sa­ko­jo ir pra­ktiš­kai pa­de­monst­ra­vo kai ku­riuos šu­nų mo­ky­mo bū­dus, kaip elg­tis tam tik­ro­se si­tua­ci­jo­se. Nė­ra blo­gų šu­nų, tė­ra tik blo­gai išauk­lė­ti ar ne­tin­ka­mai ap­mo­ky­ti šu­nys. To­dėl, anot dre­suo­to­jos, šei­mi­nin­kai pri­va­lo įsi­gy­tą šu­niu­ką mo­ky­ti vi­sų el­ge­sio tai­syk­lių ir bend­ra­vi­mo pa­grin­dų – kaip ir sa­vo ko­kią tre­jų me­tų at­ža­lą.

Žy­gio da­ly­viai ga­lė­jo su­kti lai­mės ra­tą ir lai­mė­ti įvai­rių pri­zų. Šu­nų lau­kė es­ta­fe­tės, jie de­monst­ra­vo sa­vo ge­bė­ji­mus įveik­ti kliū­tis, dre­suo­jant iš­mok­tas ko­man­das. Taip pat šu­nys, ku­rie ne­no­rė­jo taip var­žy­tis, ga­lė­jo pa­de­monst­ruo­ti sa­vo gro­žį, ak­se­sua­rus, su­kne­les ir tap­ti sti­lin­giau­siu ren­gi­nio ke­tur­ko­ju. Vi­siems da­ly­viams bu­vo įteik­ti pa­dė­kos raš­tai, ke­tur­ko­jai nu­ga­lė­to­jai ap­do­va­no­ti me­da­liais.

Ren­gi­nys pa­vy­ko, nors šie­met ir bu­vo ma­žiau da­ly­vių, nes karš­tis kai ku­riuos iš­gąs­di­no, bet įveik­ti iš­šū­kius yra tai, kas ska­ti­na ju­dė­ti to­liau, kur­ti ir įgy­ven­din­ti nau­jas idė­jas.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ