Si­mo­nos ir Bri­gi­tos dar­bas, ku­ris gy­do ne tik kū­ną, bet ir šir­dį

Rug­sė­jo 25-ąją mi­nė­jo­me Tarp­tau­ti­nę vais­ti­nin­kų die­ną. Ši die­na – tai ty­lus, bet pra­smin­gas pri­mi­ni­mas apie tuos, ku­rie daž­nai tam­pa pir­muo­ju mū­sų svei­ka­tos ke­lio žings­niu. Jie iš­klau­so, nu­ra­mi­na, pa­ta­ria ir daž­nai net be re­cep­to gy­do nuo ne­ri­mo.

Šian­dien kal­ba­mės su dviem Tel­šių kraš­to vais­ti­nin­kė­mis – Bri­gi­ta Meš­kai­tie­ne ir Si­mo­na Usy­te-Voz­gir­de. Jų pa­sa­ko­ji­mai – apie ke­lią į pro­fe­si­ją, kas­die­nius iš­šū­kius, šil­tą ry­šį su žmo­nė­mis ir apie tai, kas pa­de­da iš­lai­ky­ti vi­di­nę pu­siaus­vy­rą šia­me at­sa­ko­my­bės ku­pi­na­me dar­be.

Dia­na PU­ZE­RĖ

„Kiek­vie­na die­na – tar­si dė­lio­nė, ku­rią dė­lio­ja­me kar­tu su pa­cien­tu“

26-erių Bri­gi­ta Meš­kai­tie­nė šian­dien gy­ve­na Tel­šiuo­se, ta­čiau ki­lu­si iš va­ka­ri­nės Že­mai­ti­jos – Kre­tin­gos kraš­to. Me­di­ci­nos pa­sau­lis ją trau­kė nuo ma­žens.

„Vi­sa­da ma­čiau sa­ve ju­dant me­di­ci­nos kryp­ti­mi – man la­bai įdo­mu, ko­kį po­vei­kį mū­sų or­ga­niz­mui pa­da­ro vais­tai, kaip na­tū­ra­liais ar che­mi­niais bū­dais ko­vo­ti su li­go­mis. Ža­vė­jo min­tis, kad tu­rė­siu tiek ži­nių, jog ga­lė­siu pa­dė­ti žmo­nėms pa­sveik­ti“, – sa­ko Bri­gi­ta.

Pa­si­rin­ki­mą nu­lė­mė ir šei­mos pa­lai­ky­mas – ma­ma dir­ba me­di­ci­nos sri­ty­je, o tė­tis ska­ti­no rink­tis tai, kas iš tie­sų trau­kia šir­dį. Bri­gi­ta far­ma­ci­jos moks­lus bai­gė Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te (LSMU) Kau­ne, kur pra­lei­do pen­ke­rius vis­ko ku­pi­nus me­tus: „Tai bu­vo ir sun­kiau­si, ir sma­giau­si me­tai – su juo­ku, aša­ro­mis, be­mie­gė­mis nak­ti­mis, la­bo­ra­to­ri­niais ty­ri­mais ir mik­ros­ko­pais. Vis no­ri­si ten grįž­ti.“

Į Tel­šius Bri­gi­ta at­vy­ko ve­da­ma mei­lės.

„Esu mei­lės emig­ran­tė“, – šyp­te­li ji.

Čia mo­te­ris pra­dė­jo nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą su vy­ru ir grei­tai pa­mi­lo mies­tą: „Tel­šiai man la­bai gra­žūs – tiek kal­vų, pa­kal­nių, eže­ras, o žmo­nės čia ver­ti­na že­mai­čių kal­bą. Iš pra­džių bu­vo sun­ku adap­tuo­tis, bet da­bar gra­žu klau­sy­tis, kaip kal­ba vie­ti­niai.“

Kas­die­ny­bė­je vais­ti­nė­je Bri­gi­ta tei­gia la­biau­siai ver­ti­nan­ti žmo­giš­ką ry­šį.

„La­biau­siai glos­to šir­dį ge­ri žo­džiai iš žmo­nių lū­pų – kai duo­tas pa­ta­ri­mas pa­tei­si­na lū­kes­čius, kai gy­dy­mas pa­de­da. Džiau­giuo­si ma­ty­da­ma vis su­grįž­tan­čius pa­žįs­ta­mus vei­dus.

Kiek­vie­na die­na at­ne­ša nau­ją dė­lio­nę – vis ki­tą si­tua­ci­ją, simp­to­mą, klau­si­mą. Tai ne­lei­džia mū­sų ug­ne­lei už­ges­ti. Ne­pap­ras­tai ver­ti­nu ko­le­gų pa­ta­ri­mus, iš ku­rių ga­liu dar daug pa­si­mo­ky­ti“, – da­li­na­si vais­ti­nin­kė.

Di­džiau­si iš­šū­kiai, pa­sak Bri­gi­tos, ky­la ne iš pa­čios pro­fe­si­jos, o iš sis­te­mos: „Žmo­nės pa­vargs­ta nuo il­gų ei­lių pas gy­dy­to­jus, to­dėl atei­na pas mus. Kar­tais re­cep­ti­nis vais­tas pa­cien­tui at­ro­do tar­si vi­ta­mi­nas, o sa­vi­gy­dą sun­ku kont­ro­liuo­ti.“

Vis dėl­to ji džiau­gia­si, kad Tel­šių gy­ven­to­jai pa­si­ti­ki vais­ti­nin­kais: „Žmo­nės pa­si­pa­sa­ko­ja, klau­sia pa­ta­ri­mo – ne tik apie vais­tus, bet ir apie emo­ci­nę sa­vi­jau­tą, gy­ve­ni­mo bū­dą. Džiu­gu, kad kar­tais esi pir­ma­sis spe­cia­lis­tas, į ku­rį žmo­gus krei­pia­si.“

Bri­gi­ta pa­ste­bi, kad šiais lai­kais žmo­nės vis la­biau do­mi­si sa­vo svei­ka­ta, ta­čiau tai ne vi­sa­da pa­leng­vi­na dar­bą. „Daž­nai ten­ka at­kal­bė­ti nuo sa­vi­diag­no­zės, kai žmo­gus, iš­gir­dęs kai­my­no is­to­ri­ją, nu­spren­džia, kad jam tas pa­ts. Kar­tais tu­ri bū­ti ir griež­tas“, – kal­ba vais­ti­nin­kė.

O kaip pa­ti rū­pi­na­si sa­vo ge­ro­ve?

„Kny­gos, jo­ga ir bu­vi­mas gry­na­me ore – ma­no bū­dai ko­vo­ti su stre­su. Gry­nas oras – na­tū­ra­lus D vi­ta­mi­no šal­ti­nis. Sten­giuo­si bent kar­tą per me­tus pa­si­da­ry­ti krau­jo ty­ri­mus, kad ži­no­čiau, ko trūks­ta ma­no or­ga­niz­mui“, – pa­sa­ko­ja B. Meš­kai­tie­nė.

„Kar­tais nu­kry­pi­mas nuo pla­no at­ve­ria du­ris į tai, kas šir­džiai mie­liau­sia“

Ki­ta pa­šne­ko­vė – Si­mo­na Usy­tė-Voz­gir­dė, tris­de­šimt­me­tė vais­ti­nin­kė, ku­rios gy­ve­ni­mas neat­sie­ja­mas nuo Tel­šių kraš­to.

„Esu ki­lu­si iš Upy­nos, to­dėl šis kraš­tas man itin mie­las. Su vy­ru įsi­kū­rė­me prie Šat­ri­jos kal­no – vie­no iš svar­biau­sių mū­sų sim­bo­lių“, – pa­sa­ko­ja ji.

Si­mo­na at­vi­rau­ja, kad ke­lias į pro­fe­si­ją ne­bu­vo tie­sus.

„Mo­kyk­lo­je ži­no­jau, kad no­riu sie­ti gy­ve­ni­mą su me­di­ci­na, to­dėl ruo­šiau­si vi­siems rei­ka­lin­giems eg­za­mi­nams. Kai pil­džiau pra­šy­mus stu­di­joms, ma­no są­ra­še bu­vo me­di­ci­na, odon­to­lo­gi­ja, slau­ga, aku­še­ri­ja ir far­ma­ci­ja. Ga­vau kvie­ti­mą į far­ma­ci­ją, bet tuo me­tu at­ro­dė, kad tai – ne ma­no ke­lias. Gal­vo­jau, me­tus pa­bū­siu ir per­sto­siu. Ta­čiau kai po me­tų ga­vau kvie­ti­mą stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, su­pra­tau, kad ne­no­riu nie­kur ei­ti – man čia ge­ra. Da­bar juo­kiuo­si – kar­tais nu­kry­pi­mas nuo pir­mi­nio pla­no ga­li at­ver­ti du­ris į dar ge­res­nę ir šir­džiai mie­les­nę al­ter­na­ty­vą. Gal­būt tik­rai nie­kas ne­vyks­ta be prie­žas­ties“, – da­li­na­si Si­mo­na.

Pen­ke­rius me­tus S. Usy­tė-Voz­gir­dė stu­di­ja­vo LSMU Kau­ne, ir tai, kaip pa­ti sa­ko, bu­vo sun­kus, bet la­bai pra­smin­gas eta­pas: „Tai bu­vo nau­jos pa­tir­tys, pa­žin­tys, drau­gys­tės, ku­rios tę­sia­si iki šiol. Dės­ty­to­jai, iš­šū­kiai – vis­kas ma­ne au­gi­no kaip as­me­ny­bę.“

Po stu­di­jų vais­ti­nin­kė nė aki­mir­kai ne­svars­tė lik­ti did­mies­ty­je.

„Aš ne mies­to žmo­gus. Kol mo­kiau­si, vi­są lai­ką lauk­da­vau sa­vait­ga­lių, kai ga­lė­siu pa­bėg­ti į gim­tuo­sius na­mus. Kai rei­kė­jo rink­tis pra­kti­ką – be abe­jo­nių pa­si­rin­kau Tel­šius. Taip čia ir li­kau“, – pri­si­me­na Si­mo­na.

Tel­šiai jai – tai vie­ta, kur vis­kas pa­sie­kia­ma ran­ka: „Čia vis­ką ga­li pa­da­ry­ti per 10 mi­nu­čių. Mes tu­ri­me vis­ko, ko rei­kia, o jei ne – va­lan­da ke­lio, ir jau esi Klai­pė­do­je ar Šiau­liuo­se. Apie gro­žį net ne­kal­bu – Tel­šiai ne­pa­kar­to­ja­mi.“

Dar­bas vais­ti­nė­je, anot jos, nie­ka­da ne­bū­na nuo­bo­dus: „Nors at­ro­do, kad už­si­su­ka­me ru­ti­no­je, bet kiek­vie­ną die­ną lau­kia nau­ji klau­si­mai. Po stu­di­jų di­džiau­sias ne­ti­kė­tu­mas bu­vo pa­ts pa­cien­tas – žmo­gus. Uni­ver­si­te­tas mo­ko tai­syk­lių, bet rea­ly­bė­je nė­ra tiek al­go­rit­mų, kiek yra skir­tin­gų žmo­nių.“

Si­mo­na dir­ba vais­ti­nė­je pre­ky­bos cent­re, to­dėl kas­dien bend­rau­ja su šim­tais žmo­nių. „Už­da­riu­si du­ris la­biau­siai ver­ti­nu ty­lą. Per die­ną bū­na tiek emo­ci­jų, kad jei jas pa­vaiz­duo­tu­me spal­vo­mis – gau­tu­me įspū­din­gą pa­le­tę“, – tei­gia ji.

Ji pa­brė­žia, kad vais­ti­nin­ko dar­bas – ne tik par­duo­ti vais­tą, bet ir pa­dė­ti žmo­gui: „Jei ne­ga­liu pa­dė­ti čia ir da­bar, nu­krei­piu, kur ieš­ko­ti pa­gal­bos. Mes nuo­lat mo­ko­mės, to­bu­lė­ja­me, ieš­ko­me at­sa­ky­mų. Tai – am­ži­nas iš­šū­kis.“

O la­biau­siai šir­dį su­šil­do pa­dė­kos: „Grįž­ta­ma­sis ry­šys – tar­si me­dus sie­lai. Kai žmo­gus dė­ko­ja, kad ta­vo pa­ta­ri­mas pa­dė­jo, jau­ti, kad vis­kas, ką da­rai, tu­ri pra­smę.“

Tel­šiš­kiai, anot Si­mo­nos, la­bai mėgs­ta sa­vi­gy­dą: „Aš ga­na griež­ta šiuo klau­si­mu. Yra da­ly­kų, ku­riuos ga­li­me tvar­ky­ti pa­tys, bet rim­tes­niais at­ve­jais rei­kia kreip­tis į gy­dy­to­jus. Vi­si tu­ri­me dirb­ti sa­vo dar­bą.“

Sa­vo svei­ka­ta ji rū­pi­na­si taip, kaip re­ko­men­duo­ja pa­cien­tams: „Re­gu­lia­rūs ty­ri­mai, tin­ka­mas vi­ta­mi­nų var­to­ji­mas, pa­kan­ka­mai van­dens, gry­nas oras. Su spor­tu drau­gau­ju sun­kiai, bet vaikš­čio­ji­mas su šu­ni­mi Šat­ri­jos apy­lin­kė­se – ma­no te­ra­pi­ja.“

Si­mo­na sa­ko, kad svar­biau­sia jai – iš­lik­ti em­pa­tiš­kai: „No­riu ne­pra­ras­ti no­ro pa­dė­ti, to­bu­lė­ti, bet kar­tu ne­pa­mes­ti sa­vo ver­ty­bių. Kar­tais griež­tes­nis „ne“ pa­cien­tui – tai di­džiau­sia pa­gal­ba. Jei jis pa­klau­sys ir gaus tin­ka­mą gy­dy­mą, tai ma­no ra­my­bė.“