Prieš šv. Kalvarijos atlaidus aplankiau Panų kalną. Išvydau kraupų vaizdą: koplyčia priversta senų sudužusių, suplyšusių, nublukusių, sulaužytų, supelėjusių paveikslų, kryžių. Patvoriai apstatyti kryžiais, kurie niekam nebereikalingi, ir kitokiomis relikvijomis. Panų kalno koplyčia – šventovė, o ne sendaikčių sandėlis! O koplytėlė, kurią aš seniai padovanojau Telšių katedros jaunimo koordinatoriui, o ją globoti apsiėmė skautai ir ateitininkai, į ją įdėjo šv. Kazimiero, jaunimo globėjo, skulptūrą, yra visiškai apleista. Anksčiau skautai ir ateitininkai nugrėbdavo, nuvalydavo visą kalną, ne tik koplyčią…
Brangūs tikintieji, visi geros valios žmonės, šį kalną turime išsaugoti ateinančioms kartoms.
Kai kalnas buvo nuniokotas, daug prisidėjau prie to, kad jis būtų sutvarkytas, nes ten beužsukdavo tik nuklydę grybautojai ar uogautojai. J. E. vyskupo Antano Vaičiaus įsakymu liepos 1-oji buvo paskelbta Panų kalno atidarymo švente, nuo kurios visi piligrimai pradėdavo Kalvarijos atlaidus.
Ant Panų kalno nereikėtų statyti daugiau kryžių ar koplyčių, nes gali nugriūti tvenkinių skalaujamas kalnas. Jau yra užgriuvę geležiniai vartai ir ąžuolinės, geležimi kaustytos durys į požemį.
Gerbkime tėvų, senelių turėtas šventas relikvijas, raskime joms vietos savo namuose. Kryžius, koplytėles statykime sodybose. Neneškime jų ant Panų kalno. Taip pat ten nedeginkime žvakių: nuo ugnelės gali įsiplieksti gaisras. Nepalikime pinigų, nes vagia ir dar kitą turtą niokoja. Didžiausia dovana Panų kalnui – malda. Nevežkite ir nekraukite ten sendaikčių. Mylėkime, gerbkime ir saugokime Panų kalną!
Joana JUCIENĖ
Seniai ta kryptim reikėjo sukti. Mano numonoe tas užtruks kol išeis į pensiją popierinių žurnalistų karta. Viename Niujorko leidinyje, kuriam teko dirbti, jau 98-aisiais buvo didelė skaitmeninio turinio dalis, kuri išpradžių buvo spausdinama beveik 100 proc ir komponuojama į ketvirtinį CD(į kurį įeidavo ir neišspausdinti straipsniai, nes laikraštis 16 puslapių ir ne guminis). Vėliau spausdinamoji dalis sumenko iki 20 proc, o CD pasidarė mėnesinis. Gerokai išsiplėtė interneto puslapis. Skyrius, kuris dirbo su spausdinta dalim per 14 metų nepasipildė nei vienu darbuotoju. Nei vieno ir neatleido, nors įvedė privalomas trijų savaičių nemokamas atostogas o senesni natūraliai išėjo į pensiją. Tuo tarpu skaitmeniniai skyriai gyvena pilnakraujį gyvenimą: nauji jauni veidai, į kitus mažiau skaitmenizuotus leidinius išeinantys buvę pažįstami Kuo viskas baigsis? Ogi industrija užgniaužus kvapą žiūrės kaip tam Newsweek’ui seksis ir po to pasuks paskui iškart kai pamatys kad sekasi gerai arba jei jiems gerai nebus pasuks paskui po kelių metų, kai atsiras kitas leidinys, kuris parodys kaip reikėjo daryti tą perėjimą. Aš pats nebeperku specialybės popierinių knygų, o popierinį laikraštį laikau rankose kai skrendu lėktuvu. Visa kita pas mane ateina per 4 ekraną traukinyje arba namie per 9 iPadą.
Realybė ta, kad popieriniai lneidiiai išnyks neilgai trukus. Aš pats mėgstu paskaityti Economistą (nors nelaikau jo labai rimtu leidiniu. Tokia pusiau geltona spauda protigesniems, nei vidutiniai, žmonėms, kurie nori linksmai praleisti laiką prie spaudos leidinio :)) ir kitus laikraščius, bet realiai popierinę versiją skaitau nebent lėktuve, kur nėra interneto. Kitais atvejais tai darau arba kompo ekrane arba mobiliako ekrane su ar be apps’o. Vienas dalykas, kuris paspartins popierinių laikraščių išnykimą, tai tabletai. Aš pats kol kas tableto neturiu, bet jau jaučiu, kad reikia ir netrukus nusipirksiu. Manau tai galioja gana dideliam kiekiui žmonių, įskaitant tuos, kurie buvo skeptiški visokių gadgetų atvžvilgiu. Net mano mama, kuri išvis nieko nesigaudo visuose tuose kompuose ir gadgetuose, pagaliau išmoko naudotis internetu, smartphonu ir netrukus mokinsis naudoti tabletą. Ypač kai jau galima nusipirkti gerą devaisą už sub 200 Eurų. Taip kad aš neduočiau ir 10 metų visiems Economistams ir panašiems. Gal kokius 5. Na nebent dėl prestižo ar panašių priežasčių laikys print edition.