Sta­nis­lo­vas Vi­dei­ka: „Lai­kas le­kia ir lie­ka tik pri­si­mi­ni­mai“

Tel­šiš­kis, bu­vęs il­ga­me­tis me­no va­do­vas Sta­nis­lo­vas Vi­dei­ka įpu­sė­jus ru­de­niui pa­si­ti­ko gar­bin­gą 95-erių me­tų su­kak­tį. Per il­gus kū­ry­bos me­tus Sta­nis­lo­vas pa­li­ko ryš­kų pėd­sa­ką Tel­šių kraš­to kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me – su­bū­rė ne vie­ną ko­lek­ty­vą, užau­gi­no dau­gy­bę dai­ni­nin­kų ir mu­zi­kos my­lė­to­jų.

Su­kak­tu­vi­nin­kas sa­ko, kad me­tai pra­bė­go ne­pas­te­bi­mai, tar­si gra­ži me­lo­di­ja: „Liū­dė­ti ne­bu­vo ka­da…“

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Svar­biau­sia – svei­ka­ta

Žvelg­da­mas į pra­bė­gu­sį lai­ką Sta­nis­lo­vas tei­gė vi­sai ne­si­jau­čian­tis, kad jam jau 95-eri. „At­ro­do, lyg bū­tų ko­kie pen­kias­de­šimt. Lai­kas le­kia ir lie­ka tik pri­si­mi­ni­mai. Uh, kiek vis­ko bu­vo!“ – šyp­so­jo­si jis.

Pak­laus­tas, kas jam šian­dien svar­biau­sia ir kuo jis gy­ve­na, su­kak­tu­vi­nin­kas at­sa­kė, kad svar­biau­sia – svei­ka­ta. Jam džiu­gu, kad dar ga­li dar­buo­tis sa­vo ūky­je ir pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi.
Sta­nis­lo­vas pa­sa­ko­jo esąs tik­ras tel­šiš­kis – čia gi­męs, au­gęs ir šei­mą su­kū­ręs. Kar­tu su žmo­na Adele ap­si­gy­ve­no Vyš­nių gat­vė­je, kur sa­vo ran­ko­mis pa­si­sta­tė na­mą.

„Na­mo sta­ty­ba tru­ko il­gai – apie sep­ty­ne­rius me­tus. Te­ko daug dirb­ti, vai­kus rei­kė­jo į moks­lus iš­leis­ti, o sko­lin­tis pi­ni­gų la­bai ne­no­rė­jau, tad daug dir­bau“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas. Tais me­tais jis plu­šė­jo net tri­juo­se dar­buo­se: dir­bo me­no va­do­vu, gro­jo ves­tu­vė­se ir dar na­muo­se meist­ra­vo įvai­rius me­di­nius dir­bi­nius.

Vi­dei­kų šei­mo­je užau­go du vai­kai – duk­ra Ri­ta ir sū­nus Ar­vy­das. Duk­ra gy­ve­na Tel­šiuo­se, o sū­nus – Ro­kiš­ky­je. Tė­vai la­bai di­džiuo­ja­si sa­vo vai­kais ir džiau­gia­si jų pa­sie­ki­mais.

Ak­ty­vus kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas

S. Vi­dei­ka ki­lęs iš ke­tu­rių vai­kų šei­mos. Bai­gęs chor­ve­dy­bos moks­lus Klai­pė­do­je, jis dir­bo me­no va­do­vu Tel­šių ra­jo­ne, Vieš­vė­nuo­se ir Rai­niuo­se, o ke­le­rius me­tus te­ko ir var­go­ni­nin­kau­ti Ei­gir­džiuo­se. Taip pat va­do­va­vo ka­pe­lai „Mas­tis“. Sta­nis­lo­vas ge­bė­jo gro­ti ne vie­nu inst­ru­men­tu – pui­kiai val­dė akor­deo­ną, smui­ką, sak­so­fo­ną, gro­jo pia­ni­nu ir var­go­nais.

Ypač vi­si ža­vė­jo­si jo at­lie­ka­ma sak­so­fo­no mu­zi­ka. Be­veik vi­sais inst­ru­men­tais iš­mo­ko gro­ti sa­va­ran­kiš­kai. Šian­dien Sta­nis­lo­vas jau ne­beg­ro­ja, ta­čiau bū­na die­nų, kai ko­kia pro­ga dar už­trau­kia dai­ne­lę.

„Daug dai­ne­lių per gy­ve­ni­mą su­dai­nuo­ta, daug jų nu­gu­lė at­min­ty­je“, – pa­sa­ko­jo Sta­nis­lo­vas. Pa­sak bu­vu­sio me­no va­do­vo, tais lai­kais žmo­nės la­bai no­rė­jo bur­tis į ko­lek­ty­vus, dai­nuo­ti ir mu­zi­kuo­ti.

„Daug kon­cer­tuo­da­vo­me, va­ži­nė­da­vo­me po vi­są ra­jo­ną. Žmo­nės mė­go dai­ną, o re­per­tua­re tu­rė­jo­me šim­tus kū­ri­nių“, – pri­si­mi­nė vy­riš­kis.

Darbš­tus žmo­gus

S. Vi­dei­ka nuo jau­nys­tės bu­vo darbš­tus žmo­gus – vis­ką da­rė sa­vo ran­ko­mis. Ir šian­dien, su­lau­kęs gar­bin­go am­žiaus, jis vis dar su­ka­si sa­vo so­de ir dar­že prie na­mų. So­di­na bul­ves, ku­rių šiais me­tais der­lius kaip nie­ka­da gau­sus, pri­žiū­ri šilt­na­mį, pjau­na ve­ją. So­de ša­kos links­ta nuo kriau­šių, obuo­lių, vyš­nių ir sly­vų, o avie­čių šie­met tiek daug, kad už­ten­ka ne tik sau, bet ir vai­kams bei kai­my­nams.

Sta­nis­lo­vas juo­kė­si, jog jis pa­ts ir už dar­bi­nin­ką, ir už ark­lį – vis­ką sa­vo jė­go­mis ap­si­dir­ba.

Su­kak­tu­vi­nin­kas grau­di­no­si kal­bė­da­mas apie duk­rą Ri­tą, ku­riai jis be ga­lo dė­kin­gas už rū­pes­tį ir pa­gal­bą. Ji – di­džiau­sias tė­ve­lio rams­tis.

Dė­kin­ga už gy­ve­ni­mo do­va­ną

Ge­ru žo­džiu apie tė­vą at­si­lie­pia ir duk­ra Ri­ta Ma­ci­jaus­kie­nė, Tel­šių kul­tū­ros cent­ro Vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiu­čiu­ruks“ va­do­vė.

„Aš esu tė­čio vai­kas. Ry­šys su juo vi­sa­da bu­vo la­bai stip­rus – vi­si ma­no pa­na­šu­mai yra į tė­tį. Jis man vi­suomet bu­vo ge­ras: my­lė­jo, le­pi­no, už­sto­da­vo, jei kas nors no­rė­da­vo ma­ne nu­skriaus­ti, ypač kai su bro­liu su­si­peš­da­vo­me. Aš bu­vau tė­čio nu­my­lė­ti­nė.

Tė­tis ma­ne mo­kė pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę bet ko­kio­je gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­je. Jis ne­leis­da­vo dar­bo pa­lik­ti ne­baig­to, vis kar­to­da­vo: „Jei ką pra­dė­jai – tu­ri pa­baig­ti.“ To­dėl ir mu­zi­kos mo­kyk­lą te­ko bū­ti­nai baig­ti, nors ke­ti­ni­mai bu­vo ki­to­kie. Jis la­bai no­rė­jo, kad pa­si­rink­čiau mu­zi­kos ke­lią, nors pa­ti tu­rė­jau ir ki­tų no­rų bei sva­jo­nių. Ta­čiau šian­dien ne­si­gai­liu – džiau­giuo­si tu­rė­da­ma kul­tū­ros darbuotojo ir pe­da­go­go pro­fe­si­jas. Mėgs­tu tai, ką da­rau, ir ver­ti­nu tai, ką tu­riu.

Tė­tu­kui esu be ga­lo dė­kin­ga už gy­ve­ni­mo do­va­ną – už jaut­ru­mą, mei­lę ar­ti­mui, darbš­tu­mą, už­si­spy­ri­mą, o svar­biau­sia – už vis­ką, kas šia­me pa­sau­ly­je ge­riau­sia: už šei­mą ir ar­ti­mo mei­lę vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais“, – kal­bė­jo Ri­ta.