Prio­ri­te­tai – pa­rei­gos ir ge­ros al­gos

Šiais lai­kais ma­din­ga kal­bė­ti apie vi­so­kius prio­ri­te­tus. Šią są­vo­ką mėgs­ta ir kai ku­rie Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riai, val­di­nin­kai. Prio­ri­te­tas – pir­me­ny­bė kam nors, su­stip­rin­ta veik­la ku­rio­je nors sri­ty­je. Ge­rai. Te­bū­nie prio­ri­te­tai, bet ko­kie jie bu­vo ir yra Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je? Jei pa­klaus­tu­mė­te me­ro, vi­ce­me­ro ar Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vų, iš­girs­tu­mė­te ti­ra­dą se­nų ba­na­ly­bių: svei­ka­tos ap­sau­ga, švie­ti­mas, tu­riz­mas ir pan. O iš tie­sų ma­čiau vie­nin­te­lį prio­ri­te­tą – me­ro, vi­ce­me­ro, Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vų kė­des. Dėl šio prio­ri­te­to dau­gy­bė Ta­ry­bos na­rių so­čiai pa­si­rie­jo.

Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos rin­ki­mai įvy­ko 2019 me­tų pa­va­sa­rį. Net­ru­kus nau­jo­ji Ta­ry­ba pra­dė­jo veik­ti. Nuo ko? Su­si­bū­rė bu­vu­sių „tvar­kie­čių“, „vals­tie­čių“, „dar­bie­čių“ ir vi­suo­me­ni­nio rin­ki­mų ko­mi­te­to „Mū­sų Tel­šiai“ su vie­na li­be­ra­le koa­li­ci­ja. So­cial­de­mok­ra­tai, kon­ser­va­to­riai, aš su Mar­ti­nu Leš­čiaus­ku li­ko­me opo­zi­ci­jo­je. Mums – kas: yra kas veik­ti ir opo­zi­ci­jo­je. Už­tat so­cial­de­mok­ra­tai be val­džios – kaip šuo be kau­lo: nė­ra ką grauž­ti ir kaip pa­si­so­tin­ti. Kon­ser­va­to­riai kuk­lūs – jie vi­sa­da no­ri, anot M. Ser­vos, bū­ti „konst­ruk­ty­via opo­zi­ci­ja“. Iš­ver­tus į pa­pras­tų žmo­nių kal­bą, tai reiš­kia – lauk­ti pro­gos, kad M. Ser­va ga­lė­tų at­si­sės­ti į vi­ce­me­ro kė­dę.

Štai ir paaiš­kė­jo šios ka­den­ci­jos pra­džio­je tra­di­ci­niai „prio­ri­te­tai“. Na, o ko­kių prio­ri­te­tų pa­grin­du krū­von su­si­bū­rė mi­nė­ti Ta­ry­bos na­riai? Iš­var­dy­siu – trys kė­dės: vi­ce­me­ro, Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus ir jo pa­va­duo­to­jo. Sup­ran­ta­ma, Sa­vi­val­dy­bės įstai­go­se bei įmo­nė­se yra ir men­kes­nio ka­lib­ro kė­džių.

K. Gu­sa­ro­vas ne­tei­kė T. Le­ka­vi­čiaus kan­di­da­tū­ros vi­ce­me­ro pa­rei­goms. K. Gu­sa­ro­vo ma­ny­mu, šioms pa­rei­goms T. Le­ka­vi­čius ne­ti­ko. Pas­ta­ra­sis įsiu­to ir, kaip sa­ko­ma, iš­dė­jo K. Gu­sa­ro­vą į šuns die­nas. Koa­li­ci­ja su­pra­to, kad be so­cial­de­mok­ra­tų prio­ri­te­to nie­ko ge­ro ga­li ne­bū­ti. To­dėl pa­si­kvie­tė var­dan sa­vo prio­ri­te­to – val­džios kė­džių – so­cial­de­mok­ra­tus į koa­li­ci­ją. Vi­si pa­si­da­li­jo kė­dė­mis: so­cial­de­mok­ra­tams – vi­ce­me­ro, „vals­tie­čiams“ – Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus, li­be­ra­lei, „ekst­var­kie­čiams“ ir „Mū­sų Tel­šiams“ – Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo. „Prio­ri­te­tai“ baig­ti įgy­ven­din­ti, kai T. Le­ka­vi­čius ta­po Tel­šių bu­tų ūkio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju, o jo žmo­ne­lė – Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo ir in­ves­ti­ci­jų sky­riaus ve­dė­ja.

„Prio­ri­te­tų“ da­ly­bo­se ir be kau­lo, ir be šaš­ly­ko li­ko „dar­bie­čiai“. Kon­ser­va­to­riai kant­riai tū­no­jo „konst­ruk­ty­vio­je opo­zi­ci­jo­je“, sap­nuo­da­mi vi­ce­me­ro kė­dę M. Ser­vai. Sap­nai, sa­ko, kar­tais pil­do­si.

Aki­vaiz­du, be nie­ko li­kus „dar­bie­čiams“, koa­li­ci­ja il­gai tver­ti ne­ga­lė­jo. O dar ir I. Mo­tie­jū­nas Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos direktoriaus kė­dė­je pa­si­ju­to it sul­to­nas. „Prio­ri­te­tai“ neiš­ven­gia­mai tu­rė­jo bū­ti per­skirs­ty­ti. So­cial­de­mok­ra­tams te­ku­si vi­ce­me­ro kė­dė, nors, aiš­ku, ir prio­ri­te­ti­nė, ta­čiau ne to­kio ka­lib­ro kaip Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus. Jo ran­ko­se – pi­ni­gai, vie­šie­ji pir­ki­mai, pa­rei­gos. Žo­džiu, vi­sa prio­ri­te­ti­nė nau­da. So­cial­de­mok­ra­tai iš­mon­ta­vo tą val­dan­čią­ją koa­li­ci­ją, į nau­ją pa­si­kvies­da­mi „dar­bie­čius“ ir kon­ser­va­to­rius. Pas­ta­rų­jų sap­nas – vi­ce­me­ro kė­dė M. Ser­vai – ga­liau­siai iš­si­pil­dė, o „dar­bie­čiai“ ga­vo sa­vo šaš­ly­ko po­rci­ją – Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo pa­rei­gas. „Vals­tie­čiai“, „ekst­var­kie­čiai“, uoš­vio ir žen­to (T. Le­ka­vi­čiaus ir A. Žeb­raus­ko) tan­de­mas bei li­be­ra­lė at­si­sė­do ant vi­sai ne­prio­ri­te­ti­nio (bent jiems) opo­zi­ci­jos suo­le­lio; ban­dė regz­ti kaž­ko­kias int­ri­gas, bet vė­liau ap­tin­go, su­pra­tę, kad jų „prio­ri­te­tams“ – nau­dai bū­nant val­džio­je – atė­jo ga­las. Bent jau šią Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos ka­den­ci­ją.

Vi­sos koa­li­ci­jos bu­vo su­ręs­tos to­kių „prio­ri­te­tų“ – pa­rei­gų – pa­grin­du. Perf­ra­zuo­siu gar­sų so­cial­de­mok­ra­tų šū­kį: „Svar­biau­sia – kė­dė!“ O ra­jo­no gy­ven­to­jai? Jiems vie­tos „prio­ri­te­tuo­se“ net ne­bu­vo. Vi­si, bū­rę vie­no­kias ar ki­to­kias koa­li­ci­jas, pir­miau­sia ta­rė­si dėl kė­džių, o ne dėl dar­bų, ku­rių nors po­zi­ci­jų, tiks­lų. Pap­ras­tai sa­kant, pir­me­ny­bę tei­kė sa­vo as­me­ni­nei nau­dai, o ne ra­jo­no žmo­nėms.

Da­bar, li­kus iki rin­ki­mų ma­žiau nei me­tams, jie pra­de­da pri­si­min­ti, kad neiš­ven­gia­mai ar­tė­ja nau­jos Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos rin­ki­mai. Ir da­bar prio­ri­te­tas bus gau­ti kuo dau­giau man­da­tų, kad vė­liau ga­lė­tum gau­ti prio­ri­te­ti­nių kė­džių.

Al­gir­das BA­CE­VI­ČIUS

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Tautos ir teisingumo sąjungos sąskaitos. Užs. Nr. Z-422