Šo­kių va­dovė Vi­ta­li­ja: „Re­pe­ti­ci­jo­se ne tik šo­ka­me, bet ir da­li­jamės gy­ve­ni­mo re­cep­tais“

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­tojų feis­bu­ko rub­ri­ko­je „Ho­ros­ko­pai“ pa­pra­šius pa­si­ūly­ti, su ko­kiu po Svars­tyk­lių ženk­lu gi­mu­siu žmo­gu­mi būtų įdo­mu pa­reng­ti in­ter­viu, dau­giau­sia pa­si­ūlymų su­laukė Ryškėnų kultū­ros cent­ro me­no va­dovė-cho­reog­rafė Vi­ta­li­ja Žal­ge­vi­čienė, šiuo me­tu va­do­vau­jan­ti dviem mo­terų šo­kių ko­lek­ty­vams – „Sva­jonė“ ir „Ras­ki­la“.

Ir pro­gų po­kal­biui šį ru­denį už­derė­jo ne vie­na – Vi­ta­li­ja šven­čia dviem ket­ver­tu­kais pa­žymėtą gim­ta­dienį ir kar­tu mi­ni 20 metų dar­bo Ryškėnų kultū­ros cent­re su­kaktį.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

– Šį ru­denį mi­ni­te 20 metų dar­bo Ryškėnų kultū­ros cent­re su­kaktį. Ko­kie jaus­mai api­ma at­si­gręžus į tuos me­tus?

– Šven­čiant 20 metų dar­bo Ryškėnų kultū­ros cent­re su­kaktį, pir­miau­sia džiau­giuo­si, kiek daug nuo­sta­bių žmo­nių su­ti­kau, ku­rie nuo­šird­žiai da­li­jo­si sa­vo pa­tir­ti­mi su jau­na, ne­drąsia, ką tik stu­di­jas bai­gu­sia spe­cia­lis­te. Ži­no­ma, tie me­tai pra­bėgo la­bai grei­tai – ren­gi­nys po ren­gi­nio, taip tie me­tai ir pra­si­su­ko.

– Kaip Jūsų gy­ve­ni­me at­si­ra­do šo­kis? Ka­da su­pra­to­te, kad no­ri­te tap­ti šo­kių va­do­ve?

– Šo­kių va­dovės ke­lią pa­si­rin­kau turbūt dėl to, kad, kaip ir dau­gu­mai mer­ginų, pa­ti­ko šok­ti, žavė­jo dėme­sys, mu­zi­ka, gra­žios su­knelės ir ba­te­liai.

O kai vi­sai ma­ža bu­vau ir lik­da­vau pas „babą“, tai jai ro­dy­da­vau sa­vo kon­cer­ti­nius pa­si­ro­dy­mus. Aiš­ku, „ba­bai“ pa­tik­da­vo, plo­da­vo. Bet ta­da bu­vau per ma­ža, kad gal­vo­čiau, kuo no­riu būti užau­gu­si.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie ko­lek­tyvą „Sva­jonė“.

– „Sva­jonė­je“ šiuo me­tu šo­ka 14 mo­terų. Jos vi­sos yra dir­ban­čios, be­veik vi­sos – ma­mos, todėl la­bai džiau­giuo­si, kad tarp šei­mos džiaugsmų ir kas­die­nių rūpestė­lių jos ran­da lai­ko šo­kių re­pe­ti­ci­joms, no­riai da­ly­vau­ja kon­cer­tuo­se, va­žiuo­ja į kon­kur­sus.

Bur­da­ma šį ko­lek­tyvą net ne­galė­jau pa­sva­jo­ti, kad ja­me šoks to­kios nuo­sta­bios mo­te­rys. Ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad šokė­jos yra ne­įtikė­ti­nai vie­nin­gos. Kar­tais pa­juo­kau­jam: te­gul tik pa­ban­do kas nors nu­skriaus­ti vieną iš mūsų – iš­kart su­si­durs su ki­to­mis try­li­ka.

La­bai džiau­giuo­si, kad su šiuo ko­lek­ty­vu šiais me­tais pa­vy­ko iš­vyk­ti į šo­kių kon­kursą Slo­va­ki­jo­je. Ten ne tik laimė­jo­me pirmąją vietą, bet ir pra­lei­do­me nuo­stabų laiką kar­tu. Aiš­ku, „Sva­jonė“ ir dau­giau tu­ri sva­jo­nių, bet jų iš­duo­ti ne­ga­li­ma.

– Kuo ypa­tin­ga sen­jo­rių šo­kių grupė „Ras­ki­la“?

– Sen­jo­rių šo­kių grupė­je „Ras­ki­la“ šo­ka šiek tiek vy­resnės da­mos, jau be­si­džiau­gian­čios anū­kais ir pra­de­dan­čios skai­čiuo­ti proanū­kius. O man, kaip ko­lek­ty­vo va­do­vei, jos yra did­žiau­sios pa­tarė­jos ir pa­lai­ky­to­jos.

Šios mo­te­rys – tar­si gy­va pa­ta­rimų ir iš­min­ties skry­nia, pa­si­ruo­šu­si at­si­ver­ti kiek­vie­nam. Re­pe­ti­ci­jo­se ne tik šo­ka­me, bet ir da­li­jamės gy­ve­ni­mo re­cep­tais.

„Ras­ki­la“ da­ly­vau­ja kon­cer­tuo­se, bu­vo Kroa­ti­jos ir Ita­li­jos šo­kių fes­ti­va­liuo­se. Bu­vo­me iš­vy­ku­sios ir į Tur­kiją, kai nu­sprendė­me, kad no­ri­me kar­tu paa­tos­to­gau­ti.

– At­ro­do, kad Jūsų ko­lek­ty­vuo­se svar­bus ne tik šo­kis, bet ir mo­terų bend­rystė?

– Džiau­giuo­si, kad Ryškėnų kultū­ros cent­re su­kūriau mo­te­riš­ku­mo oazę, ku­rio­je pi­na­si šo­kis, ele­gan­ci­ja ir mo­te­riš­ka drau­gystė.

– Mūsų po­kal­bio prie­žas­tis – ir Svars­tyk­lių ženk­las. Ar pa­ti sa­vy­je at­pažįs­ta­te Svars­tyklėms pri­ski­ria­mas sa­vy­bes?

– Pa­ti gi­miau per pa­tį spa­lio vi­durį, esu tik­ros Svars­tyklės. O Svars­tyk­lių mo­te­ris garsė­ja įgim­tu tei­sin­gu­mo jaus­mu, mėgsta mu­ziką ir grožį, leng­vai ran­da bendrą kalbą su vi­sais. Ne­ži­nau, ar žvaigždės pa­de­da dar­be, bet galbūt šiek tiek tikė­ti tuo rei­kia.

– Ko­kie ar­ti­miau­si Jūsų ir ko­lek­tyvų pla­nai?

– Šiuo me­tu ma­no min­ty­se ne tik re­pe­ti­ci­jos, nau­ji šo­kiai, bet ir artė­jan­tis ma­no or­ga­ni­zuo­ja­mas res­pub­li­ki­nis šo­kių fes­ti­va­lis-kon­kur­sas „Šok su ma­ni­mi“, kurį or­ga­ni­zuo­ju jau ant­rus me­tus ir ati­duo­du la­bai daug sa­vo lai­ko ir šir­dies.

– Ko šio gra­žaus ju­bi­lie­ji­nio ru­dens pro­ga norė­tumė­te pa­linkė­ti sa­vo šokė­joms?

– Ne tik sa­vo šokė­joms, bet ir vi­soms Tel­šių kraš­to mo­te­rims linkiu ne­pa­mirš­ti savęs, kar­tais išei­ti iš kom­for­to zo­nos ir, aiš­ku, sva­jo­ti, nes sva­jonės tik­rai pil­do­si.