Si­gu­tės pa­veiks­luo­se – ne tik spal­vos, bet ir jaus­mai

De­gai­čių bib­lio­te­ko­je ati­da­ry­ta de­gai­tiš­kės Si­gu­tės Zda­na­vi­čie­nės ta­py­bos dar­bų pa­ro­da, skir­ta ypa­tin­gai pro­gai – jos ma­mos Bro­nės Tre­pe­nai­tie­nės 95-erių me­tų ju­bi­lie­jui pa­mi­nė­ti. Gar­bin­gą su­kak­tį se­no­lė švęs ko­vo 5 die­ną.

Si­gutės pa­veiks­luo­se at­si­spin­di ne tik spal­vos, bet ir jaus­mai. Au­to­rė dau­giau­sia ku­ria abst­rak­ci­jas, pa­si­telk­da­ma ak­va­re­lę, gua­šą, ak­ri­lą ir ki­tą tech­ni­ką. Be ta­py­bos, ki­ta Si­gu­tės aist­ra – ro­ko mu­zi­ka.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas

Pa­ro­dos ati­da­ry­mo ren­gi­ny­je su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­ki­no De­gai­čių bib­lio­te­ki­nin­kė Ri­ta Mi­nei­kie­nė, džiaug­da­ma­si, kad De­gai­čiuo­se gy­ve­na daug ta­len­tin­gų žmo­nių. Vie­na jų – S. Zda­na­vi­čie­nė, ku­rios kū­ry­bą šian­dien ga­li­me iš­vys­ti jos pa­veiks­luo­se.

Apie au­to­rę…

S. Zda­na­vi­čie­nė gi­mė Jo­na­vo­je. Jo­na­vos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je bai­gu­si pir­mą kla­sę, su šei­ma per­si­kraus­tė gy­ven­ti į Tel­šius. Nuo ant­ros kla­sės Si­gu­tė mo­kė­si Tel­šių 3-io­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar­ti­nė „Ger­man­to“ pro­gim­na­zi­ja).

„Nuo ma­žens mė­gau dai­nuo­ti. Lan­kiau Tel­šių vai­kų mu­zi­kos mo­kyk­lą, dai­na­vau mo­kyk­los an­samb­ly­je, cho­re. Bai­gu­si vi­du­ri­nę įsto­jau į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, į ru­sų kal­bos ir li­te­ra­tū­ros spe­cia­ly­bę. Ins­ti­tu­te dai­na­vau cho­re „Pa­va­sa­ris“. Bai­gu­si stu­di­jas grį­žau į Tel­šius ir 40 me­tų iš­dir­bau to­je pa­čio­je Tel­šių 3-io­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je“, – apie sa­ve pa­sa­ko­jo de­gai­tiš­kė.

Kiek tik sa­ve pa­me­na, ša­lia jos vi­sa­da bu­vo dai­na ir pie­ši­mas. Iš pra­džių per­pieš­da­vo ka­ri­ka­tū­ras iš žur­na­lo „Šluo­ta“, vė­liau pieš­da­vo sa­vo bend­ra­kur­sių, ko­le­gų mo­ky­to­jų drau­giš­kus šar­žus. Ta­py­ti pra­dė­jo jau suau­gu­si.

Mo­te­ris dė­kin­ga Ni­jo­lei Ta­mu­lio­nie­nei, ku­ri iš­mo­kė da­ry­ti mo­no­ti­pi­ją, ir kau­nie­tei Vio­le­tai Goš­tau­tie­nei, pa­ta­ru­siai, kaip de­rin­ti spal­vas.

Ta­len­tas už­ko­duo­tas ge­nuo­se

Si­gu­tės pa­veiks­luo­se su­si­lie­ja įvai­ri tech­ni­ka: ak­va­re­lė, gua­šas, ak­ri­las, alie­jus, mo­no­ti­pi­ja. Bū­da­ma sa­va­moks­lė, ji vis­ką ku­ria iš šir­dies, rem­da­ma­si vien sa­vo ta­len­tu.

Kiek­vie­nas Si­gu­tės pa­veiks­las tu­ri pa­va­di­ni­mą, ku­ris gims­ta jau bai­gus dar­bą. Ji pa­sa­ko­ja, kad pir­miau­sia ją ap­lan­ko įvai­rios min­tys, ku­rios vė­liau nu­gu­la ant dro­bės, o tik ta­da at­si­ran­da kū­ri­nio pa­va­di­ni­mas.

Pir­mie­ji jos kū­ry­bos ver­tin­to­jai – vai­kai. Duk­ra vi­suo­met gi­ria ma­mos pa­veiks­lus, o du sū­nūs ne­ven­gia ir kri­ti­kos. Jie ska­ti­na ją eks­pe­ri­men­tuo­ti ir pe­rei­ti nuo ma­žų dro­bių prie di­des­nių for­ma­tų – gal­būt tam ateis lai­kas.

Kū­rė­ja pie­šia ta­da, kai jau­čia įkvė­pi­mą, kai ap­lan­ko pa­ki­li nuo­tai­ka. Tuo­met vis­kas ap­lin­kui iš­nyks­ta – ne­bes­kai­čiuo­ja­mas lai­kas, ne­rei­kia nei val­gy­ti, nei at­si­trauk­ti. Kū­ry­ba jai tam­pa vi­siš­ku at­si­ri­bo­ji­mu nuo kas­die­ny­bės, tik­ra me­di­ta­ci­ja.

Si­gu­tės ge­nuo­se tik­riau­siai už­ko­duo­ta mei­lė kū­ry­bai. Jos ma­mos bro­lis bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą. Dė­dė ta­py­da­vo nuo­sta­bius pei­za­žus, ra­šy­da­vo ei­lė­raš­čius ir iš­si­sky­rė pui­kia ka­lig­ra­fi­ja. Vi­sa jų šei­ma bu­vo ne­pap­ras­tai mu­zi­ka­li. To­dėl, sa­ko Si­gu­tė, nie­ko keis­to, jog jai pa­tin­ka ro­ko mu­zi­ka.

Ta­len­tin­gie­ji de­gai­tiš­kiai

Į pa­ro­dą at­vy­ku­sios S. Zda­na­vi­čie­nės ko­le­gės mo­ky­to­jos vie­nin­gai tvir­ti­no, jog ji esan­ti ta­len­tin­ga iš pri­gim­ties. Dirb­da­mos kar­tu, jos ne kar­tą pa­ste­bė­jo Si­gu­tės kū­ry­bin­gu­mą – me­nas ją ly­dė­jo vi­sur. Nors ko­le­gės nuo­lat ją ra­gi­no ta­py­ti, tam, ma­tyt, tu­rė­jo atei­ti sa­vas lai­kas.

Su­si­rin­ku­sie­ji ne­gai­lė­jo au­to­rei gra­žių žo­džių, di­džia­vo­si, kad toks kū­ry­bin­gas žmo­gus gy­ve­na De­gai­čiuo­se. Dar il­gai vi­si sto­vi­nia­vo prie pa­veiks­lų, gė­rė­jo­si jais ir da­li­jo­si įspū­džiais.

Šil­tų pa­dė­kos žo­džių su­lau­kė ir bib­lio­te­ki­nin­kė. Bū­tent ji Si­gu­tę pa­ra­gi­no su­reng­ti au­to­ri­nę pa­ro­dą.