Sau­sio 13-oji – ap­gin­tos vals­ty­bės die­na

Šian­dien mi­ni­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną. 1991 me­tų sau­sio 13-ąją bu­vo iš­ban­dy­tas Lie­tu­vos žmo­nių troš­ki­mas bū­ti lais­viems. Tūks­tan­čiai be­gink­lių žmo­nių sto­jo prieš tan­kus, au­to­ma­tais gink­luo­tus So­vie­tų Są­jun­gos ka­rius, bu­dė­jo prie lau­žų. Pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je tau­ta su­si­vie­ni­jo, prie­ši­no­si ir ne­pa­si­da­vė, kad ap­gin­tų sa­vo vals­ty­bę. Ir mes tai pri­si­me­na­me.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Kęs­tu­tis GU­SA­RO­VAS:

– 1991 me­tais bu­vau stu­den­tas ir tos lem­tin­gos sau­sio 13 die­nos va­ka­rą kar­tu su stu­di­jų bend­ra­žy­giais bu­vo­me Kau­ne. Pui­kiai pa­me­nu, kaip su­si­bū­rę prie te­le­vi­zo­riaus įsi­tem­pę ste­bė­jo­me įvy­kius ir žvilgs­niu vie­nas ki­tą ne­by­liai ban­dė­me nu­ra­min­ti ir pa­lai­ky­ti.

Pir­miau­sia at­min­ty­je iš­ky­la pri­si­mi­ni­mai, kaip po sau­sio 13-osios įvy­kių ve­žė tuo­me­ti­nius stu­den­tus per nak­tį bu­dė­ti prie te­le­vi­zi­jos siųs­tu­vų Ju­ra­giuo­se. Aš­tuo­nis mė­ne­sius, kol bu­vo oku­puo­tas Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­tas ir LRT, Ju­ra­gių siųs­tu­vai pa­dė­jo ma­ty­ti per­duo­da­mus vaiz­dus ne tik mū­sų ša­ly­je, bet ir pa­sau­ly­je.

Tel­šių kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius Li­nas ULKŠ­TI­NAS:

– Man 1991 me­tų sau­sio 13-oji – tar­si įtemp­to siu­že­to fil­mas. Gal ta­da dar bū­da­mas vai­kas ne­vi­siš­kai su­vo­kiau si­tua­ci­jos su­dė­tin­gu­mą, tau­tos ryž­tą ir vie­ny­bę, bet ek­ra­ne ro­do­mi vaiz­dai ir LRT dik­to­rės Eg­lės Bu­če­ly­tės vis kar­to­ja­mos fra­zės „lau­ke gir­di­si šū­viai“ lai­kė vi­siš­ko­je ne­ži­no­my­bė­je pri­kaus­ty­tus prie te­le­vi­zo­riaus. At­si­me­nu tar­si pa­lie­pi­mą ma­mos žo­džius: „Pri­si­mink šią die­ną, nes šian­dien pra­si­dė­jo ka­ras…“ Žo­džius, in­to­na­ci­ją, ma­mos vei­dą at­si­me­nu iki šiol – tai bu­vo pil­ni ne­ri­mo, bai­mės ir ne­ži­no­my­bės žo­džiai. Tą nak­tį gu­lė­mės la­bai vė­lai, o ry­te jau bu­vo aiš­kus vi­sas krau­pios nak­ties mas­tas.

Sau­sio 13-oji ypač svar­bi mū­sų tau­tos is­to­ri­jo­je ir šian­die­ni­nių įvy­kių kon­teks­te. Ko ge­ro, vi­si su­vo­kia­me, kad ta nak­tis ga­lė­jo bū­ti dar tra­giš­kes­nė, kad ji ga­lė­jo tęs­tis ne vie­ną sa­vai­tę ar mė­ne­sį ir pa­rei­ka­lau­ti daug dau­giau au­kų. Me­tams bė­gant ši die­na po tru­pu­tį da­žo­si ki­to­mis spal­vo­mis, ša­lia ge­du­lo ran­da­si dė­kin­gu­mas bei vil­tis, kad mū­sų tau­ta ne tik su­ge­bė­jo iš­ko­vo­ti lais­vę, bet ir su­ge­bės ją iš­sau­go­ti kas­die­niu su­vo­ki­mu, kad (ne­pai­sant vi­sų pri­gim­ti­nių tei­sių) tai nė­ra tai, kas sa­vai­me, be pa­stan­gų mums vi­sa­da bus pa­siū­ly­ta.
La­bai ti­kė­jau­si, jog nie­ka­da ne­rei­kės sa­vo vai­kams pa­kar­to­ti ma­mos man pa­sa­ky­tos fra­zės… Kly­dau… To­dėl da­bar kiek­vie­na die­na mums tu­ri bū­ti tar­si 1991 me­tų sau­sis: vie­ny­bės, su­telk­to vei­ki­mo, pa­gal­bos ir em­pa­ti­jos lai­kas, ir taip iki pat tos die­nos, kol bus su­tram­dy­tas bru­ta­lus tau­tos lais­vių try­pi­mas.

Tel­šių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kė Au­re­li­ja KONT­RI­MIE­NĖ:

– Nors tuo me­tu ėjau tik penk­tuo­sius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus, ta­čiau tie įvy­kiai yra gi­liai įstri­gę. Pa­me­nu la­bai stip­rų pi­lie­tiš­ku­mo jaus­mą ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je ir vi­suo­me­nė­je. To­kia pa­tir­tis su nie­kuo ne­su­ly­gi­na­ma.

Dau­giau­sia įvy­kius te­ko ste­bė­ti te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne, nors tu­riu la­bai ryš­kų pri­si­mi­ni­mą, kai Plun­gė­je, ku­rio­je au­gau, prie ka­rei­vi­nių ma­čiau tan­ką. Man jis at­ro­dė di­džiu­lis ir grės­min­gas. Pa­me­nu, kad ma­no se­ne­lis vy­ko prie te­le­vi­zi­jos bokš­to, se­kiau vaiz­dus per te­le­vi­zo­rių, no­rė­da­ma jį pa­ma­ty­ti to­je mi­nio­je, di­džia­vau­si, kad ir jis ko­vo­ja už Mū­sų Lais­vę. Pa­me­nu dvi­ly­pius jaus­mus – iš­gy­ven­tą bai­mę, nes ta­da jau su­vo­kiau, ko­kie grės­min­gi yra tan­kai, ir kaž­ko­kią stip­rią jė­gą, ku­rią da­bar ga­liu įvar­dy­ti kaip tvy­ro­ju­sį vie­ny­bės jaus­mą.
Sau­sio 13-oji ir šian­dien yra svar­bi die­na, ku­ri pri­ver­čia iš­gy­ven­ti su­si­kau­pi­mo mo­men­tą, pri­si­me­nant paau­ko­ju­sius sa­vo gy­vy­bę, už­de­gant žva­ku­tę kaip pa­gar­bos Jiems ir tam Vie­ny­bės jaus­mui, ku­ris bu­vo ne­pap­ras­tai di­din­gas, ženk­lą. Šių įvy­kių pri­si­mi­ni­mai, ne­svar­bu, ar pa­čių iš­gy­ven­ti, ar pa­pa­sa­ko­ti, tu­ri lik­ti kiek­vie­no mū­sų šir­dy­se, kad tik­rai ne­pa­mirš­tu­me, dėl ko esa­me lais­vi, ir kad tai nė­ra tie­siog duo­ty­bė. Da­bar­ti­niai įvy­kiai Uk­rai­no­je kiek­vie­nam pa­ro­do, kad ko­va už Lais­vę ir šian­die­ni­nia­me pa­sau­ly­je ga­li bū­ti rei­ka­lin­ga ir ko­kia rei­ka­lin­ga stip­ri pi­lie­tiš­ku­mo dva­sia bei vie­ny­bė.

Tel­šių mies­to se­niū­ni­jos se­niū­nas Čes­lo­vas UBAR­TAS:

– 1991 m. sau­sio 15 d. te­ko bu­dė­ti prie LR Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mų. Pa­me­nu, bu­vo šal­ta ir žvar­bi nak­tis. Ži­no­ma, su­si­rin­ku­sius lais­vės gy­nė­jus šil­dė Nep­rik­lau­so­my­bės aikš­tė­je lieps­no­ję lau­žai ir da­li­ja­ma karš­ta ar­ba­ta.

LR Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mai bu­vo už­ba­ri­ka­duo­ti me­ta­li­nė­mis gro­to­mis ir vie­lo­mis, įė­ji­mas už­krau­tas smė­lio mai­šais. Vi­si pri­va­žia­vi­mai už­ba­ri­ka­duo­ti sta­ty­bi­nė­mis plokš­tė­mis ir įvai­riais gelž­be­to­ni­niais blo­kais. Kas kiek lai­ko pa­siek­da­vo in­for­ma­ci­ja apie oku­pan­tų tech­ni­kos ju­dė­ji­mą ir pla­nuo­ja­mą Par­la­men­to štur­mą.

Vi­so­je su­si­rin­ku­sių­jų lais­vės gy­nė­jų mi­nio­je jau­tė­si be­ga­li­nė vie­ny­bė. Toks jaus­mas, kad vi­si esan­tys se­ni, ge­ri pa­žįs­ta­mi. Bu­dė­jo­me nuo sau­sio 15-osios pie­tų iki sau­sio 16-osios ry­to. Pa­ju­dė­ję nuo Par­la­men­to rū­mų už­su­ko­me prie te­le­vi­zi­jos bokš­to, ku­rį ap­su­pę sau­go­jo oku­pan­tų ka­riai. Vie­ną iš oku­pan­tų ban­džiau pa­kal­bin­ti, bet jis bu­vo la­bai ag­re­sy­vus ir nu­krei­pęs į ma­ne gink­lą lie­pė at­si­trauk­ti nuo tvo­ros. Tuo me­tu dir­bau Ja­na­po­lės ta­ry­bi­nia­me ūky­je.

Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės di­rek­to­rė Jo­vi­ta SEI­LIU­VIE­NĖ:

– 1991 m. sau­sio įvy­kiai ma­ne pa­sie­kė Tel­šiuo­se. Bu­vau jau bai­gu­si vi­daus li­gų gy­dy­to­jo stu­di­jas Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­te ir pra­dė­ju­si dirb­ti Tel­šių ra­jo­no cent­ri­nė­je li­go­ni­nė­je.

Tuo me­tu ma­no ant­ra­jam sū­nui bu­vo ly­giai mė­nuo.

Anks­tų 1991 m. sau­sio 13-osios ry­tą į kam­ba­rį įė­jo ma­my­tė, ap­si­ren­gu­si juo­dais dra­bu­žiais, iš­ba­lu­siu vei­du ir ra­miu, bet skaus­min­gu bal­su iš­ta­rė: „Vai­kai – ka­ras!“ Sus­tin­go­me.

Tuo me­tu mes su vy­ru gy­ve­no­me tė­vų na­me, au­gi­no­me dve­jų me­tu­kų ir vie­no mė­ne­sio sū­ne­lius. Jau ke­lin­ta pa­ra se­kė­me įvy­kius Vil­niu­je, gy­ve­no­me de­gi­na­mų lau­žų, dai­nuo­jan­čios tau­tos, lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės nuo­tai­ko­mis. Iš ry­ti­nio ma­mos vaiz­do su­pra­tau, kad kaž­kas įvy­ko. Atė­jo tė­tė rau­do­no­mis nuo ne­mi­gos aki­mis ir drėg­nais nuo aša­rų skruos­tais. Aš su­si­gū­žiau, ap­glė­biau vai­kus.

Bu­vo šal­ta, bai­su, grau­du, ty­lu, be­vil­tiš­ka ir tam­su…

Pra­dė­jus gau­ti in­for­ma­ci­ją apie įvy­kius Vil­niu­je iš Sit­kū­nų ra­di­jo sto­ties, pa­si­da­rė kiek aiš­kiau. Sup­ra­to­me, kad dai­nuo­jan­ti tau­ta dar neo­ku­puo­ta ir ne­pra­lai­mė­ju­si. Kai vy­ko žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę lai­do­tu­vės, at­ro­dė, kad lai­do­ji da­lį sa­vęs. Bu­vo sun­ku iš­bū­ti na­muo­se, no­rė­jo­si va­žiuo­ti prie Sei­mo, bū­ti su vi­sais, bet tu­rė­jau ša­lia sa­vęs du vai­kus, ku­riems la­bai rei­kė­jo ap­sau­gos.

At­lai­kė­me, su­pra­to­me ir su­vo­kė­me gy­ve­ni­mo ver­ty­bes.

Už­sig­rū­di­no­me!

Šian­dien sau­sio 13-oji man – is­to­ri­nė die­na. Tai kan­čios, ko­vos už tie­są ir lais­vę is­to­ri­ja. Tai ma­no se­ne­lių, tė­ve­lių laik­me­čio kan­čių pa­bai­ga ir jų vil­čių, ti­kė­ji­mo ir są­ži­nės lais­vės do­va­na jiems ir mums. Tė­ve­liai mi­rė jau lais­vo­je Lie­tu­vo­je, už ku­rią jie ko­vo­jo, ir per­da­vė tą mei­lę ir at­si­da­vi­mą sa­vo ša­liai.

Tau­ta, pa­mir­šu­si sa­vo praei­tį, yra tau­ta be atei­ties. My­lė­ki­me tai, ką tu­ri­me!

Mes na­muo­se sau­sio 13-ąją mi­ni­me kuk­liai: de­gi­na­me žva­ku­tes, se­ga­mės „neuž­mirš­tuo­les“, va­žiuo­ja­me į ka­pi­nes. Tie­siog bū­na­me ty­lo­je…

Tel­šių prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Rai­mun­das ŠA­KI­NIS:

– Ma­no at­si­mi­ni­muo­se 1991-ųjų sau­sio įvy­kiai yra įstri­gę gi­liai. Tą lem­tin­gą sau­sio 13-osios nak­tį bu­vau gim­to­jo­je Se­do­je, o ket­vir­tą va­lan­dą nak­ties skam­bė­ju­sių var­pų gaus­mą, įspė­ju­sį žmo­nes apie ne­lai­mę, tur­būt vi­sa­da at­si­min­siu. Die­ną iš­vy­kau į Kau­ną at­lik­ti pi­lie­ti­nės pa­rei­gos.

1991-ųjų sau­sį bu­vau tre­čio kur­so stu­den­tas. Kau­ne, ne­to­li stu­den­tų bend­ra­bu­čio, kur gy­ve­no­me, prie bu­vu­sios Spor­to ha­lės, sto­vė­jo ra­di­jo per­da­vi­mo sto­tis. Kai pra­si­dė­jo ne­ra­mu­mai, stu­den­tai ėjo­me sau­go­ti tos sto­ties, bu­dė­jo­me die­ną nak­tį, nes bu­vo bai­mi­na­ma­si, kad oku­pan­tai ga­li nu­si­tai­ky­ti ją pe­rim­ti.

Žmo­nių bu­vo daug. De­gi­no­me lau­žus, bu­vo­me su­si­tel­kę ir vie­nin­gi. Apie bai­mę, jog mums kaž­kas ga­li nu­tik­ti, min­čių ne­ki­lo. Ir vi­si ten ėjo­me nie­kie­no ne­ver­čia­mi, ne­ra­gi­na­mi, tie­siog sa­vo no­ru.

Ten bu­vu­sius žmo­nės vie­ni­jo nuo­šir­du­mas, pa­trio­tiš­ku­mas, su­si­tel­ki­mas ir rim­tis.

Sun­ku įver­tin­ti, kaip, pa­si­kar­to­jus įvy­kiams, elg­tų­si šian­die­ni­nė vi­suo­me­nė. Ta­čiau tie da­bar­ti­niai įvy­kiai Uk­rai­no­je tur­būt ne vie­ną ver­čia su­si­mąs­ty­ti apie lais­vę. Ma­nau, vie­ny­bės mū­sų tau­ta nė­ra pra­ra­du­si.