Šaulių sąjungai priklausančiame pastate Sedoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo rodomi kino filmai.
Po karo tame pačiame pastate buvo įsteigtas kino teatras „Žemaitija“.
„KINININKŲ“ ŠEIMA
Nuo šešto dešimtmečio, kiek žmonės prisimena, kino mechaniku dirbo Leonardas Jasmontas. O tiksliau, kiną rodė visi keturi Jasmontų berniukai: Leonardas, Jonas, Stasys ir Vytautas, kiekvienas savo laiku.
Antanina Jasmontienė, sediškių vadinta Ancele, buvo ir kasininkė, ir kontrolierė, ir valytoja, ir pečkurė. Žodžiu, visa kinininkų šeima, išskyrus mažąją Reginą. Jasmontukai ir savo draugus išmokydavo rodyti filmus.
Po L. Jasmonto kiną Sedoje rodė Rimkus, dailiai vadintas Kosteliu. Po Kostelio buvo dar Grabauskas iš Renavo ir sediškis Vainutis.
Sedos kino teatras uždarytas po 1990-ųjų. Tame pastate liko kultūros namai, vėliau pervadinti Kultūros centru.
Prisiminimus apie kiną Sedoje papasakojo dabar Mažeikiuose gyvenantis Vytautas Jasmontas.
KINO SALĖ
Tėvas, kiek mano atmintis siekia, visada rodė kiną. Gyvenome kitoje gatvės pusėje, namo durys buvo tiesiai į kino salę, kuri kartu buvo ir kultūros namų salė.
Baigiantis septintam dešimtmečiui, tėvas, kaip žmogus, turintis laisvo laiko, nes kino nuo ryto juk nerodė, buvo paskirtas matuoti ir skirstyti sediškiams už miesto po 15 arų žemės. Norėdami gauti žemės geresnėje vietoje, žmonės statė butelką.
Gavę žemės kitoje pusėje Varduvos, žmonės dirbinosi lieptus, valtis, nes keliu buvo toli eiti ravėti ar derlių parsivežti. Arklį irgi nebuvo lengva gauti.
Tėvas buvo baigęs keturias klases, kas tada prilygo aukštajam išsilavinimui, ir kino mechaniko kursus. Turėjo ir pažymėjimą.
Iš lauko pusės, virš tambūro, man rodos, ant balto popieriaus juodom raidėm ir po stiklu buvo iškaba „Kino teatras „Žemaitija“.
Kultūros namų salė nebuvo didelė, bet šimtas ir daugiau žiūrovų tikrai tilpdavo. Prie įėjimo iš fojė pusės buvo didelis pečius, kurį mama kūrendavo. Šilta nebuvo, bet nebuvo ir šalta. Salėje mediniai suolai buvo su atramom ir išdėstyti dviem korpusais – po 12 eilių. Iš šonų buvo parašytas eilės numeris, o tiesiai ant suolo lentos buvo sunumeruotos sėdėjimo vietos. Kadangi mama buvo ir valytoja, tai po seanso visi ėjome rinkti saldainių popierių, butelių. Saulėgrąžų tada, laimei, niekas dar nevalgė.
Kino direkcija buvo Mažeikiuose, filmus skirstė ir juostas pristatydavo centralizuotai. Jeigu tėvas norėdavo geresnio kino filmo, tai važiuodavo parsivežti pats. Geresnis – vadinasi, indų filmas. Tada salė nuo žiūrovų lūždavo, moterys verkė, vyrai dūsavo.
Prieš filmą visada buvo rodomas propagandinis kino žurnalas „Tarybų Lietuva“, vėliau atsirado „Fitil“. Didžioji dalis žiūrovų ateidavo tik po žurnalo. Tada salėje buvo uždegama šviesa ir palaukiama, kol žmonės susės.
Zuikiu į kino salę patekti buvo neįmanoma, nes mama, pasistačiusi stalą, bilietus pardavinėjo praktiškai tarp durų. Bilieto kaina suaugusiam žmogui – 10 kapeikų, vaikui – 5 kapeikos. Tokio dalyko kaip tualetas pastate niekas nebuvo girdėjęs. Išeinamos buvo lauke. Ten kas nors visada atnešdavo sukarpytų skiautėm laikraščių ir pamaudavo ant vinies.
Atmintyje išliko ir tai, kaip, prijungus radiatorius, salė pasidarė jaukesnė. Kieme pastatė didelę katilinę.
KINO APARATINĖJE
Aparatinė buvo iš pastato rytinės pusės – specialiai primūryta pastato dalis. Į ją įeiti buvo pamūryti laipteliai, o po jais – sandėliukas. Jeigu atvežus kino juostas mechaniko nebuvo, jas sukraudavo sandėliuke. Kadangi filmo juostą reikėjo rodyti iš viršaus į apačią, viduje buvo pakeltos grindys.
Aparatai buvo du. Kai vienas baigia sukti juostą, perjungi kitą. Juostos buvo sudėvėtos, daug kur suklijuotos. Nors juostą atveždavo atsuktą rodyti, vis tiek reikėjo pasitikrinti, ar nėra nutrūkusi. Tad visą persuki, po to atgal atsuki… Būdavo, kad ir seanso metu juosta nutrūksta. Salėje žiūrovai ima švilpti, kyla triukšmas. Klijuodavome acetonu. Juostos labai degios, acetono kvapas – aštrus. Nedidelis malonumas ir buvo kas veikti.
Aparatinėje sėdėjau nuo septynerių metų ir žiūrėjau, kaip tėvas viską daro. Iš pradžių joje stovėjo senovinis aparatas, matyt, dar nuo šaulių laikų likęs. Jį reikėjo užvesti ranka. Po to buvo atvežti „Ksenon“ aparatai.
Aparatinėje pro langelį žiūrėdavau visus filmus. Ir tuos, kurių vaikams nerodydavo. Šiandien nė vieno filmo neatsimenu. Nors tą patį filmą rodydavom du ar tris vakarus. Kai pats pradėjau rodyti, tai ne per daug buvo laiko žiūrėti: čia reikia suklijuoti, čia – persukti. Užsižiopsai, o salėj jau ima švilpti… Mama filmus žiūrėjo tik retkarčiais.
Mokykloje man, kaip „profesionalui“, mokytojai taip pat leisdavo rodyti filmus. (Mokyklos per kino filmų direkciją filmus taip pat gaudavo centralizuotai). Aišku, jaučiausi labai kietas.
Tėvas ir po kaimus kiną vežiojo. Tai vadinosi – kilnojamas kinas. Atsivežam bačką benzino, generatorių, kino aparatą. Pakabinam baltą drobulę ir kino salė paruošta. Esant geram orui, rodydavome lauke, o šiaip – mokyklose, kolūkių brigadų centruose.
DAUG KAS ĮSTRIGO Į ATMINTĮ
Pasakoja Stasio Jasmonto draugas Andrius Pocius, dabar gyvenantis Kaune.
Stasys mane išmokė kiną rodyti ir nuo tada bilietų nebereikėjo pirkti. Filmus rodėme kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį. Sek-madienį galėjo būti ir du seansai, ir abu filmai skirtingi.
Juostos buvo prastos, karpėm žirklėm ir klijavom. Žmonės nelabai ir pastebėjo, kad suklijuota, bet buvo tokių nudėvėtų juostų, kad reikėdavo tiesiog gabalais iškirpti. Jei švilpia, tiesiog rodai toliau.
Be itin populiarių indų filmų, buvo ir šiaip man įdomių: „Paryžiaus katedra“, „Karas ir taika“, „Trys muškietininkai“, muzikinis filmas „Morisvilio pilies vaiduoklis“. Aišku, pagrindiniai buvo rusų filmai, daug jų – karo tema. Daugelio filmų turinys buvo graudus, pamokantis, įsirėžiantis į žmogaus mąstymą, formuojantis tavo supratimą apie gyvenimą.
Perjungi aparatą, jeigu niekas nestringa, sėdi ir žiūri pro langelį. Daugybę tada matytų filmų ir dabar prisimenu. Prisimenu ir aktorių pavardes. Ir visą tą „Sedos kinematografo laiką“ prisimenu su malonumu.
LABAI PAVEIKUS MENAS
Pasakoja Regina Stonkutė.
Nors gyvenome netoli kino teatro, bet filmų augdama mačiau nedaug, nes 10 kapeikų kinui tėvai duodavo retai. Žmonės tiesiog neturėjo pinigų. Pirmą filmą įsiminiau visam amžiui. Nuėjom su tėvais. Ir pačioje pradžioje parodė didelį lojantį šunį, kuris bėgo į mus. Aš taip išsigandau, kad klykdama išlėkiau iš salės, parlėkiau namo ir užlėkiau į antrą aukštą, pasislėpiau palėpėje. Filmo pavadinimo neatsimenu, nes tiek jo ir temačiau.
Antras filmas, įsirėžęs į atmintį, buvo „Gylys“. Po jo parėjau namo ir verkdama kritau skersai dvigulės tėvų lovos. Niekaip negalėjau nustoti verkti, o mama vis kartojo: čia tik vaidinimas, nieko tikro, taip nebuvo… Po šiai dienai melodramos mane jaudina. Indų filmas „Gėlė dulkėse“ ir dabar gyvas atmintyje.
Kinas iš tiesų labai paveikus menas. Ypač neišlepintiems tų laikų vaikams.
FILMŲ ĮKVĖPTI VAIKŲ ŽAIDIMAI
Pasakoja Vytautas Jasmontas.
Buvau judrus, padykęs, sveikas vaikas. Pagrindinė mūsų pramoga, aišku, buvo kinas. Visokių dalykų prisigalvodavome. Miesto vaikai bendravom ir draugavom atskiromis grupėmis. Ir atskirose teritorijose. Mūsų grupė vadinosi – centro. Buvo ir pamalūnio, ir pabažnyčios, ir užtiltės grupės, bet su jais reikalų neturėjom.
Aišku, tada buvo sakoma: šaika, gaujelė… Visi buvom dyki, pilni išmislų miesto vaikai. Mūsų tėvams ir mums nereikėjo ravėti normų, nereikėjo ganyti gyvulių, nebuvo jokių sunkių kaimo darbų. Tik prasimanyti pasiutimų.
Buvau nedidelio ūgio ir jokie sporto būreliai man nepatiko. Futbolą gal kiek stadione pažaisdavom. Lankiau mokykloje pas mokytoją G.Vitalienę šokių ratelį. Šokti patiko.
Bausmė už dykumą
Esu už bausmę buvęs uždarytas nakčiai po aparatine buvusiam sandėliuke. Nuo ankstaus ryto vasarą išmauni iš namų ir duodies su draugeliais. Neparėjau per visą dieną, grįžau jau aptemus. Tėvai persinervinę: gal nuskendau. Juk Sedos ežere per dienas mirkdavom.
Leido pavalgyti ir „areštavo“ – nuvedė prie kino aparatinės, atidarė sandėliuko dureles ir įstūmė mane. Užrakino ir nuėjo. Naktį pradėjo skraidyti šikšnosparnis. Kine buvau matęs, kaip šikšnosparniai įsivelia į plaukus ir nebegali jų iškrapštyti.
Labai išsigandau, užsitraukiau marškinius ant galvos ir taip visą naktį pratupėjau. Išleido anksti rytą. Areštas padėjo, nuo to karto visada parlėkdavau pavalgyti ir pasakyti, kur išeinu.
Kapitonas Tenkešas
Ir filmas, ir mėgstamas mūsų žaidimas buvo „Kapitonas Tenkešas“. Apsirūpindavome gerais „kardais“, t. y. lazdomis. Nueidavom ant kokio kalnelio, kartais ant piliakalnio.
Vienas yra Tenkešas ir jis stovi ant kalno, o mes, kareiviai, aplinkui. Mes jį puolam ir norime nustumti, numesti, nuristi nuo kalno, o jis nepasiduoda. Kuris numeta, tampa Tenkešu ir vėl iš naujo…
Tarp mūsų buvo ir mergelkų, bet jos dalyvavo lygiomis teisėmis, buvo narsios ir pasiutusios. Nė kiek nenusileisdavo vaikiokams.
Žiurkių medžioklė
Tuo laiku mokyklose buvo dėstomas karinis parengimas. Prie mokyklos buvo pastatyta šaudykla, kur kiekviena klasė eidavo šaudyti. Ateidavo ir medžiotojų. Buvo tokie mažo kalibro šautuvai. Po šaudymo likdavo daugybė tuščių gilzių. Eidavom tų gilzių rinkti. Gilzėje, išėmus kapsulę, palieka skylė, ten įstatai vinį su galvele, nusidroži strėlę ir įkali į gilzę. Tada iš lazdyno pasidarai lanką, o strėlių turi tiek, kiek užtenka kantrybės joms pasidaryti…
Eidavom medžioti žiurkių į sandėliukus prie namų. Kai sediškiams davė žemės, leido ir sandėliukus pasistatyti. Ten žmonės įsigudrino laikyti kiaules, kitas, žiūrėk, ir karvę turėjo, ožką, buvo kas ir arklį. Kai gyvuliai paėda, lieka dar kokio pašaro, tai renkasi žiurkės. Sandėliukų durų paprastai niekas nerakindavo. Atidarai tyliai, o ten jau ir susirinkusios! Visokio plauko, visokio didumo. Na, ir šaudėm! Lenktyniavom kas daugiau nušaus. Ilgam užtekdavo darbo.
Paukščių gaudynės
Ne viename filme, ypač apie indėnus ir kaubojus, matėm kaip užnėrus kilpą galima pagauti paukštį ar žvėrį. Gaudėme ir mes. Daug kantrybės reikalaujantis žaidimas. Išmokom, pagavom. Bet baigdavosi ir blogai. Kartą į kilpą pakliuvo labai gražus balandis (buvo, kas juos augina). Ta kilpa kaip tyčia aukštai, ant stogo. Lipu balandžio vaduoti, o čia kur nebuvęs kaimynas išlenda ir pamato besiblaškantį kilpoje balandį ir mane prie jo besėlinantį. Mėginau aiškintis, kad gelbėti einu, kad paleisiu. Kas tau vaiko klausys, jei nusikaltimo faktas – kaip ant delno. Vakare gavau nuo tėvo pylos. Ir kaip reikiant.
Žaidėme ir paprastus žaidimus kaip visi vaikai, bet pagal kiną buvo įdomiau.
Pasakyk apie save
Baigęs Sedos vidurinę, išsilaikiau teises ir pradėjau dirbti savo svajonių darbą. Gavau trantą benzovežį ir vairavau. Po pusės metų išėjau į kariuomenę. Kai po dvejų metų grįžau, man pasiūlė tą patį benzovežį. Jis be variklio stovėjo patvoryje. Pasakė: „Susikyluok i važiouk!“
Baisiai supykau, nuvažiavau autobusu į Mažeikius ir įsidarbinau vairuotoju milicijoje. Važinėjau milicijos viršininką A. Kareivą. Po pusmečio jis pasidomėjo, kur aš gyvenu. Sakau: „Sedoje, pas tėvus, autobusu atvažiuoju į darbą.“ Tada jis vėl: „Paną turi?“ – „Turiu.“ – „Tada paduokit pareiškimus ir atnešk pažymą, kad padavei.“
Nunešėm, gavau pažymą. Rugpjūtį vestuvės ir man viršininkas įteikė orderį butui. Po to buvo kita kalba: nebūsi juk visa amžių vairuotojas, stok mokytis. Įstojau į Minsko aukštąją milicijos mokyklą, Vilniaus filialą. Mažeikių milicijoj dirbau aštuonerius metus.1990 metais mano poskyrį panaikino. Išėjau į gaisrinę. Policininko uniformos jau nebeužsivilkau, bet gavau naują gaisrininko uniformą. Dabar jau keleri metai esu pensijoje. Mėgstu žvejoti. Ir tada sakiau, ir dabar: gyvenimas yra gražus.
Genoveita GRICIENĖ
Nuotraukos iš Reginos JASMONTAITĖS albumo
Loading ...
