Šeštadienį įvairiuose šalies regionuose vyko kultūros kelio „Camino Lituano“, turizmo informacijos centrų, įvairių bendruomenių antrus metus iš eilės organizuota akcija „Visa Lietuva eina“. Jos metu oficialiai prasidėjo šių metų žygių pėsčiomis sezonas.
Pėsčiųjų žygis šeštadienį įvyko ir Mažeikių rajone. Beveik pusšimčio dalyvių būrys leidosi „Camino Lituano“ trasa, vedančia nuo Pikelių iki Židikų, ir taip paminėjo ne tik aktyvaus žygių sezono pradžią, bet ir trasos vienų metų gyvavimo sukaktį.
Lietuvoje – trys atšakos
Šiuo metu per Lietuvą driekiasi 3 kultūros kelio atšakos: „Camino Lituano Žemaitija“, „Camino Lituano“ ir „Camino Lituano Aukštaitija“. Visos drauge jos sudaro apie 1,2 tūkst. kilometrų ir įsilieja į „Camino Polaco“ – Lenkijos kultūros kelių tinklą.
Akcentuojame, kad „Camino Lituano“ nėra kažkoks atskiras takas ar kelias pėsčiomis ar dviračiais keliaujantiems žmonėms. Jis driekiasi tais pačiais, jau ir iki šiol egzistavusiais takais, žvyro ir asfalto keliais. Tik tiek, kad yra sužymėtas specialia simbolika – geltonomis kriauklėmis.
Tad ir visiškai žygiavimu nesidomintys žmonės, prie kelių, bažnyčių pamatę tokį ženklą, supranta, kad pažymėtas objektas – kultūrinio kelio dalis.
Pikeliai, Židikai, Seda praėjusių metų balandį oficialiai tapo „Camino Lituano Žemaitija“ trasos dalimi.
Lūkesčiai pasiteisino
Pikeliškiai Jadvyga ir Danielius Gedučiai – žmonės, kurie inicijavo „Camino Lituano“ kelio atšakos, vedančios nuo Pikelių iki Židikų, atsiradimą ir daug dirbo, kad idėja taptų realybe. Jie nuolat bendravo su vienu iš „Camino Lituano“ įkūrėjų Mariumi Minkevičiumi, prisidėjo prie kelio ženklinimo, rengė bandomuosius žygius ir patys juose dalyvavo, atliko daug kitokių pasirengimo darbų.
Dabar, nuo atšakos atidarymo praėjus metams, J. Gedutienė tikino, kad lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Mat Mažeikių kraštą, Pikelius atranda vis daugiau keliauti, žygiuoti, pažinti ir bendrauti mėgstančių žmonių. Toks ir buvo tikslas.
„Kalbėsiu plačiąja prasme, ne apie Mažeikių rajoną. Man atrodo, kad tarp kaimų ir miestų gyventojų egzistuoja savotiškas atsiskyrimas, atsiribojimas, tam tikros sienos. Neva „mes – čia, o jūs – ten…“ Atidarykime duris, įsileiskime šviežio oro – priimkime žmones, neskirstykime savęs ir vieni kitų į tas miestiečių ir kaimiečių kategorijas, neužsidarykime.
Juk atvykę į tą kaimą keliautojai, žygeiviai užeina maisto, gėrimų į parduotuves, užkalbina vietinius, o vietiniai – juos. Taip – bendraujant, draugaujant keičiamasi mintimis, dalijamasi istorijomis, idėjomis, vertybėmis. Kitaip sakant, bendraujant, o ne nuolat kunkuliuojant savame katile, plečiasi, keičiasi žmogaus akiratis. Atsivėrimas – kaimo miestui ir miesto kaimui yra labai svarbus dalykas. Tokiu jis išliks ir ateityje“, – įsitikinusi J. Gedutienė.
Pikeliai – pradžios taškas
Pikeliai yra „Camino Lituano Žemaitija“ pradžios taškas, todėl dažniausiai žygeiviai rytais čia atvažiuoja ir išeina į kelią. Kai kurie mitresni per dieną pasiekia ne tik Židikus, bet ir Ylakius. Tačiau vienas kitas žygeivis atvyksta į Pikelius iš vakaro, lieka nakvoti. Tuomet prisireikia nakvynės vietos, ir jie ją randa.
„Manau, kad su laiku viskas įsibėgės dar labiau. Nes ir latviai yra ėmęsi iniciatyvos suženklinti savo „Camino Latvia“ atšaką, kuri atves Pikelių link. Tada, tikiu, sulauksime ateinant ir daugiau žmonių“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.
J. Gedutienė pasakojo, kad abu su vyru laikosi tokios nuostatos: nelįsti į žmonių gyvenimus, ne klausinėti, o klausytis to, ką svečiai pasakoja. Tačiau lydint svečius po Pikelius, aprodant bažnyčią atvykėliai išsikalba.
„Buvo atvykusi ir Pikeliuose nakvojo Vilniaus universiteto dėstytoja. Žygiu ji liko patenkinta, paskui paskambino, pasidalijo įspūdžiais. Drauge aptarėme, kur reikėtų kelią patobulinti, kur dar trūksta ženklų. Šiemet, šiek tiek anksčiau, buvo atvykęs inžinierius iš Kauno, atsakingas už dangoraižių statybas. Buvo kitas vyriškis, kuris dirba mokslinį darbą ir yra atsakingas už Lietuvos žemėlapius. Dar buvo dvi merginos iš Jurbarko“, – apsilankiusius įdomius žmones prisiminė pašnekovė.
Į kelią leidžiasi dėl skirtingų priežasčių
J. Gedutienė pastebėjo, kad žmonės į „Camino Lituano“ kelią leidžiasi dėl skirtingų priežasčių.
Vienų kasdienis darbas labai intensyvus, kupinas bendravimo su žmonėmis, įtampos sprendžiant įvairius klausimus, problemas. Jie žygiuoja norėdami „išsivalyti“ galvas. O ir kaip jų neišvalysi, kai aplink gamta, grynas oras, saulė, vėjas, kartais lietus… Nuėjus pasirinktą atkarpą fiziškai gal ir pavargsti, bet emociškai pailsi.
Kiti į kelią leidžiasi tikėjimo, religijos vedini. Treti pasakoja, kad yra apkeliavę visą pasaulį, patyrę įvairių nuotykių, bet galiausiai supratę, jog Lietuvos nepažįsta arba pažįsta labai mažai.
„Jie dalijasi įspūdžiais, kalba, kad, pradėję eiti Lietuvos keliais, įsitikino, kokia graži mūsų šalies gamta, kokia turtinga istorija, unikali architektūra, draugiški žmonės. Dažnam šie žygiai atveria akis apie šiandieninį Lietuvos kaimą, paneigia nuostatas, kad kaimo žmonės prasigėrę, užsidarę, pikti“, – kalbėjo pikeliškė.
Ne tik žygiuoti, bet ir bendrauti, sužinoti, patirti
Šeštadienį vykusios akcijos „Visa Lietuva eina“ metu mūsų rajone buvo žygiuojama iš Pikelių į Židikus.
Žygis prasidėjo šv. Mišiomis Pikelių Švč. Trejybės bažnyčioje. Pakeliui žygio dalyviai aplankė Ritinės piliakalnį, kur Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė paveldosaugai Rūta Končiutė-Mačiulienė papasakojo apie šį piliakalnį ir čia kadaise stovėjusią liuteronų bažnyčią bei greta buvusį Ritinės dvarą.
Žygio dalyviai stabtelėjo prie Lūšės geležinkelio stoties, paminklinio akmens, skirto partizanams, 1941 m. nuo bėgių nuvertusiems sovietų kariuomenės traukinį ir nuo tremties išgelbėjusiems būrį Latvijos žmonių, taip pat aplankė Dautarų dvarą.
Senmiestės miške gamtininkai Nomeda Vėlavičienė ir Deividas Makavičius papasakojo apie gyvosios gamtos turtus.
Saulei persiritus vakarop, keliauninkai pasiekė Židikus – aplankė Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinį muziejų ir koplyčią, kurioje ilsisi rašytojos palaikai.
Diena baigėsi Renavo dvare, kur ištvermingiausieji ragavo sediškių virtą pusmarškonę košę.
Žygeiviai įveikė daugiau nei 20 kilometrų.
„Labai noriu padėkoti už žygį. Su drauge atvažiavome iš Klaipėdos. Likom labai nustebintos, sužavėtos, vietomis net susigraudindavome. Tas žmonių, organizavusių žygį, nuoširdumas… Tiek visko suruošta, apgalvota. Jadvygos ir jos vyro buvimas tą dieną suteikė tiek gerų emocijų.
Esame dėkingos už gerumą, nuoširdumą“, – padėką išreiškė žygyje dalyvavusi klaipėdietė Vaida Veličkienė.
Būdas pažinti plačiau ir daugiau
Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Jolanta Gintalienė pažymėjo: tai, kad per mūsų rajoną driekiasi „Camino Lituano“ trasa, turi labai didelės reikšmės.
„Yra vadinamieji centriniai, labiausiai turistų lankomi objektai – Renavo dvaro sodyba, Viekšnių vaistinės muziejus, Mažeikių muziejus. Bet įvairių kultūrinių, gamtinių, istorinių objektų rajone turime kur kas daugiau. Tad tokios iniciatyvos kaip „Camino Lituano“ skatina žmones matyti plačiau, pažinti turistų „nenutupėtas“ vietas.
O vietos bendruomenėms „Camino Lituano“ yra ir galimybė uždirbti vieną kitą eurą. Nakvynė, edukacijos, maistas – juk už visa tai žygeiviai užmoka“, – kalbėjo centro direktorė.
Kitas svarbus dalykas – žygius pamėgę žmonės mėgsta lankytis vis kituose rajonuose. Pabuvoję vienur, pamatę vietos įdomybių, jie savo įspūdžiais, pastebėjimais dalijasi su bendraminčiais. Žodžiu, vyksta informacijos sklaida.
„Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras buvo šio žygio partneris, kuris atliko techninį darbą – vykdėme dalyvių registraciją, surinkome pinigus, apmokėjome sąskaitas, pasirūpinome transportu ir informacijos sklaida. O visa kita – bendruomenių narių indėlis.
Šitas žygis ir „Camino Lituano“ kelio atšaka, prasidedanti Pikeliuose, yra puikus pavyzdys, kad Mažeikių rajone turime nuostabių bendruomenių, aktyvių, veiklių žmonių, kurie geba svetingai priimti žygeivius, pasirūpina, kad jų viešnagė būtų kokybiška, įdomi, turininga“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.
Neringa ŠVELNIENĖ
Loading ...
