Skau­ti­nin­kė, vy­res­nio­ji skau­tė ir mo­ky­to­ja Ju­li­ja Bar­sie­nė: „Sau­go­ti vil­tį kaip ug­nį rei­kia dva­sios pa­stan­gų“

Tel­šių tun­to vyr. skau­tė bei skau­ti­nin­kė ir „Kran­to“ pro­gim­na­zi­jos bio­lo­gi­jos vyr. mo­ky­to­ja Ju­li­ja Bar­sie­nė pa­pa­sa­ko­jo dau­gy­bę įdo­mių da­ly­kų iš sa­vo dvi­de­šim­ties me­tų skau­ta­vi­mo pa­tir­ties. Bio­lo­gi­ja, ku­rios mo­ko jau de­šimt­me­tį, yra neat­sie­ja­ma skau­tų veik­los da­lis. Pa­mo­ko­se pe­da­go­gė pri­tai­ko skau­tiš­kas ži­nias, o bū­da­ma su skau­tais – bio­lo­gi­jos.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Uži­ma­mos pa­rei­gos

Šiuo me­tu Ju­li­ja uži­ma Lie­tu­vos skau­ti­jos Tel­šių tun­to tun­ti­nin­kės pa­rei­gas. Iki tol ji bu­vo Lie­tu­vos skau­ti­jos Mo­ky­mų sky­riaus koor­di­na­to­rė.

Pag­rin­di­nės skau­tų veik­los

Skau­tai vei­kia pa­gal skau­tiš­ką­jį me­to­dą, ku­ria­me veik­los skirs­to­mos į įvai­rias kryp­tis: veik­la gam­to­je, bend­ruo­me­nė­se, veik­la tė­vy­nei, skau­tų prie­sa­kai ir įsta­tai, mo­ky­ma­sis vei­kiant ir t. t. Skau­tų veik­loms nė­ra ri­bų. Jų yra dau­gy­bė, ir kiek­vie­nas skau­tas tu­ri ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti sa­ve bet ko­kio­je sri­ty­je.

Su­si­ti­ki­mai ir ren­gi­niai

Skautų lau­kia­miau­sias se­zo­nas – va­sa­rą. Už­da­ry­da­mi šį se­zo­ną bu­ria­si prie pa­sku­ti­nio lau­žo, ku­rio ug­nis per­ke­lia­ma į ži­bin­tą, ir tuo­met vi­sos skau­tų veik­los pra­si­de­da po sto­gu. Kiek­vie­ną sa­vai­tę vyks­ta suei­gos, į ku­rias su­si­ren­ka įvai­raus am­žiaus skau­tai. Taip pat bū­na įvai­rių ren­gi­nių, se­mi­na­rų, kon­fe­ren­ci­jų ir kt.

Įgū­džiai, ku­rių ga­li­ma įgy­ti skau­tau­jant

Da­ly­vau­jant skau­tų veik­lo­je ga­li­ma įgy­ti įgū­džių, ku­rie pa­dė­tų iš­lik­ti ir ne­pa­si­mes­ti mo­ra­liš­kai. Vai­kai yra mo­ko­mi ir grū­di­na­mi per įvai­rias už­duo­tis, ku­rias jie gau­na, kad su­vok­tų sa­vo ga­li­my­bes, jog ga­li la­bai daug.

J. Bar­sie­nė pa­sa­ko­jo, kad vai­kai sa­vy­je tu­ri la­bai daug „įran­kių“, ta­čiau rei­kia jiems pa­dė­ti juos at­pa­žin­ti. Vai­kai ruo­šia­mi ir fi­ziš­kai, kad kū­nas stip­rė­tų, kad ug­dy­tų sa­vo iš­tver­mę. Taip pat jie yra mo­ko­mi, kaip už­si­kur­ti ug­nį, pa­si­da­ry­ti sto­vyk­la­vie­tę, įsi­kur­ti sau­gio­je vie­to­je, pa­si­ga­min­ti mais­to ir t. t. Svar­bu, kad vai­kai gal­vo­tų ne tik apie sa­ve, bet ir apie ar­ti­mą, ku­riam ga­lė­tų su­teik­ti pa­gal­bą.

Ver­ty­bės ir prin­ci­pai

Svar­biau­sia, koks žmo­gus pa­ts yra, kaip el­gia­si su ki­tais, koks tam­pa bū­da­mas ša­lia ki­tų. Žmo­gus tu­ri stip­rė­ti dva­siš­kai, mo­ra­liš­kai. Skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­je sten­gia­ma­si su­si­tik­ti su sa­vi­mi, at­ras­ti tai, ką reik­tų pa­tai­sy­ti ar pa­keis­ti. Žmo­gus tu­ri iš­mok­ti gy­ven­ti taip, kad po sa­vęs pa­lik­tų ge­ro dar­bo pėd­sa­ką. „Sau­go­ti vil­tį kaip ug­nį rei­ka­lau­ja di­džiu­lių dva­sios pa­stan­gų, ku­rių mums vi­siems rei­kia paieš­ko­ti“, – sa­kė J. Bar­sie­nė.

Vis­kas su­ka­si ap­link žmo­gų. Ju­li­ja džiau­gia­si ga­lė­da­ma kar­tu su vai­kais to­bu­lė­ti, ma­ty­ti jų pa­žan­gą ir pa­sie­ki­mus. Skau­tai sten­gia­si keis­ti vi­suo­me­nę į ge­res­nę, pa­dė­da­mi ki­tiems ir pa­tys be­si­mo­ky­da­mi bū­ti ge­res­ni.

Skau­tų tra­di­ci­jos

Tra­di­ci­jų skau­tai tu­ri be­ga­lę: įsto­ji­mo, sto­vyk­lų, at­ski­ros vai­kų ir suau­gu­sių­jų tra­di­ci­jos, ren­gi­nių tra­di­ci­niai ele­men­tai. Vi­so­se šio­se veik­lo­se dau­gy­bę me­tų pa­lai­ko­mos tra­di­ci­jos.

Pa­si­ruo­ši­mas žy­giams ir sto­vyk­loms

Skau­tai vi­sa­da tu­ri pla­ną: pa­si­skirs­to pa­rei­gy­bes – kas už ką bus at­sa­kin­gas. Prieš sto­vyk­lą vyks­ta pa­si­ruo­ši­mas, ku­rio me­tu su­si­ren­ka­mos prie­mo­nės ir vi­sa ki­ta – vis­kas yra su­tik­ri­na­ma ir su­si­tvar­ko­ma, o vė­liau vyks­ta ak­ty­vio­ji fa­zė, kai pra­si­de­da pa­ti sto­vyk­la ar žy­gis. Vi­sa­da yra A, B ir C pla­nai, pri­si­tai­ky­ti prie įvai­rių oro są­ly­gų. Sten­gia­ma­si į įvai­rias si­tua­ci­jas rea­guo­ti ra­miai, nes vi­siems vis­ko pa­si­tai­ko.

Su­si­dū­ri­mai su iš­šū­kiais

J. Bar­sie­nė at­sklei­dė pa­ste­binti, jog šių die­nų vai­kams pri­stin­ga at­sa­ko­my­bės jaus­mo, nes jie atei­na iš ge­ros ap­lin­kos, ku­rio­je ne­tu­ri daug pa­rei­gų, ne­pri­va­lo at­lik­ti vi­sų na­mų ruo­šos dar­bų. Atė­ję į skau­tus jie yra pa­kvie­čia­mi at­lik­ti ko­kio nors vaid­mens. Pa­vyz­džiui: bū­ti skil­ti­nin­ku, ma­žo­sios gru­pe­lės va­do­vu ar­ba bū­ti ren­gi­ny­je at­sa­kin­gam už pa­štą, už va­ka­ro lau­žą, žy­gio or­ga­ni­za­vi­mą ir kt. Vi­sa­da ša­lia yra suau­gęs žmo­gus, ku­ris pa­de­da ir pri­žiū­ri, kad vis­kas pa­si­sek­tų. Vai­kams tai bū­na di­džiu­lis iš­šū­kis. Vy­res­nie­ji sten­gia­si pa­ro­dy­ti, kad ne vis­kas yra pa­sie­kia­ma ran­ka, au­gant tarp skau­tų ir ko nors no­rint, rei­kia tu­rė­ti va­lios, kad kaž­ko nau­jo pa­siek­tum.

„La­bai džiau­giuo­si, kad tu­ri­me nuo­sta­bius va­do­vus“, – džiaugs­min­gai pa­brė­žė Ju­li­ja. Taip pat nuo­sta­bios ir ma­mos, ku­rios atė­jo pa­skui sa­vo vai­kus ir la­bai įsi­trau­kė į skau­tų šei­mą. Ve­da ne tik sa­vo, bet ir ki­tus vai­kus į prie­kį, mo­ko, ku­ria gra­žią bend­ruo­me­nę mies­te.

Ar­tė­jan­tys ren­gi­niai

Ar­tė­ja se­zo­no už­da­ry­mas, pa­sku­ti­nis lau­žas, Tel­šių skau­tų gim­ta­die­nis, skau­tiš­kos re­ko­lek­ci­jos, vals­ty­bi­nės šven­tės. Tra­di­ciš­kai jau sep­ty­nio­lik­tus me­tus Va­sa­rio 16-ąją skau­tai žy­giuos ap­link Mas­čio eže­rą.

Ki­tą pa­va­sa­rį Tel­šiuo­se vyks di­džiu­lis na­cio­na­li­nis skau­ti­jos mas­tu ren­gi­nys, ku­ria­me da­ly­vaus per tūks­tan­tį da­ly­vių. Skau­tų pa­va­sa­rio šven­tė, ku­rią or­ga­ni­zuo­ja bū­tent Tel­šių tun­to va­do­vai.

At­ve­ria­mos ga­li­my­bės

Pri­si­jun­gęs prie skau­tų šei­mos žmo­gus ga­li sa­ve iš­ban­dy­ti bet ko­kio­je sri­ty­je. Ten su­si­ren­ka įvai­raus po­žiū­rio ir spe­cia­ly­bių žmo­nių, su ku­riais vi­sa­da ga­li­ma pa­dis­ku­tuo­ti, pa­si­kon­sul­tuo­ti, at­ras­ti stu­di­jų kryp­tį ar pa­šau­ki­mą. Taip pat įgau­na­ma ir pa­tir­ties, nes daž­nu at­ve­ju žmo­nės, ku­rie neį­si­vaiz­duo­ja daug ga­lin­tys, iš­ban­do sa­ve prieš du šim­tus žmo­nių (pvz., jiems pa­ga­mi­na val­gy­ti), su­pran­ta, kad jie ga­li daug dau­giau, nei dirb­ti vais­ti­nin­ku. Iš­moks­ta­ma vie­šai kal­bė­ti, reikš­ti sa­vo min­tis ar už­siim­ti sa­vo psi­cho­lo­gi­nės bū­se­nos ge­ri­ni­mu.

Kū­ry­bin­gu­mo ska­ti­ni­mas

Skau­tai kū­ry­bin­gu­mą ska­ti­na per iš­šū­kį, per pa­čią veik­lą, ku­ri pa­dik­tuo­ja, kad kaž­ko­kią pro­ble­mą rei­kia spręs­ti čia ir da­bar, iš vi­so to, ką tu­ri, pa­si­da­ry­ti tai, ko rei­kia. Ta­da pra­de­da­ma su­pras­ti, kad kai ku­riems da­ly­kams ne­rei­kia dau­gy­bės įran­kių, svar­biau­sia su­gal­vo­ti, kaip tai pa­da­ry­ti iš tu­ri­mų prie­mo­nių. Iš­šū­kiui pa­si­kar­to­jus rei­kia su­gal­vo­ti nau­jas išei­tis, kad re­zul­ta­tas bū­tų ki­toks ir plės­tų mąs­ty­mą ir fan­ta­zi­ją.

Pa­ta­ri­mas no­rin­tiems pri­si­jung­ti prie skau­tų

Tel­šių tun­to tun­ti­nin­kė pa­ta­ria tu­rė­ti no­ro ir drą­sos. Ji sa­ko, kad skau­ta­vi­mą tik­rai ver­ta iš­ban­dy­ti. Pa­tiks ar ne – nu­spręs pa­ts žmo­gus, bet pa­ban­dy­ti ver­ta, nes ga­li pa­ma­ty­ti ki­to­kią bend­ruo­me­nę ir ki­to­kius žmo­nes.

Bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja

Ju­li­ja pa­si­da­li­jo, kas ją pa­ska­ti­no pa­si­rink­ti bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją. Prie to pri­si­dė­jo skau­tų veik­la, nes ten įga­vo la­bai gra­žios pa­tir­ties bū­da­ma jau­nuo­le, kad mo­ky­ti ir nu­si­pel­ny­ti pa­gar­bą kaip mo­ky­to­jai yra di­džiu­lė gar­bė, at­sa­ko­my­bė ir ma­lo­nu­mas. Ji tu­rė­jo gra­žią ga­li­my­bę pa­si­ban­dy­ti mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją, to­dėl su di­džiu­liu no­ru įsto­jo į pe­da­go­gi­ką uni­ver­si­te­te. O bio­lo­gi­jos sri­tis Ju­li­ją ly­dė­jo nuo pat vai­kys­tės. Tė­vai jai pa­ro­dė, kad gam­ta yra įdo­mių pro­ce­sų vi­su­ma. Pa­ju­tu­si gam­tos gro­žį J. Bar­sie­nė ne­ga­lė­jo at­si­spir­ti, nes tai ją įtrau­kė.

Bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja pra­dė­jo dirb­ti 2014 me­tais. Šie­met Ju­li­ja džiau­gia­si sa­vo pro­fe­si­nės pa­tir­ties ju­bi­lie­ju­mi. Šiam dar­bui ji ati­duo­da vi­są sa­ve.

Mo­ty­va­ci­ja mo­ki­niams

J. Bar­sie­nė džiau­gė­si, kad tu­ri mo­ki­nių, ku­rie sa­vo su­si­do­mė­ji­mą moks­lais krei­pia bio­lo­gi­jos link­me. Mo­ky­to­ja la­bai mėgs­ta pa­teik­ti moks­lą per pra­kti­ką ir pa­ro­dy­ti vai­kams vis­ką iš ar­čiau, kiek ga­li­ma daug pa­ma­ty­ti ir iš­nag­ri­nė­ti. Tuo­met mo­ki­niai su­pran­ta, kad pa­ts moks­las yra tik­rai įdo­mus, ir no­ri iš­ban­dy­ti dar dau­giau nau­jų da­ly­kų, pa­ma­ty­ti tai, ko pli­ka aki­mi neį­ma­no­ma pa­ste­bė­ti, da­ry­ti eks­pe­ri­men­tus, ty­ri­nė­ti kiek­vie­ną or­ga­niz­mą ir ne tik. Kū­ry­biš­ki me­to­dai da­ro įta­ką po­ky­čiui mąs­ty­ti at­vi­riau ir drą­siau.

Kū­ry­bin­gu­mas bio­lo­gi­jo­je

Ju­li­ja mėgs­ta iš­šū­kius, jų pa­tei­kia ir vai­kams. Pra­šy­da­ma mo­ki­nių pa­da­ry­ti pro­jek­tą kvie­čia ieš­ko­ti įdo­mes­nių in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mo bū­dų. Vai­kai tu­ri su­gal­vo­ti, kaip ki­taip pa­teik­ti dar­bus. Jos mo­ki­niai yra kū­ry­bin­gi.

Di­džiau­si iš­šū­kiai

Iš­šū­kius kar­tais ten­ka tvir­tai at­lai­ky­ti, nes spau­di­mas vi­sa­da bū­na vi­sa­pu­siš­kas. Rei­kia nuo­lat do­mė­tis nau­ja in­for­ma­ci­ja, ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­teik­ti pa­mo­kos me­tu, bend­rau­ti su vai­kais ir jų tė­vais, pa­dė­ti vai­kams su­tar­ti tar­pu­sa­vy­je ir t. t. Ju­li­ja ma­no, kad bet koks mo­ky­to­jas yra ver­tas pa­gar­bos, nes jis ati­duo­da di­džiu­lę da­lį sa­vęs.

Atei­ties tiks­lai

J. Bar­sie­nė no­ri, kad mo­ki­niai ug­dy­tų­si są­mo­nin­gu­mą ir kad su­vok­tų, jog ži­nios, ku­rias jie įgy­ja, pra­tur­ti­na ir juos pa­čius, ne­prik­lau­so­mai nuo to, ko jie mo­ko­si. Mo­ki­niai pa­tys tu­ri su­pras­ti, kad rei­kia ieš­ko­ti spren­di­mų, su­pras­ti si­tua­ci­ją tei­sin­gai, ži­no­ti, ko­dėl kal­ba ir ko­dėl ko­men­tuo­ja, ir vi­sa tai da­ry­ti iš pa­gar­bos ki­tiems.
Da­ly­ki­nis Ju­li­jos kaip bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jos tiks­las yra, kad vai­kai su­pras­tų, jog moks­las yra įdo­mus ir prie jo ga­li­ma priei­ti įvai­riais „kam­pais“.

Pa­si­ruo­ši­mas pa­mo­koms

Pa­si­ruo­ši­mo truk­mė pri­klau­so nuo pa­mo­kos. Jei­gu rei­kia pa­mo­kai me­džia­gų, ga­li­ užtrukti net ir še­šias va­lan­das. Tri­jų va­lan­dų tik­rai rei­kia pa­si­ruoš­ti vie­nai pa­mo­kai, nes mo­ky­to­jai tu­ri dau­gy­bę dar­bų, ku­riuos tu­ri per­žiū­rė­ti ir iš­tai­sy­ti. Vi­si mo­ky­to­jai, ku­rie daug ruo­šia­si, yra gerb­ti­ni, nes jie ski­ria ne vie­ną va­lan­dą, kad pareng­tų kuo in­teg­ra­les­nį, kū­ry­biš­kes­nį mo­ky­mo tu­ri­nį.

Įsi­min­ti­niau­sias įvy­kis

Mo­ky­to­ja pri­si­mi­nė, kaip su sa­vo mo­ki­niais vy­ko prie eže­ro, kad pu­sę pen­kių ry­to ga­lė­tų klau­sy­tis paukš­čių. Mo­ki­niai bu­vo su­ža­vė­ti ir nu­ste­bę įsi­klau­sę į bend­rą gam­tos vi­su­mą. Jie ste­bė­jo­si, kad įma­no­ma gir­dė­ti to­kius da­ly­kus, ku­rių kas­die­nia­me gy­ve­ni­me ne­su­reikš­mi­na. Mo­ky­to­ja džiau­gė­si, kad jos įvai­rūs mo­ky­mo me­to­dai pri­trau­kia vis dau­giau mo­ki­nių ir kad ji ga­li ne­var­žy­ti sa­vęs ir vai­kų ap­si­ri­bo­da­ma tik bio­lo­gi­jos va­do­vė­liu.

Pa­ta­ri­mas no­rin­tiems tap­ti bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jais

J. Bar­sie­nė pa­ta­ria pa­si­ner­ti ir mė­gau­tis, ir pa­tiems ieš­ko­ti, kaip ir kur moks­las kin­ta, kur yra jo gy­lis, nuo­lat do­mė­tis, apie ką yra bio­lo­gi­ja. Jei­gu yra no­ro, rei­kia pa­si­ryž­ti bū­ti ved­liu ir ne­bi­jo­ti mo­men­tų, ku­rie pa­rei­ka­laus dau­giau, nei ti­kė­ta­si.