Prasidėjo adventas (lotynų kalba „adventus“ – „atėjimas“) arba laikotarpis iki Jėzaus Gimimo. Mūsų tautos tradicijose tai buvo rimties, susikaupimo, dvasinio apsivalymo metas, ūkio darbų pabaiga. Deja, sovietams okupavus mūsų šalį, daugelis senųjų švenčių ir jų tradicijų, tarp jų ir adventas, buvo uždrausti ir tik sąmoningų tautiečių slapta išsaugoti atkeliavo iki šių laikų. Senieji advento papročiai, dainos, giesmės ir žaidimai geriausiai išlikę Dzūkijoje.
O štai Platelių dvaro sodybos Tradicinių amatų centre visa, kas susiję su advento laiku ir tradicijomis, perteikiama jaunajai kartai čia vykstančiuose užsiėmimuose.
Daiva Srėbaliūtė
Jievaro tiltai, aleliumai rūtela, ima trūkinėti
Anuomet žmonės labiau paisė gamtos, siekė gyventi taikoje ir darnoje su aplinka, nes nuo to priklausė visas šeimos gyvenimas. Būtinai šios išminties reikėjo išmokyti ir vaikus. Be to, buityje reikalingus daiktus, rakandus, maisto atsargas reikėjo pasiruošti patiems tam tinkamu metų laiku.
Nutolus nuo žemdirbiškojo gyvenimo būdo, gamtos ženklai, metų laikų ritmas, turėjęs aiškų žemės darbų planą, nustojo svarbos. Dabar visu tuo pasirūpina prekybos centrai, formuodami naujus papročius, diktuodami, kada, kaip, kiek ir už kiek švęsti. Tik kažin ko tos šventės darosi panašios, apsiribojančios gausiai apkrautu stalu ir dovanomis. O kai kurios šventės visai nereikšmingos, kažkur lyg pasimetė, matyt, nelabai skatina vartojimą.
Lapkritį visai neminime Šventojo Martyno ir jo žąsų dienos – vienos paskutinių kalendorinio rudens švenčių prieš adventą. Dabar ir žąsų nebeauginame, nebent įveža iš Lenkijos. Tiesa, Klaipėdos krašte jau kelinti metai bandoma prikelti šią Mažosios Lietuvos tradiciją, atrodo, misija sekasi.
Visai dėmesio nesulaukia ir Šventasis Mikalojus, gerojo Kalėdų Senelio, atnešančio vaikams dovanas, prototipas. Iki šiol daugelyje katalikiškųjų šalių gruodžio 6-osios išvakarėse už durų paliekami batai, kai kur – raudonos kojinės, į kuriuos gerasis Mikalojus vaikams prideda dovanų.
Nepasakyčiau, kad šiais laikais esame tik vartotojiškos kultūros įkaitai – daugybė žmonių atsispiria prekybininkų jau ankstyvą rudenį pradedamiems „kalėdiniams gundymams“ ir gyvena tėvų perteiktais papročiais.
Parduotuvėse jau kadaise gali nusipirkti kūčiukų, vazonuose išrikiuotos „gyvos“ eglutės, kurios vėliau pasodintos dažniausiai žūva, rikiuojasi majonezo, žirnelių ir kitokių gėrybių kolonos baltai mišrainei, kuri niekada nebuvo Kūčių ar Kalėdų valgis, paruošti ir visa kita, ką mes kasdien aptinkame įvairiose parduotuvėse.
Bet svarbiausias šio meto klausimas – ką pirksime dovanų? Spaudimas pirkti ir dovanoti liejasi per visus įmanomus informacinius kanalus. Švenčių šurmuliui praūžus, net nacionalinis transliuotojas uoliai gvildena temą – kaip grąžinti į parduotuves nepatikusias dovanas, ką su jomis daryti, jei grąžinti nepavyksta? Tarsi tiek tų švenčių ir tebuvo – nupirkau, gavau, išpakavau – nepatiko.
Kai prieš daugelį metų advento ir Kalėdų laikotarpį leidau tai vienoje, tai kitoje užsienio šalyje, stebėjau panašų erzelį, koks dabar vyksta pas mus. Kalėdos lygu dovanos, ką daryti su neįtikusiomis dovanomis, kaip jas greičiau grąžinti ir atsiimti pinigus, ką pasitiekti skanaus, o dar geriau – kur tuo metu išvažiuoti atostogų. Bažnyčia, pamaldos, susikaupimas – ne pirmos būtinybės dalykai. Nieko keisto, kad daugelis tiesiog buvo pavargę, bodėjosi ir teigė, kad tai yra viena nemėgstamų metų švenčių. Argi nepanašu į dabartį Lietuvoje?
Vis dėlto vieną skirtumą nuo ankstesnių metų švenčių tikrai reiktų paminėti – neberašome ir nebesiunčiame Kalėdų atvirukų. Juos išstūmė ne tik įvairios mobiliojo ryšio priemonės, bet ir nežmoniškai išaugusios pašto paslaugos – vienam sveikinimui reikia kelių eurų.
Pamažu nyksta ir kita tradicija – kalėdojimas, kai parapijos dvasininkas advento metu lankydavo tikinčiųjų namus.
O tada, kai adventas, Kūčios, Kalėdos ir kitos šventės buvo uždraustos, jas tyliai už užtrauktų užuolaidų švęsdavo be pompastikos ir valgiais lūžtančių stalų ar brangių dovanų. Svarbu buvo susirinkti visai šeimai drauge, pasidžiaugti, kad visi sulaukė švenčių sveiki ir gyvi.
Advento tradicijos gaivinamos Plateliuose
Anot Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos visuomenės informavimo specialistės Daivos Vaškienės, Platelių dvaro sodybos Tradicinių amatų centre vedančios įvairius mokymus, dabar advento metas jau kitoks, nesulėtina beprotiško lėkimo, nepritildo linksmybių, retas kuris laikosi pasninko. Apie Kūčių vakarienę ir tradicijas edukacijose besilankantys vaikai nelabai jau ką ir girdėję. Pasakojant apie advento, Kūčių ir Kalėdų tradicijas vaikų reakcija būna įvairi. Vieni nustemba, kad tai vyksta, kai kurie praktikuoja Kūčių šventimą senoviškai ir labai didžiuojasi, kad tai daro.
Apie advento laiką D. Vaškienė pasakojo:
– Prieš keturias savaites iki Kūčių prasideda adventas – rimties, susikaupimo metas, pilnas savitų taisyklių ir draudimų. Nevykdavo vakaronės, pritildavo dainos, o bent sykį per savaitę – penktadieniais – laikytasi pasninko – nevalgyti mėsiški bei kiti gyvulinės kilmės produktai (pienas, kiaušiniai). Pasninko nesilaikyti galėjo tik vaikai iki 12 metų, sergantys asmenys bei atsiskyrėliai. Vengta kirsti mišką, manyta, kad tokios malkos gali kelti pavojų, namuose sukeldamos gaisrą. Sukimo judesio elementą turintys darbai nedirbti, nes manyta, jog, pasukus ratą ne į tą pusę, diena taip ir nepradės ilgėti. Advento vakarus žmonės leisdavo ramiai, užsiimdami vilnų pašymu, plunksnų plėšymu, giesmių giedojimu.
Keturias savaites trunkantis adventas baigiasi Kūčių diena – gruodžio 24-ąja. Tai viena ryškiausių švenčių. Kūčių dieną buvo laikomasi sauso pasninko. Vakarop puošiama eglutė. Tam naudoti obuoliukai, saldainiai, žvakutės. Daug vėlesniais laikais pradėti naudoti ir stikliniai žaisliukai. Tradicija puošti žaliaskarę atkeliavo iš Vokietijos, kur buvo šventiškai dabinamos miesto aikštės. Lietuvoje viskas prasidėjo mokyklose, iš kur puošybos tradicija pasklido po visų, tiek turtingesnių, tiek vargingesniųjų namus. Būtent eglė puošta, nes simbolizuoja amžiną žaliavimą, gyvybingumą.
Vakarienei ruošiama 12 patiekalų. Stalas klojamas šienu (šienas ant Kūčių stalo žmonėms primena Kūdikėlio Jėzaus gimimo vietą), ant jo tiesia staltiesę ir deda valgius. Ant stalo degamos žvakės. Žilą senovę siekia tradiciniai, apeiginiai Kūčių valgiai: aguonos, sėmenys, kanapės, avižų kisielius, miežinių kruopų košė su aguonų pienu. Valgydavo išvirtus kviečius, saldintus aguonų pienu, kepdavo kūčiukus. Žuvis taip pat labai senas Kūčių valgis. Sakoma, kad, jei per Kūčias ant stalo nebus žuvies, tai visus metus utėlių turėsi. Prieš valgį meldžiamasi, laužomi ir dalijami kalėdaičiai. Po to valgomi visi kiti valgiai ir viskas baigiasi dar viena malda. Vakarienę pradėdavo ir nuo stalo atsikeldavo visi kartu. Sako, kas pirmas atsikels, tas pirmas ir mirs. Kūčių stalo po vakarienės nenudengdavo, nes palikdavo vaišes vėlių puotai.
Pavalgius prasidėdavo linksmiausia Kūčių dalis – burtai. Tirpindavo vašką, žiūrėdavo, kas išeis – taip ateitį išsiburdavo. Klausydavo, iš kurios pusės šunys loja, iš ten galima laukti piršlių. Visi traukdavo šiaudą iš po staltiesės, žiūrėdami, ar ilgai gyvens. Kūčių naktį negalima klausyti prakalbusių gyvulių, nes mirsi.
Pirmąją Kalėdų dieną niekas nevykdavo į svečius – švęsta su namiškiais. Valgiai, pasninko laikui užsibaigus sulig Kūčių vakariene, gerokai sotesni. Ant stalo dėti mėsiški patiekalai, pavyzdžiui, kiaulienos kumpis, aviena, įvairūs pyragai, dažniausiai – mieliniai.
Adventas Dzūkijoje
Valstybinio Lietuvos radijo žurnalistas, šio radijo laidos „Lietuvos diena“ ilgametis vedėjas, įvairių kitų laidų vyr. redaktorius, radijo stoties „Laisvoji banga“ steigėjas Česlovas Burba apie advento ir Kalėdų metą, nors ir sovietinės okupacijos laikais, gimtojoje Dzūkijoje prisimena taip:
– Advento laikas man pirmiausia – tai eglutės paieškos. Turbūt prisimenate, kad sovietmečiu eglutes pradėdavo pardavinėti prieš Naujuosius metus, bet jau po Kalėdų. Eidavome su tėte į netoliese augančią giraitę, žiūrėdavome, kurią galėtume išsikirsti prieš Kūčias. Nusižiūrėdavome iš anksto dieną, nes kirsti eidavome sutemus. Tėtė sakė, kad niekas mūsų nepamatytų, ypač eigulys. Namuose su penkeriais metais už mane vyresne sese iš piešimo popieriaus karpydavome snaiges, kuriomis puošdavome eglutę ir namo langus. Taip pat gamindavomės popierines girliandas.
Prieš Kalėdas visada skersdavo kiaulę. Ateidavo kaimynas Antanas, jis mamai skerdieną išdorodavo pagal jos sumanymus – kas lašiniams, kas kumpiams, kas dešroms, „palendricoms“, kauliukams, šaltienai. Kai jau mėsa atvėsdavo ir subręsdavo, tada atsirasdavo darbo ir man: kartu kimšdavom dešras, darydavom taukinę, aš lupdavau ir smulkindavau česnakus. Esu dėkingas ir be galo skolingas savo mamai už tas pamokas, už tą sotumo ir saugumo jausmą, ruošiantis maisto žiemai.
Prisimenu – advento vakarais eidavom pas kaimynus. To paties Antano tėvai dar buvo gyvi, o Antano ir Stefos šeimoje augo septyni vaikai – mūsų amžiaus. Eidavom slėpynių, žaisdavom žaidimus „Pele pele, pas ką žiedas žydi“, „Šalta, šilta, karšta“, kai reikėdavo ieškoti paslėpto kokio nors daikto. Linksma ir įdomu buvo į šiuos mūsų žaidimus žiūrėti ir mūsų tėvams, kaimynams.
Ir, be abejo, advento metu – pasninkas ir susilaikymas. Pasninkas – penktadieniais, be mėsos, pieno, kiaušinių. Ir, aišku, jokių šokių ar trankios muzikos per radiją ir televiziją. Todėl, kai sulaukdavome šv. Kalėdų, būdavome išsiilgę ir maisto, ir pramogų.
Tai buvo iš tiesų prasmingas laikas, kai tikrai laukėme Išganytojo Gimimo.
Loading ...
