Re­dak­ci­jos su­ma­ny­mas duo­da vai­sių – Vy­dū­no kaš­to­nai ža­liuo­ja

Tel­šių lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Mas­tis“ gra­žiai su­la­po­jo kaš­to­nas, išau­gin­tas iš Vy­dū­no kaš­to­no sėk­los.

Šių sėk­lų prieš kiek dau­giau kaip pen­ke­tą me­tų „Tel­šių ŽI­NIŲ“ re­dak­ci­ja, mi­nė­da­ma sa­vo veik­los su­kak­tį, skai­ty­to­jams iš­da­li­no net ke­lis šim­tus. Sma­gu iš­girs­ti, jog re­dak­ci­jos su­ma­ny­mas jau duo­da vai­sių – is­to­ri­niai kaš­to­nai ža­liuo­ja.

Dar­že­lio di­rek­to­rė Da­nu­tė Po­po­vič re­dak­ci­jos pa­do­va­no­tą Vy­dū­no kaš­to­no sėk­lą par­si­ne­šė ir atidavė į rū­pes­tin­gos auk­ly­tės Dan­guo­lės Pa­ši­lie­nės ran­kas. Mo­te­ris išau­gi­no so­di­nu­ką, o šian­dien kaš­to­nas jau yra smar­kiai ją praau­gęs.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Au­ten­tiš­ki da­ly­kai

Di­rek­to­rė pa­sa­ko­jo, jog la­bai no­ri­si iš­sau­go­ti var­di­nius, au­ten­tiš­kus da­ly­kus, ku­rių atei­ty­je ga­li ir ne­lik­ti. To­dėl „Mas­čio“ dar­že­ly­je au­ga ne tik Vy­dū­no kaš­to­nų pa­li­kuo­nys, bet ir Gors­kių ąžuo­liu­kas iš Bir­žu­vė­nų dva­ro. Šis ąžuo­liu­kas, jau paū­gė­jęs, bu­vo par­vež­tas prieš po­rą me­tų ir pui­kiai pri­gi­jo dar­že­lio te­ri­to­ri­jo­je.

Vy­dū­no kaš­to­nas, ku­rio sėk­lą pa­do­va­no­jo re­dak­ci­ja, dar­že­lio te­ri­to­ri­jo­je bu­vo pa­so­din­tas 2020-ųjų ge­gu­žės 21 die­ną. Šian­dien jam jau pen­ke­ri me­tai. Medelis se­niai praau­go rū­pes­tin­gą­ją Dan­guo­lę. Va­do­vė džiau­gia­si, jog kaštonui bu­vo pa­rink­ta la­bai ge­ra, sau­lė­ta vie­ta ir jam čia la­bai pa­tin­ka. Me­de­lis, pri­žiū­ri­mas Dan­guo­lės ran­kų, au­ga ir ve­ši.

Vy­dū­no kaš­to­no sėk­lą Dan­guo­lė pa­so­di­no iš ru­dens – į šilt­na­mį. Pa­va­sa­rį jis iš­dy­go. Per­so­di­nu­si dai­ge­lį į va­zo­nė­lį, vos sprin­džio dy­džio au­ga­lė­lį par­si­ve­žė į dar­že­lį. Pa­so­di­no pa­pras­tai – į že­mę, be jo­kių ypa­tin­gų trą­šų.

Dan­guo­lė sa­ko: „Sau­lė jam pa­tin­ka. Kaš­to­nas ve­ši. Ma­tyt, tik­ras Vy­dū­nas ten au­ga. Aš my­liu au­ga­lus. Užau­gau kai­me, man kiek­vie­nas au­ga­las yra gra­žus. Ir dar­že­lio gru­pė­je vie­ną ki­tą gė­lę pa­so­di­nu. Sma­gu, kai vai­kai mo­ko­si te­mą apie au­ga­lus, žy­din­čias gė­les, o aš ga­liu jiems jas tuoj pat pa­ro­dy­ti.“

Te­ri­to­ri­ją puo­šia me­džiai

Šios „Tel­šių ŽI­NIŲ“ idė­jos paa­kin­ta ug­dy­mo įstai­gos di­rek­to­rė D. Po­po­vič jau ki­tais me­tais pri­si­rin­ko Vy­dū­no kaš­to­nų sėk­lų prie kul­tū­ros cent­ro ir pa­ti­kė­jo jas Dan­guo­lei, kad iš jų išau­gin­tų kaš­to­niu­kų. Jie bu­vo pa­so­din­ti dar­že­lio te­ri­to­ri­jo­je, ta­čiau ne vi­si pri­gi­jo.

„Mas­čio“ di­rek­to­rė pa­sa­ko­jo tu­rin­ti sva­jo­nę pa­si­so­din­ti alyv­ą iš Bir­žu­vė­nų dva­ro. Su And­riu­mi Da­ciu­mi vis­kas jau su­de­rin­ta – gal­būt šį ru­de­nį pa­vyks par­si­vež­ti se­no­vi­nį, au­ten­tiš­ką me­de­lį, be vi­so­kių nau­jo­viš­kų ir ma­din­gų aly­vų veis­lių, ku­rios kar­tais net ne­bek­ve­pia.

Mei­lė au­ga­lams

Ki­tais me­tais Dan­guo­lė mi­nės 40 me­tų dar­bo su­kak­tį. Mo­te­ris tei­gė dir­ban­ti mėgs­ta­mą dar­bą ir ki­taip sa­vo gy­ve­ni­mo net neį­si­vaiz­duo­jan­ti. Jai pa­tin­ka vai­kai, kar­tu su jais kei­čia­si, mo­ko­si. O kai dar­be dar pa­vyks­ta su­de­rin­ti po­mė­gį au­ga­lams – tai dvi­gu­bas džiaugs­mas.

„Ne­pa­ju­tau, kaip tie me­tai pra­bė­go. Atei­nu čia kaip į ant­ruo­sius namus. Ži­no­ma, rei­ka­la­vi­mai kei­čia­si, bet aš esu sa­vo ro­gė­se“, – šyp­so­jo­si Dan­guo­lė.

Mo­te­ris yra bai­gu­si so­di­nin­kys­tės ir dar­ži­nin­kys­tės moks­lus, tad gal­būt to­dėl jos ran­ko­se vi­si au­ga­lai tie­siog ve­ši. Dan­guo­lė pri­si­pa­ži­no, kad ap­lin­ki­niai ją kar­tais pa­va­di­na „ra­ga­na“ – mat ko­kią tik gė­lę pai­ma į ran­kas, ta iš­kart su­ža­liuo­ja, pra­žys­ta. „Ne­tu­riu jo­kių pa­slap­čių, tie­siog mei­lė au­ga­lams“, – tvir­ti­no ji.

Dar­že­lio te­ri­to­ri­jo­je au­ga įvai­riau­sių au­ga­lų. Dan­guo­lė čia net ma­žą šilt­na­mį su po­mi­do­rais yra įren­gu­si. Dai­ge­lius kar­tu su vai­kais pa­ti au­gi­na.

„Sė­ja­me, au­gi­na­me, ra­gau­ja­me. Net li­nų pa­si­sė­jo­me dar­že­lio te­ri­to­ri­jo­je ir tai da­ro­me jau ne pir­mus me­tus. Koks gro­žis! Šiais me­tais vėl sė­jo­me – mums la­bai pa­ti­ko“, – džiau­gė­si Dan­guo­lė.

Įdo­miai dar­že­ly­je pa­so­din­tos pu­pos – jos au­ga taip, kad per stik­lą ma­to­si jų šak­nys. Tai – tik­ros gam­tos pa­mo­kos vai­kams. Gre­ta pa­ke­lia­mo­se lys­vė­se ve­ši vais­ta­žo­lės, su ku­rio­mis vai­kai taip pat su­si­pa­žįs­ta, su­ži­no apie jų gy­do­mą­sias sa­vy­bes.

„Vai­kai pa­tys sė­ja, pa­tys ste­bi, kaip au­ga­las au­ga. Jiems sma­giau­sia – lais­ty­ti. Na, ir, ži­no­ma, la­bai pa­tin­ka ra­gau­ti“, – pa­sa­ko­jo Dan­guo­lė.

Pa­sak di­rek­to­rės, Dan­guo­lė – ne­pa­mai­no­ma dar­buo­to­ja. Jos ran­ko­se ne tik au­ga­lai ve­ši, bet ir įvai­rūs su­bti­lūs dar­bai tirps­ta. Ji mo­ka pa­siū­ti ir ug­dy­mo prie­mo­nę, ir pri­juos­tę vai­kams – auk­sa­ran­kė mo­te­ris.