Šo­kis – tai bend­ra­vi­mo for­ma be žo­džių

Ba­lan­džio 29 die­ną bu­vo mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė šo­kio die­na. Tel­šių ra­jo­ne gau­su šo­kį my­lin­čių žmo­nių – nuo ma­žiau­sių­jų iki sen­jo­rų, ku­rie bu­ria­si į įvai­rius šo­kių ko­lek­ty­vus.

Ta pro­ga „Tel­šių ŽI­NIOS“ kal­bi­na ke­le­tą Tel­šių ra­jo­no šo­kių ko­lek­ty­vų va­do­vų ir šo­kė­jų, kar­tu kel­da­mos klau­si­mą: ko­kias emo­ci­jas žmo­gui su­tei­kia šo­kis?

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Mei­lė šo­kiui

Tel­šių ra­jo­no suau­gu­sių­jų mo­te­rų liau­diš­kų šo­kių gru­pės „Pi­na­vi­ja“ va­do­vė Ge­no­vai­tė Lau­kaus­ky­tė šo­kio žings­ne­liu ke­liau­ja jau ne vie­ną de­šimt­me­tį. Per daug me­tų ji tik­riau­siai ne­be­sus­kai­čiuo­tų, kiek šo­kių pa­sta­ty­ta, kiek šven­tė­se ir kon­kur­suo­se su­da­ly­vau­ta.

Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį G. Lu­kaus­ky­tė va­do­vau­ja ko­lek­ty­vui „Pi­na­vi­ja“, ku­ria­me šo­ka apie 16 mo­te­rų. Cho­reog­ra­fė įsi­ti­ki­nu­si, kad šo­kiui am­žiaus tik­rai nė­ra ri­ba, svar­biau­sia svei­ka­ta ir no­ras šok­ti. „Ma­no šo­kė­jos darbš­čios, sten­gia­si. Jos la­bai ko­lek­ty­vios, or­ga­ni­zuo­tos, au­ga, sklei­džia­si ir bran­di­ną šo­kio grū­dą. Esu dė­kin­ga joms už at­si­da­vi­mą“, – sa­kė ji.

Pa­sak Ge­no­vai­tės, ko­lek­ty­vams tie­siog bū­ti­na pa­si­ro­dy­ti ren­gi­niuo­se, da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se. „No­ri­si re­zul­ta­to, ki­to pul­sa­vi­mo. Kai daug dir­bi, no­ri sa­ve pa­ro­dy­ti, no­ri pa­ma­ty­ti ki­tus. Be ren­gi­nių ir kon­kur­sų ko­lek­ty­vas tie­siog ne­gy­ve­na. To­kiu bū­du šo­kė­jos bręs­ta, kau­pia sce­ni­nę pa­tir­tį“, – kal­bė­jo va­do­vė.

Šok­ti ko­lek­ty­ve, pa­sak cho­reog­ra­fės, la­bai di­de­lė at­sa­ko­my­bė ir sun­kus dar­bas, kol pa­vyks­ta iš­gau­ti tą tik­rą­jį, tei­sin­gą žings­ne­lį. Tai ne cho­ras, ar mu­zi­kos gru­pė, kur pa­mir­šus žo­dį ar na­tą, dar ga­li­ma iš­si­suk­ti. Šo­ky­je vis­kas ma­to­ma. Pa­sak va­do­vės, šo­kis – sa­vi­tas žan­ras – ma­lo­nus, ta­čiau rei­ka­lau­jan­tis daug pa­stan­gų, kar­tu su­tei­kian­tis ypa­tin­gą pa­ky­lė­ji­mo jaus­mą.

Per il­gus dar­bo me­tus cho­reog­ra­fė sa­ko su­ti­ku­si daug pui­kių žmo­nių, dir­bu­si su at­si­da­vu­siais ko­le­go­mis, ku­rie „de­gė“ mei­le šo­kiui.

Šau­nus ko­lek­ty­vas

Šo­kių gru­pė­je „Pi­na­vi­ja“ jau pen­kio­li­ka me­tų šo­kan­ti ko­lek­ty­vo se­niū­nė Liu­ci­ja Če­pie­nė, sa­ko vi­sa­da sva­jo­ju­si šok­ti, ir ši sva­jo­nė iš­pil­dė.

Kai Liu­ci­ja pra­dė­jo šok­ti, ko­lek­ty­vui va­do­va­vo Ja­ni­na Ko­je­lie­nė, vė­liau va­do­va­vi­mą pe­rė­mė G. Lu­kaus­ky­tė. „Reik­li mū­sų va­do­vė, daug dir­ba­me, re­pe­tuo­ja­me du kar­tus per sa­vai­tę Tel­šių „Bo­čių“ na­muo­se. Vi­sos šo­kė­jos la­bai drau­giš­kos, bend­rau­jan­čios, kar­tu mi­ni­me gim­ta­die­nius. Di­džiuo­juo­si ga­lė­da­ma bū­ti šio ko­lek­ty­vo gre­to­se“, – kal­bė­jo šo­kė­ja.

Mei­lė tau­ti­niam šo­kiui

Tel­šių kul­tū­ros cent­ro pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių liau­dies šo­kių ko­lek­ty­vo „Džiu­gas“ va­do­vės Ja­ni­nos Rei­nie­nės vi­sas gy­ve­ni­mas su­sie­tas su tau­ti­niais šo­kiais. Ji pa­ti šo­ko, mo­kė šo­kio me­no ki­tus, ruo­šė cho­reog­ra­fus, kū­rė šo­kius, tel­kė ko­lek­ty­vus. Kad ir ko­kį dar­bą jai te­ko dirb­ti, ša­lia vi­sa­da su ja ke­lia­vo ir šo­kis. Nuo ma­žu­mės Ja­ni­na la­bai no­rė­jo šok­ti ir at­kak­liai to sie­kė. Šo­kis ją trau­kė ir iki šiol jis uži­ma svar­bią vie­tą mo­ters gy­ve­ni­me.

39 me­tus ji dir­bo Tel­šių kul­tū­ros mo­kyk­lo­je, ku­ri iš­gy­ve­no ne vie­ną reor­ga­ni­za­ci­ją. Vi­są tą lai­ką ša­lia pa­grin­di­nio jos dar­bo bu­vo ir cho­reog­ra­fi­nė veik­la, va­do­va­vo ne vie­nam ko­lek­ty­vui.

Cho­reog­ra­fo spe­cia­ly­bė, pa­sak Ja­ni­nos, iš­gy­ve­no įvai­rius lai­ko­tar­pius – svy­ra­vo. Ne­bu­vo ji pa­ti po­pu­lia­riau­sia, bet bu­vo la­bai svar­bi. Dau­ge­lis šią mo­kyk­lą bai­gu­sių stu­den­tų li­ko dirb­ti mū­sų mies­te, kai­my­nys­tė­je – Ma­žei­kiuo­se, Plun­gė­je.

Tau­ti­nis šo­kis, pa­sak J. Rei­nie­nės, bė­gant me­tams ne­la­bai pa­ki­to, gal la­biau pa­si­kei­tė jos pa­čios po­žiū­ris į jį: „Vie­na yra, kai tu esi jau­nas, pa­ts šo­ki ir ga­li ati­duo­ti vi­są ener­gi­ją, o vi­sai kas ki­ta, ka­da tu esi bran­daus am­žiaus, tuomet šo­kis, ta­vo aki­mis žiū­rint, jau yra ki­toks: lė­tes­nis, ele­gan­tiš­kes­nis, su­bti­les­nis. Ta­čiau vi­sa­da iš­lie­ka emo­ci­ja. Jei my­li šo­kį, jei jis tau svar­bus, ga­li šok­ti bet ku­ria­me am­žiu­je.“

Va­do­vė at­vi­rau­ja, jog vi­sas jos dar­bi­nis gy­ve­ni­mas vi­sa­da pri­klau­sė nuo ki­tų žmo­nių. Kol dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą, jai bu­vo svar­bu, kiek įstos stu­den­tų, kiek jų iš­liks, ar ne­nu­si­vils, nei­šeis, nes nuo to pri­klau­sė jos dar­bas. Da­bar to­kia pa­ti si­tua­ci­ja va­do­vau­jant „Džiu­go“ ko­lek­ty­vui. Vis­kas pri­klau­so nuo žmo­nių: ar jie ateis, ar ne­nu­si­vils, ar bus pa­ten­kin­ti, ar ne­su­sirgs. Dėl šių prie­žas­čių va­do­vė tu­ri dė­ti daug pa­stan­gų juos iš­lai­ky­ti.

„Žmo­nėms pri­si­jung­ti prie il­gai gy­vuo­jan­čio ko­lek­ty­vo yra įsi­pa­rei­go­ji­mas. Tu įsi­pa­rei­go­ji ne­pra­les­ti daug re­pe­ti­ci­jų, nes dėl to nu­ken­tės ki­ti, teks vėl tą pa­tį kar­to­ti. Bet ma­no šo­kė­jai la­bai pa­rei­gin­gi, jau­čia di­de­lę at­sa­ko­my­bę, jiems yra la­bai svar­bus var­das, ko­lek­ty­vo pres­ti­žas, kaip jie at­ro­dys pa­si­ro­dy­muo­se, kad ne­nu­vil­tų žiū­ro­vų“, – sa­kė va­do­vė.

„Džiu­go“ ko­lek­ty­ve šo­ka de­vy­nios po­ros. Tai įvai­rių pro­fe­si­jų žmo­nės: in­ži­nie­riai, pe­da­go­gai, ap­lin­ko­sau­gos dar­buo­to­jai, bu­hal­te­riai, gy­dy­to­jai ir kt. Ko­lek­ty­vas ak­ty­viai kon­cer­tuo­ja, da­ly­vau­ja kon­kur­suo­se, fes­ti­va­liuo­se. Pa­sak Ja­ni­nos, ak­ty­vi veik­la su­jun­gia žmo­nes: „Kuo dau­giau kon­cer­tuo­ji, tuo šok­da­mi žmo­nės pa­si­da­ro lais­ves­ni, jie iš­drą­sė­ja, ga­li sa­vo emo­ci­jas pa­ro­dy­ti.“

Šo­kio die­nos pro­ga va­do­vė sa­vo šo­kė­jams lin­ki svei­ka­tos, kad mei­lė šo­kiui juo­se nie­ka­da ne­blės­tų ir vi­sa­da ly­dė­tų ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mas.

Ko­lek­ty­vui „Džiu­gas“ yra su­teik­ta aukš­čiau­sia – pir­mo­ji – me­no mė­gė­jų ka­te­go­ri­ja. Pa­sak va­do­vės, no­rit ją gau­ti, ko­lek­ty­vas per me­tus tu­ri pa­reng­ti ma­žiau­siai pen­kis pa­si­ro­dy­mus sa­vo re­gio­ne ir pen­kis iš­va­žiuo­ja­muo­sius. Taip pat pri­va­lo­ma da­ly­vau­ti Dai­nų šven­tė­je ir Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro ren­gia­mo­se kon­kur­suo­se.

Puo­se­lė­ja tra­di­ci­jas

Šo­kė­jų po­ra Ni­jo­lė ir Vac­lo­vas Vai­če­kaus­kai 5 me­tus mo­kė­si Lo­ty­nų Ame­ri­kos ir kla­si­ki­nių šo­kių. Tai, pa­sak šo­kė­jų, nau­ja ir įdo­mi pa­tir­tis, nes sam­ba, čia čia čia, rum­ba ar tan­go nė­ra mū­sų na­cio­na­li­nės kul­tū­ros da­lis.

Vė­liau šo­kė­jai bu­vo pa­kvies­ti pri­si­jung­ti prie Tel­šių kul­tū­ros cent­ro pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių liau­dies šo­kių ko­lek­ty­vo „Džiu­gas“, ku­ria­me jau šo­ka 10 me­tų.

„Čia nuo pir­mų­jų re­pe­ti­ci­jų pa­si­jau­tė­me ge­rai, nes liau­dies šo­kis mums bu­vo fi­ziš­kai leng­ves­nis, kul­tū­riš­kai ar­ti­mes­nis ir kar­tu ne­pap­ras­tai gy­vas. Ta­čiau ne­reiš­kia, kad lie­tu­vių tra­di­ci­niai šo­kiai yra pa­pras­ti. Vien tai, kad šo­ka­me gru­pė­je, kur rei­kia tiks­lu­mo, sinch­ro­niš­ku­mo ir ati­du­mo vie­nas ki­tam, rei­ka­lau­ja iš­tver­mės ir ver­čia su­si­kaup­ti. Tuo pa­čiu la­vi­na­me at­min­tį, rit­mo po­jū­tį, koor­di­na­ci­ją. Šok­da­mi mo­ko­mės ne tik ju­dė­ti, bet ir įsi­klau­sy­ti, bend­ra­dar­biau­ti“, – pa­sa­ko­jo šo­kė­jai.

Už mei­lę liau­diš­kam šo­kiui, pro­fe­sio­na­lų dar­bą, mo­kant liau­dies šo­kio me­no, Ni­jo­lė ir Vac­lo­vas dė­kin­gi „Džiu­go“ va­do­vei J. Rei­nie­nei. Jai va­do­vau­jant ko­lek­ty­vas pa­sie­kė pui­kių re­zul­ta­tų liau­diš­kų šo­kių kon­kur­suo­se ir fes­ti­va­liuo­se. 2018 ir 2024 me­tais da­ly­va­vo Lie­tu­vių dai­nų ir šo­kių šven­tė­se Vil­niu­je, kur iš­gy­ve­no ypa­tin­gas emo­ci­jas.

„Šok­da­mi liau­dies šo­kius taip pat puo­se­lė­ja­me tau­tos tra­di­ci­jas – šo­kį ly­di liau­dies mu­zi­ka, vil­ki­me tau­ti­nius rū­bus, bū­din­gus tik mū­sų re­gio­nui. Da­ly­vau­da­mi šo­kių fes­ti­va­liuo­se ki­tuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se ar už­sie­ny­je jau­čia­mės Lie­tu­vos ir sa­vo re­gio­no at­sto­vais“, – tei­gė šo­kė­jų po­ra.

Šoks, kol svei­ka­ta leis

Šo­kių ko­lek­ty­vo „Džiu­gas“ šo­kė­jas Alf­re­das Za­vec­kas tau­ti­nius šo­kius šo­ka jau per 30 me­tų.

„Pir­ma­sis ko­lek­ty­vo „Džiu­gas“ va­do­vas bu­vo Sta­nis­lo­vas Ku­li­kaus­kas. Jau­ni ir ener­gin­gi ta­da bu­vo­me, da­ly­va­vo­me įvai­riuo­se ra­jo­nų ir res­pub­li­ki­niuo­se ren­gi­niuo­se, ju­bi­lie­juo­se, Dai­nų šven­tė­se. Man šo­kiai pa­tin­ka, tei­kia svei­ka­tos, ug­do bend­ruo­me­niš­ku­mo jaus­mą, at­sa­ko­my­bę prieš ki­tus. Šok­siu, kol leis svei­ka­ta, kol bū­siu rei­ka­lin­gas“, – ti­ki­no Alf­re­das.

Šo­kis su­tei­kia spar­nus

Cho­reog­ra­fė Ri­man­tė Lau­ri­na­vi­čie­nė va­do­vau­ja Tel­šių kul­tū­ros cent­ro dai­nų ir šo­kių an­samb­lio „Mas­tis“ vy­res­nių­jų šo­kė­jų gru­pei ir liau­diš­kų šo­kių stu­di­jos „Mas­čiu­kai“ vai­kų ir mer­gi­nų gru­pėms bei Tryš­kių Laz­dy­nų Pe­lė­dos gim­na­zi­jos jau­nu­čių gru­pei „Vir­vy­tė“.

„Man šo­kis – tai bend­ra­vi­mo for­ma be žo­džių. Ju­de­sys be emo­ci­jos ir pa­sa­ko­ji­mo kū­nu, kad ir kaip tiks­liai jis bū­tų at­lik­tas, neat­lie­pia sie­los gel­mių, ne­pa­sie­kia žiū­ro­vų šir­džių. Kar­dio, lanks­tu­mo, jud­ru­mo, erd­vės po­jū­čio, iš­tver­min­gu­mo, sce­nos kul­tū­ros pa­grin­dų ir dau­ge­lis ki­tų for­mų su­jun­gian­čios tre­ni­ruo­tės – vi­sa tai šo­kis“, – kal­bė­jo Ri­man­tė.

Bė­gant me­tams va­do­vė pa­ste­bin­ti, kad dau­gė­ja vai­kų su pil­na­pa­dys­tės po­žy­miais, lai­ky­se­nos su­tri­ki­mais, šo­kant tai pa­vyks­ta pa­ša­lin­ti. Ri­man­tės tei­gi­mu, gy­dy­to­jai ir­gi re­ko­men­duo­ja šią veik­lą.

Stu­di­jo­s „Mas­čiu­kai“ vai­kų gru­pė­je šo­ka 11 mer­gai­čių ir 1 ber­niu­kas. Pa­sak va­do­vės, Tel­šiuo­se vis dar po­pu­lia­ri nuo­mo­nė, kad šo­kis ne­vy­riš­ka. Kai kur mo­kyk­lo­se net ty­čio­ja­ma­si iš ber­niu­kų, ku­rie lan­ko šo­kius.

Ri­man­tė įsi­ti­ki­nu­si, jog šok­ti ga­li vi­si, am­žius ne­ri­bo­ja, tik pa­si­ruo­ši­mo ir iš­mo­ky­mo truk­mė pail­gė­ja. „Mas­čio“ šo­kė­jų am­žius vy­rau­ja nuo 22 iki 53 me­tų. Vie­ni atė­jo jau tu­rė­da­mi pa­tir­ties, ki­ti – su di­de­liu no­ru iš­mok­ti šok­ti. „Atė­ję vai­kai, paaug­liai ir suau­gę žmo­nės į me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vus pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę da­ly­vau­ti kon­cer­tuo­se, kon­kur­suo­se, Dai­nų šven­tė­se gar­sin­da­mi sa­vo kraš­tą. Džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si kiek­vie­nu esa­mu, bu­vu­siu ir dar atei­sian­čiu šo­kė­ju į ma­no ko­lek­ty­vus. Lai šo­kis su­tei­kia spar­nus, bend­rys­tės džiaugs­mą, pa­ky­lė­ja nuo kas­die­ny­bės“, – lin­kė­jo Ri­man­tė.

Emo­ci­jos šo­kant

Geš­tal­to psi­cho­te­ra­peu­tė, lek­to­rė In­ga Mo­tu­zai­tė pa­sa­ko­ja, ko­kią emo­ci­ją žmo­gui tei­kia šo­kis: „Ne­ži­nau, ar su­ta­pi­mas, bet ant sta­lo šiuo me­tu lau­kia kny­ga „Ju­dė­ji­mo džiaugs­mas“. Kny­go­je kal­ba­ma apie tai, kaip svar­bu ju­dė­ti kar­tu (sinch­ro­niš­kai) šo­kant, mankš­ti­nan­tis ir pan. Ju­dė­ji­mą vie­nu rit­mu sme­ge­nys su­vo­kia kaip bu­vi­mą di­des­nės vi­su­mos da­li­mi, tai­gi, su­ke­lia bend­rys­tės, pri­klau­sy­mo jaus­mus, žmo­nės jau­čia­si ar­ti­mes­ni vie­nas ki­tam, stip­ri­na em­pa­ti­ją, pa­si­ti­kė­ji­mą.

Šo­kio me­tu or­ga­niz­me pa­di­dė­ja en­dor­fi­nų, do­pa­mi­no ir se­ro­to­ni­no kie­kis – tai hor­mo­nai, ku­rie stip­riai su­si­ję su lai­mės jaus­mu, džiaugs­mu, ma­lo­nu­mu ir emo­ci­niu sta­bi­lu­mu. Te­ra­pi­jo­je ir už­siė­mi­muo­se gru­pė­je daž­nai kvie­čiu žmo­nes į iš­raiš­ką kū­nu, per ju­de­sį. Ir tai, kuo da­li­na­si žmo­nės, pa­tvir­ti­na, ką sa­ko moks­las – ju­de­sys pa­de­da bū­ti čia ir da­bar, iš­reikš­ti sa­ve, sa­vo jaus­mus, pa­ge­ri­na nuo­tai­ką, pa­de­da įveik­ti stre­są.“

I. Mo­tu­zai­tė ti­ki­no, jog ji pa­ti kar­tą per sa­vai­tę va­žiuo­ja 100 ki­lo­met­rų į ki­tą mies­tą – į šo­kių pa­mo­ką, ku­ri ją pa­krau­na vi­sai sa­vai­tei.