Re­ži­sie­rius iš Sakartvelo Bad­ri Tse­re­dia­ni: „Teat­ras man vi­sa­da bu­vo ir bus pir­mo­je vie­to­je“

Prieš ke­le­tą me­tų prie Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ro ko­man­dos pri­si­jun­gęs re­ži­sie­rius iš Sakartvelo Bad­ri Tse­re­dia­ni tel­šiš­kiams jau pri­sta­tė ne vie­ną prem­je­rą.
„La­bai mėgs­tu ke­liau­ti, pa­žin­ti įvai­rias kul­tū­ras, žmo­nes. Lie­tu­va man pa­da­rė di­de­lį įspū­dį, pa­tin­ka jū­sų kul­tū­ra, jū­sų mąs­ty­mas, jū­sų teat­ras. Jū­sų žmo­nės – at­vi­ri, gi­lūs. Tau­ta la­bai sve­tin­ga, pas jus daug ty­los. Kur be­ke­liau­čiau, kur be­bū­čiau, teat­ras man vi­sa­da bu­vo ir bus pir­mo­je vie­to­je. Nors daug kar­tų skau­dė­jo, bet daug kar­tų jis ma­ne pa­da­rė lai­min­gą“, – sa­kė re­ži­sie­rius.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
Spek­tak­liai, gi­mę Tel­šiuo­se
Re­ži­sie­riaus B. Tse­re­dia­ni dar­bas Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re pra­si­dė­jo bend­ru pro­jek­tu su teat­ro re­ži­sie­riu­mi Do­na­tu Ži­lins­ku. Dvie­jų tau­tų re­ži­sie­riams ta­da gi­mė spek­tak­lis „Nep­rik­lau­so­my­bės die­na“, skir­tas Lie­tu­vos ir Sa­kart­ve­lo ne­prik­lau­so­my­bei pa­žy­mė­ti.
Kiek vė­liau B. Tse­re­dia­ni teat­re pa­sta­tė prem­je­rą „Lif­tas“ pa­gal žy­mios sakartvelų dra­ma­tur­gės ir re­ži­sie­rės Ni­no Ba­si­lia pje­sę „Lif­ti­nin­kė“. Nors šis spek­tak­lis šiek tiek nu­ken­tė­jo dėl ša­ly­je su­si­klos­čiu­sios pan­de­mi­nės si­tua­ci­jos, bet re­ži­sie­rius ti­ki jo sėk­me ir ma­no, kad ne kar­tą jis dar bus pa­ro­dy­tas.
Šį ru­de­nį re­ži­sie­rius iš Sakartvelo tel­šiš­kius nu­džiu­gi­no ko­me­di­ja „Mei­lė ir pi­ni­gai“.
Bad­ri tei­gė ne­ga­lin­tis iš­skir­ti vie­no šir­džiai mie­lo spek­tak­lio, vi­si jam vie­no­dai bran­gūs.
Ke­lias į Lie­tu­vą
B. Tse­re­dia­ni, gy­ven­da­mas Sakartvele, sa­ve iš­ban­dė įvai­rio­se sri­ty­se: mu­zi­ki­nia­me teat­re, dės­ty­to­ja­vo uni­ver­si­te­te Sakartvele, sep­ty­ne­rius me­tus dir­bo me­no va­do­vu Zug­di­džio na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re, yra Sho­ta Rus­ta­ve­li na­cio­na­li­nio ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ir teat­ro uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tas, nuo 2019 m. – Že­mai­tės dra­mos teat­ro re­ži­sie­rius.
Dar gy­ven­da­mas sa­vo ša­ly­je Bad­ri ne­ma­žai ke­lia­vo ir ne kar­tą jau bu­vo lan­kę­sis Lie­tu­vo­je, taip pat ir Tel­šiuo­se. Že­mai­tės dra­mos teat­ro re­ži­sie­rės Lai­mu­tės Po­ce­vi­čie­nės fes­ti­va­lio „Teat­ras – tau­tos spar­nai“ me­tu ve­dė pa­mo­kas jau­nie­siems ak­to­riams. Ir nu­ti­ko taip, kad re­ži­sie­riui Lie­tu­va ta­po la­bai įdo­mia ša­li­mi.
„La­bai mėgs­tu ke­liau­ti, pa­žin­ti įvai­rias kul­tū­ras, žmo­nes. Lie­tu­va man pa­da­rė di­de­lį įspū­dį, pa­tin­ka jū­sų kul­tū­ra, jū­sų mąs­ty­mas, jū­sų teat­ras. Jū­sų žmo­nės – at­vi­ri, gi­lūs. Tau­ta la­bai sve­tin­ga, pas jus daug ty­los“, – kal­bė­jo re­ži­sie­rius.
Pa­si­rink­ta pro­fe­si­ja
B. Tse­re­dia­ni, pa­sa­ko­da­mas apie sa­vo pa­si­rink­tą gy­ve­ni­mo ke­lią, pri­si­pa­ži­no, jog nuo ma­žu­mės sva­jo­jo bū­ti ak­to­riu­mi. Bet kar­tą, kai jo dė­dė ak­to­rius nu­si­ve­dė jį į re­pe­ti­ci­ją, su­pra­to, kad už vis­ką la­biau jis no­ri bū­ti ne ant sce­nos, o už­ku­li­siuo­se.
„Ak­to­riaus pro­fe­si­ja – la­bai fa­ta­li­nė pro­fe­si­ja, la­bai sun­ki pro­fe­si­ja psi­cho­lo­gi­ne pra­sme. Ki­ta ver­tus, ji la­bai džiu­gi­nan­ti, kai po spek­tak­lio ak­to­riai su­lau­kia žiū­ro­vų plo­ji­mų, tai yra pa­ts di­džiau­sias ma­lo­nu­mas“, – tvir­ti­no pa­šne­ko­vas. Jo nuo­mo­ne, re­ži­sie­riaus dar­be svar­biau­sia, kad ak­to­riai ir re­ži­sie­rius dirb­tų iš­vien: „Bū­ti re­ži­sie­riu­mi – tai ne pri­vi­le­gi­ja, tai at­sa­ko­my­bė. Ak­to­riai tu­ri pa­si­ti­kė­ti re­ži­sie­riu­mi. Jei to nė­ra, ta­da esi toks – pa­ts sau re­ži­sie­rius.“
Skir­tu­mai
Nors Bad­ri ir tei­gia, kad teat­ras vi­sur yra teat­ras, o ak­to­riai yra vi­sur ak­to­riai, dirb­da­mas Lie­tu­vo­je įžvel­gė ke­le­tą tau­tų skir­tu­mų: „Lie­tu­viai ak­to­riai man pa­tin­ka dėl to, kad jie vis­ką iša­na­li­zuo­ja ir tik ta­da ei­na į sce­ną iš­gy­ven­ti vis­ko emo­cio­na­liai. Sakartvele – at­virkš­čiai: pir­ma ban­do iš­gy­ven­ti emo­ci­jas ir tik pa­skui ana­li­zuo­ja. Skir­tin­gai į spek­tak­lį rea­guo­ja ir žiū­ro­vai. Lie­tu­vos žiū­ro­vas tau duo­da lai­ko jį su­do­min­ti, Sakartvele – prie­šin­gai: jei tu žiū­ro­vo iš­kart ne­pat­rauk­si ir ne­su­do­min­si, jis ta­vęs ne­lauks il­gai. Sup­ras­ti teat­rą – tai ir­gi ta­len­tas. Lie­tu­vos teat­ro sce­no­je žiū­ro­vas no­ri tie­sos, ma­no ša­ly­je teat­ras yra la­biau teat­ra­liš­kas, su la­biau per­spaus­ta vai­dy­ba.“
Sėk­mės su­lau­kęs spek­tak­lis
Re­ži­sie­rius iš sa­vo pa­tir­ties ži­no, jog jei spek­tak­lis pa­vy­ko, ne­ga­li­ma tuo la­bai džiaug­tis ir už­mig­ti ant lau­rų.
„Pa­ties pa­da­ry­tos klai­dos ta­ve la­biau pa­mo­ko ne­gu ta­vo lai­mė­ji­mai, ku­rie ta­ve ap­svai­gi­na kaip vy­nas. Ta­da dings­ta ati­du­mas, ir po la­bai nu­si­se­ku­sio spek­tak­lio daž­niau­siai atei­na ne­sėk­mė. Tad jei spek­tak­lis bu­vo la­bai pa­vy­kęs, vi­sa­da pa­gal­vo­ju, kad ga­li­ma pa­da­ry­ti dar ge­riau“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.
Kū­ry­bi­nes idė­jas daž­niau­siai re­ži­sie­riui pa­dik­tuo­ja žmo­nės ir pa­ts gy­ve­ni­mas. O mū­za, jo tei­gi­mu, yra tai, ką Die­vas su­kū­rė gra­žiau­sio pa­sau­ly­je – mo­te­ris.
Vi­sa B. Tse­re­dia­ni šei­ma, drau­gai, ar­ti­mie­ji li­ko Sakartvele. Lie­tu­vo­je jis gy­ve­na vie­nas. Ir pa­ts pri­si­pa­žįs­ta, kad toks jau esan­tis: „La­bai my­liu lais­vę, nors tai gal ir ne vi­sa­da yra ge­rai, bet man taip jau yra…“
Lais­va­lai­kiu re­ži­sie­rius mėgs­ta žiū­rė­ti fil­mus, daug skai­to.
Teat­ras – pir­mo­je vie­to­je
Tarp teat­ro žmo­nių daž­nai ten­ka iš­girs­ti fra­zę, „kad žmo­nės dir­ba dėl pi­ni­gų, o teat­re – žmo­nės dir­ba iš pa­šau­ki­mo“. Re­ži­sie­rius tei­gė tik­rai su­tin­kan­tis su šiuo tei­gi­niu. Jo nuo­mo­ne, dir­bant teat­re tap­ti mi­li­jo­nie­riu­mi tie­siog neį­ma­no­ma. Teat­ras nė­ra toks ob­jek­tas, ku­ris ne­štų di­džiu­lius pi­ni­gus, ir kad vi­siems jų už­tek­tų. Teat­ras ga­li pa­da­ry­ti tik tai, kad nors di­džia­jai da­liai čia esan­čių bū­tų ge­rai.
„Teat­re ga­li­ma su­tik­ti vis­ko, čia yra ir an­ge­lų, ir vel­nių. Nė­ra taip, kad vien gė­ris ar vien blo­gis. Vie­nin­te­lis mi­nu­sas tai, kad jei tu ten pa­kliu­vai, ne­ga­li išei­ti. O pliu­sas tai, kad ma­tai lai­min­gus žiū­ro­vus, išei­nan­čius iš ta­vo spek­tak­lio. Ta­da su­pran­ti, kad ne be rei­ka­lo pa­siau­ko­jai. Lai­kau sa­ve la­bai lai­min­gu žmo­gu­mi, kad iš­si­rin­kau šią pro­fe­si­ją, ku­rią aš my­liu ir my­lė­siu, nes man ki­taip jau ne­beį­ma­no­ma. Aš dar ne­su­ti­kau to­kių žmo­nių, ku­rie išė­ję iš teat­ro bū­tų lai­min­gi. Jis toks „za­ra­za“, ne iš blo­go­sios pu­sės. Teat­ras – tar­si veid­ro­dis. Kas tu esi, jis tą ir pa­ro­do, bet ne­rei­kia ste­bė­tis, jog teat­re vis­kas prie­šin­gai, tai juk ki­ta pu­sė veid­ro­džio“, – apie sa­vo pro­fe­si­ją pa­sa­ko­jo Bad­ri.
Re­ži­sie­rius la­bai di­džiuo­ja­si dirb­da­mas Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re ir vi­lia­si, jog šis teat­ras taps pro­fe­sio­na­lus. Ir jei nors ma­ža da­le­le jis bus prie to pri­si­dė­jęs – bus la­bai lai­min­gas: „Teat­ras man vi­sa­da bu­vo ir bus pir­mo­je vie­to­je. Nors daug kar­tų skau­dė­jo, bet la­bai daug kar­tų jis ma­ne pa­da­rė lai­min­gą. Vi­si ar­ti­mi drau­gai, su ku­riais aš bend­rau­ju, ži­no, kad teat­ras man yra svar­biau­sias. Gal kar­tais jie ir gal­vo­ja, kad aš esu dėl to iš­pro­tė­jęs, bet ką pa­da­ry­si, aš gy­ve­nu teat­ru…“