Pro jaukias Kalėdas, užpustydama Trijų karalių pėdas, per Žemaitiją nušuoliavo Žiemužės palydovė Pūga… Pirmoji šiais naujais metais…
Tris dienas ir tris naktis ji grojo kaminais, Lūksto nendrių viršūnėmis, Varnelės pakrančių karklais ir baltomis laukų platumomis, savo nematoma ledine šluota suversdama pusnis keliuose, pamiškių atšlaitėse ir kiemuose, sukeldama žmonėms nemažą sumaištį, rūpestį ir visokiausias negandas… Storos sniego pusnys grėsmingam žiemos alkiui pasmerkė visą miškų ir laukų gyvūniją…
Tačiau Dievas davė, kad kopdama vis aukštyn ir ilgindama dieną Saulelė, netikėtai užplūdusį „tornadą“ ir šaltį pakeitė švelniu atšilimu ir atodrėkiu su įspūdingais šalčio pirštais namų pastogėse, su upelių čiurlenimu ant asfalto.
Žmogui dėl to rūpesčių nesumažėjo, anaiptol – dar labiau pablogėjo kelių išvažiuojamumas, pavojų sukėlė storos šlapio sniego dangos ant stogų…
Problemos – problemomis, o tradicija tapęs senio besmegenio lipdymas – maloni atrakcija ir labai geras žiemos sportas. Beje, nuo pirmojo sniego iškritimo ligi dabar net keturiolika kartų teko „varyti žiemą iš kiemo“!
Susidarė „solidus“ kalnelis – toks purus patalėlis, iš kurio ir išsirutuliojo gana įspūdingas sniego senelis, pūgos vaikas – Pusnius. Jo ūgis – beveik trys metrai. Kad ir besmegenis šitas senis, tačiau labai jau noriai pozuoja fotografams mėgėjams, azartiškai dalyvauja fotosesijose, į kurias susirenka kaimynai ir giminės.
Ketverių metukų anūkėlis Simas iš Vilniaus žada atvažiuoti į filmavimo seansą už poros savaičių, jei neištirps senelis ir nepavirs šlapia bala.
Pagyvensime – pamatysime…