Re­gio­ni­nei Tel­šių li­go­ni­nei – pro­fe­so­riaus R. In­či­raus­ko do­va­na

„Me­di­kas man – ant­ras po Die­vo. Ger­biu ir ver­ti­nu Jū­sų pro­fe­si­ją“, – pa­brė­žė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to pro­fe­so­rius Ro­mual­das In­či­raus­kas, įteik­da­mas Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės di­rek­to­rei Jo­vi­tai Sei­liu­vie­nei pa­veiks­lą „Ke­lio ženk­lai“. Tai – ne pir­mo­ji ir, kaip ža­da pa­ts me­ni­nin­kas, ne pa­sku­ti­nė do­va­na šiai gy­dy­mo įstai­gai.
Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ
Praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės erd­ves pa­ke­liui į tre­čią aukš­tą, kur įsi­kū­ru­si ad­mi­nist­ra­ci­ja, pa­puo­šė me­ni­nin­ko R. In­či­raus­ko pa­veiks­las. Pro­fe­so­rius tei­gė, kad do­va­no­ti pa­veiks­lus gy­dy­mo įstai­gai jį įkvė­pė jau 28-erius me­tus vyk­do­ma Klai­pė­dos me­ni­nin­kų ini­cia­ty­va teik­ti me­no kū­ri­nius Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nei.
Pa­veiks­las „Ke­lio ženk­lai“, anot au­to­riaus, kvie­čia kiek­vie­ną praei­vį pa­svars­ty­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mo ri­bas ir lais­ves.
R. In­či­raus­kas, kal­bė­da­mas apie sa­vo ta­py­bą kaip abst­rak­ci­ją su au­to­ri­niu ženk­lu, sa­kė: „Kas dve­ji, tre­ji me­tai už­plūs­ta ko­lo­ris­ti­nis prie­puo­lis (mė­ne­sio ar dvie­jų truk­mės dvidešimt–dvidešimt pen­kių dro­bių gim­tis). Pa­ro­dų me­tu daž­nai klau­sia­ma: „Ko­dėl pa­veiks­luo­se paukš­čiai?“ Po at­sa­ky­mo, kad čia jo­kio paukš­čio nė­ra, žiū­ro­vas su­trin­ka: „Kaip tai?“
Jei­gu pri­si­pa­žin­siu ta­pąs paukš­čius – iš­si­duo­siu sa­vo in­fan­ti­lu­mą: to­kius pie­šia vai­kai dvejų–trejų me­tų. Ab­so­liu­tus su­vai­kė­ji­mas…
Bet anks­čiau tik­rai bu­vo paukš­čiai. Prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų bu­vau įkvėp­tas gar­saus Ri­char­do Ba­cho ro­man­tiš­ko kū­ri­nio „Džo­na­ta­nas Li­vings­to­nas Žu­vėd­ra“. Ta­da jie dar skrai­dė ir bu­vo paukš­čiai. Blaš­kė­si po vi­są dro­bės erd­vę. Vė­liau nu­si­lei­do ant že­mės, pra­ra­do spar­nus, ta­po kres­ni, ku­li­na­ri­niai, kol pa­ga­liau nu­sto­jo bū­ti paukš­čiais… Vie­nas cik­las net va­di­no­si „Ku­li­na­ri­nis“. Kaip pa­na­šu į gur­ma­niš­ką au­to­riaus na­tū­rą! Tie­siog au­to­biog­ra­fi­nis. Dar bu­vo cik­las „Aso­cia­ci­jos“. Ban­džiau ieš­ko­ti ko­lo­ris­ti­nio ry­šio su Re­ne­san­so ta­py­ba. Ži­no­ma, siu­že­tai – nie­ko bend­ra. Tai­gi la­biau­siai jau­di­na ko­lo­ris­ti­niai pa­si­blaš­ky­mai at­si­pa­lai­duo­jant dro­bė­je… Tai poil­sis nuo me­ta­lo… O paukš­čio nė­ra. Li­ko tik au­to­ri­nis ženk­las. Tai­gi abst­rak­ci­ja su au­to­ri­niu ženk­lu.“
Šis pa­veiks­las – ant­ra­sis me­ni­nin­ko do­va­no­tas kū­ri­nys li­go­ni­nei. Pir­mą­jį pa­veiks­lą „Griun­val­das“ ar­ba „Ža­lia­sis slė­nis“ R. In­či­raus­kas pa­do­va­no­jo dar 2009 m. Kū­ri­nys puo­šia Tel­šių li­go­ni­nės Priė­mi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riaus lau­kia­mą­jį. Me­ni­nin­kas tei­gė no­rin­tis puo­se­lė­ti drau­gys­tę su li­go­ni­ne, tad atei­ty­je gy­dy­mo įstai­gos priei­go­se gal­būt at­si­ras ir dau­giau jo dar­bų.
„Me­di­kas man – ant­ras po Die­vo. Ger­biu ir ver­ti­nu Jū­sų pro­fe­si­ją“, – pa­žy­mė­jo R. In­či­raus­kas.
Dė­ko­da­ma į li­go­ni­nę su do­va­no­mis at­vy­ku­siems Zi­tai ir Ro­mual­dui In­či­raus­kams li­go­ni­nės va­do­vė J. Sei­liu­vie­nė sa­kė: „La­bai džiau­gia­mės, kad mū­sų li­go­ni­nę puo­šia to­kio gar­baus žmo­gaus dar­bai. Ma­lo­nu, kad me­ni­nin­kai pri­si­me­na ir Tel­šių li­go­ni­nę. Tai tik­rai bran­gi do­va­na.“