Labiausiai man patiko muzikos pamokos. Nieko panašaus, kad aš demonstravau muzikinius ar dainavimo sugebėjimus. Negalėjau pasigirti nei vienu, nei kitu, paprasčiausiai galėjome laisvai jaustis pamokoje bei padūkti. Išėjus iš mokyklos jaunam, griežtam muzikos mokytojui, jo vietą užėmė malonus, nuoširdus, gerokai pusamžį perkopęs mokyklos dūdų orkestro vadovas. Mes, klasės padaužos, greitai suvokėme pasikeitusią situaciją. Nusibodusios gamos ir visus kitus do-rė-mi… mes pakeitėme į kempinės laidymąsi, portfelių mėtymą, aišku, ne savo, šaudymą iš guminių timpų… Niekaip negalėjo nuraminti mūsų geraširdis mokytojas. Per akinių viršų žvelgdamas, su šypsena sakydavo: „Eikit iš klasės ir netrukdykite.“ Bet kur tau, dar užšoksi ant labai griežto direktoriaus pavaduotojo, kuris, atrodo, nieko neveikė, tik gaudė mus. Susitikimai su juo nelinksmai baigdavosi, – jo labai bijodavome ir vengdavome. Bet nuoširdusis, geraširdis muzikos mokytojas niekada mūsų neskųsdavo nei pavaduotojui, nei direktoriui.
Taip ir būtų slinkusios dienos, jei vieną gražią dieną mokytojas nebūtų pakvietęs atsakinėti. Paklausinėjo manęs apie kažkokį kompozitorių, jo kūrinius, muzikinę veiklą. Aišku, aš apie jį visiškai nieko negirdėjau ir pašmaikštavau, ar iš viso toks kada egzistavo. Mokytojui net akiniai vos nenukrito. Paklaustas, ką aš žinau apie natas, nubraižytas ant penkių linijų, priėjęs arčiau lentos, demonstratyviai pakraipęs galvą, atsakiau, kad šie hieroglifai man nėra žinomi. Geraširdžio mokytojo veide šypsenos nebeliko. Labiausiai sutriko po to, kai klasė kvatojo, trankė kojomis į grindis ir rankomis į suolus pašmaikštavus apie hieroglifus.
„O tau šis hieroglifas žinomas“, – parodė man didžiulį dvejetą, suraitytą dienyne. Nelabai nuliūdau. Mano nuostabai, kitą muzikos pamoką, vos įėjęs į klasę, mokytojas pradėjo žvalgytis kažko ieškodamas. Jo žvilgsnis sustojo ties manimi.
„Prašau prieiti“, – kreipėsi žiūrėdamas į mane, aš dar atsisukau, gal kam už nugaros sako. Bet paminėjus mano pavardę, supratau, kad tai man.
Kas buvo užduota praeitą pamoką, žalio supratimo neturėjau. Mintyse piešiau vėl didžiulį dvejetą, kuris tikrai netilps dienyne. Klasė sukluso, nutilo beprasidedąs šurmulys, visiems buvo įdomus šis ėjimas, kalbant šachmatų terminais, ir kuo baigsis šį kartą dvikova.
Mokytojas ramiausiai ant stalo padėjo metalofoną, rankose laikė lazdelę su bumbulu ant galo ir tiek tepasakė: „Klausyk.“
Padaręs keletą dūžių lazdele į metalofoną, liepė man pakartoti. Aš nesunkiai, be vargo ir noro priešintis, kaip man pasirodė, paprasčiausiai užduočiai pakartojau tuos dūžius į metalofoną.
Mokytojas šyptelėjo, savo neskubia, pagyvenusio žmogaus tūpčiojančia eisena priėjo prie dienyno, pasitaisė smunkančius akinius, dar kartą pažiūrėjo į mane. Metalofono lazdele ieškodamas mano pavardės, paėmė parkerį ir kažką parašė. Demonstratyviai pakėlė žurnalą prieš klasę ir parodė.
„Penketas“, – sušuko arčiausiai sėdėjęs ir, matyt, negalėjęs apsirikti, pranešė džiugią naujieną visai klasei. Ne tik aš, bet ir daugelis klasės draugų labai nustebome.
Klasėje įsiviešpatavo tyla. Už durų koridoriuje aiškiai buvo girdėti žingsniai, už klasės langų kieme – vaikų šūkavimai.
„Tai matai, – pradėjo mokytojas, – neregėta klausa, iš pirmo karto atlikai ir išlaikei reikiamu metu pauzę, – orkestrui tiksi“, – šypsodamasis ir žiūrėdamas per akinių viršų, pridūrė gerasis mokytojas.
Per klasę nusiliejo atodūsis. Suprantama, penketas už tiek nedaug darbo – gera naujiena, bet orkestras – tai jau ne, geriau dvejetas. Kažin kiek atsakyti apie tuos kompozitorius, bet ne orkestras.
„Tai matai, berniuk, aš nė kiek neabejojau tavo muzikine klausa. Kai sužinojau, kad tu esi brolis tų, kuriuos aš mokiau ir kurie yra dabar geri muzikantai…“ – tęsė mokytojas.
Klasės reakcija buvo įvairi: vieni užjautė, kiti pavydėjo („gros mokyklos orkestre“). Pasakęs mokytojas, kada ir kur prisistatyti į repeticiją, toliau dėstė pamoką. Klasė, atsitokėjusi nuo tokios veiksmo baigties, grįžo į normalų gyvenimą, vėl skraidė kempinė, iš mėtomų portfelių biro knygos. Tik aš šį kartą, lyg būčiau gavęs iš portfelio per galvą, visai nerodžiau noro visuotiniam klasės ir mano mėgstamam šėlsmui.
Aišku, į repeticijas aš nesiruošiau eiti. Pavasaris, saulė kilo vis aukščiau, dienos darėsi vis ilgesnės, po pamokų, metęs portfelį į šoną, ir bėgte į futbolo aikštelę.
„Kada pamokas darysi?“ – pavymui šaukdavo tėvai. Atsakymas visada buvo vienareikšmis: „Nieko neuždavė.“
Dar kitą muzikos pamoką mokytojas atsinešė futliarą, iš kurio ištraukė triūbą. Triūba buvo varinė ir, matyt, nedaug jaunesnė už mokytoją. Bet mokytojo rankose instrumentas atgimė naujam gyvenimui ir skleidė tokius nuostabius įvairaus tembro garsus, – tada ir suvokiau, kokio virtuozo esama mokytojo.
„Ateik, pabandyk“, – pakvietė mokytojas. Nesiryžau. Klasės draugų – mergaičių ir berniukų – raginamas pabandyti, nedrįsau. Nebijojau, bet eiti nenorėjau, ir tiek. Broliai per dienas grodavo namuose, tačiau nė karto nešovė mintis imti ir pabandyti.
Mokytojo nuoširdžiai prašomas, ryžausi. Parodęs, kaip laikyti triūbą, kuriais pirštais spausti klavišus, kaip prisidėti muštuką prie lūpų ir kaip pūsti į jį, mokytojas padrąsino: „Pūsk drąsiau.“
Vietoj mokytojo išgaunamų sklandžių garsų man teišėjo nesuprantamas plerpimas. Klasė pratrūko juokais ir įprastiniu rankų bei kojų daužymu į grindis ir suolus. Išmuštas raudonio ir padėjęs instrumentą ant stalo, atsisakiau bet kada jį imti į rankas ir nudrožiau į suolą.
Gerasis mokytojas daugiau nieko nesakė, tik priminė, kada įvyks repeticija ir kad manęs lauksiąs atvykstant. Ar po šitokio pristatymo aš galėjau pasirodyti repeticijoje? Manęs iš viso netraukė toks užsiėmimas.
Po pamokų, numetę portfelius ant žolyno, vietoje futbolo vartų gerą valandą gainiojome kamuolį. Čia tai bent emocijos, o ne oro pūtimas į vamzdį, kol žandai įkais.
Įsukęs į kiemą, net atšokau iš nuostabos – muzikos mokytojas kalbėjosi su vyresniu broliu, kurį jis laikė geriausiu savo mokiniu, pučiančiu triūbą.
„Štai ir tas, kurio mums reikia, – prabilo mokytojas, – galvojau rasti namuose, o tu dar negrįžai.“
Nenudžiūvęs prakaitas po žaidimo mane dar labiau išpylė, kai brolis pažadėjo pats mane atvesti į dūdų orkestro repeticiją.
Brolis seniai nebesimokė mokykloje, o grojo miesto orkestre ir papildomai uždarbiavo grodamas restorane, muzikiniuose vakaruose.
Ko tik nebuvo orkestro patalpoje: nuo mažiausių iki didžiausių varinių dūdų, įvairiausių mušamųjų instrumentų, kurių tada net pavadinimų nežinojau.
Mokytojas orkestrantams pristatė mus, pareikšdamas, kad prieš keletą metų grojusį pakeis šitas brolis, rodydamas į mane: „Manau, kad jauniausiasis brolis seks vyresniojo pėdomis, garsins ir džiugins geru grojimu.“
Mokytojo paprašytas, brolis kažką sugrojo. Jo rankų pirštai mikliai lakstė triūbos klavišais, kūrinys skambėjo nuostabiai, instrumentu išgaunami garsai pakerėjo visus. Ir man tai pasirodė patraukliai. Broliui atlikus kūrinėlį, mokytojas tepasakė tiek: „Visiems linkiu tokio lygio.“
Deja, neišėjo iš manęs muzikanto.
Labai daug laiko praleisdavau repeticijose žiūrėdamas per langą, kaip vaikai gainioja kamuolį, šėlsta be rūpesčių. Užsimiršdavau, kad esu orkestro repeticijoje, ir dažnai nusidūduodavau, išmušdamas visą dūdų orkestrą iš ritmo.
Daugelis murmėjo ir liepė daugiau į natas žiūrėti, o ne per langą. Atlaidusis mokytojas ir čia rasdavo išeitį. Liepdavo man įsidėti instrumentą į futliarą, duodavo natų, kurias jau gerai pažinau, sakydavo eiti namo ir brolių prižiūrimas repetuoti. Nesigyriau broliams tokia mokytojo instrukcija, todėl daugiau laiko leidau žaisdamas futbolą. Čia tai bent smagumėlis!
Ilgokai dar kankinausi tame dūdų orkestre, deja, grojimo rezultatų taip ir nebuvo matyti. Kad laiką praleidau visiškai veltui – nepasakyčiau. Visus kūrinius, kuriuos grojome orkestre, mokėjau mintinai, bet, pūsdamas triūbą ar grieždami kokį maršą, visada aš kažkur nukeliaudavau mintimis ir nepajusdavau, kaip vėl išsiderindavo orkestro darbas. Tada buvau siunčiamas namo su įduotu instrumentu futliare, kad brolių prižiūrimas repetuočiau toliau. O čia jau laisvė, futbolas ir mūsų labai mėgstamos maudynės bei nardymas ežere.
Muzikos pamokose nebekėliau šurmulio, priešingai – raminau kitus. Labai užjaučiau taip besistengiantį, negailintį savęs muzikos mokytoją. Iš atsilikėlio ir triukšmadario muzikos pamokose tapau pirmūnu, gaudavau vien penketus. Grojikas buvau silpnas, tačiau mokėjau ir žinojau visas per orkestro repeticijas mokomas natas. Skaičiau ir apie kompozitorius, buvau geras sufleris nieko neišmanantiems klasės draugams.
Mokytojas atlaidžiai šypsodavosi ir retsykiais pabardavo. „Tu išmokai, tai gali padaryti kiekvienas, ir čia jokio stebuklo“, – sakydavo jis.
Praėjus daugeliui metų, apmąstydamas savo orkestrinę veiklą, supratau, kad galėjau tapti geru muzikantu. Bet tuo metu manęs tai netraukė, ir suvaržymai bei nuorodos prieš vaiko valią, nukreipti kita linkme, nedavė norimo rezultato…
Jonas BARKUS