Prem­je­ra. Odė gy­ve­ni­mo džiaugs­mui

Ar ka­da pa­gal­vo­jo­te, kad per vie­ną die­ną įma­no­ma nu­gy­ven­ti 10 me­tų? Tą pa­čią die­ną baig­ti mo­kyk­lą ir iš­si­skir­ti su žmo­na, pir­mą kar­tą už kam­po bu­čiuo­tis ir iš­gy­ven­ti vi­du­rio am­žiaus kri­zę. Vis­kas įma­no­ma tam­pa spek­tak­ly­je „Os­ka­ras ir po­nia Ro­žė“.

Gruo­džio 8, 9, 23 die­no­mis Že­mai­tės dra­mos teat­ras kvie­čia į prem­je­rą „Os­ka­ras ir po­nia Ro­žė“. Re­ži­sie­rius, ins­ce­ni­za­ci­jos au­to­rius – Bad­ri Tse­re­dia­ni.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Apie žmogaus gyvenimą ir mirtį

Spek­tak­lis pa­sta­ty­tas re­mian­tis vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mo pran­cū­zo ra­šy­to­jo Eri­co Em­ma­nue­lio Schmit­to kū­ri­niu „Os­ka­ras ir po­nia Ro­žė“.

Tai fi­lo­so­fi­nė pa­ra­bo­lė apie žmo­gaus gy­ve­ni­mą ir mir­tį. Ro­ma­no siu­že­tas pa­sa­ko­ja apie ber­niu­ką Os­ka­rą, ku­ris ko­vo­ja su sun­kia li­ga. Ko­vo­da­mas su li­ga Os­ka­ras už­mez­ga drau­gys­tę su pa­pras­ta, pa­gy­ve­nu­sia li­go­ni­nės dar­buo­to­ja, pra­var­de Ro­ži­nė Po­nia, ku­ri ir pa­de­da ber­niu­kui nau­jai pa­ma­ty­ti pa­sau­lį, įžvelg­ti žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos uni­ka­lu­mą, gel­mę bei įvai­ria­pu­siš­ku­mą. Os­ka­ro rea­ly­bė per­si­pi­na su vai­kiš­ka fan­ta­zi­ja. Pa­tir­da­mas įvai­rias emo­ci­jas, su­si­dur­da­mas su sun­ku­mais ir džiaugs­mais, jis pa­ma­žu su­vo­kia svar­biau­sius eg­zis­ten­ci­jos da­ly­kus šia­me pa­sau­ly­je. Spek­tak­lis su­tei­kia žiū­ro­vams ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti pa­sau­lį vai­ko aki­mis, jo sva­jo­nes ir bai­mes, pa­si­ner­ti į nuo­sta­bų vai­kų vaiz­duo­tės pa­sau­lį.

Pro­fe­sio­na­lų ko­man­da

Že­mai­tės dra­mos teat­ro di­rek­to­rius Dei­vi­das Ra­jun­čius sa­kė, kad dar stu­di­jų me­tais pa­ma­ty­tas pa­gal šį kū­ri­nį pa­sta­ty­tas spek­tak­lis jam pa­li­ko gi­lų įspū­dį, to­dėl atei­da­mas dirb­ti į Že­mai­tės dra­mos teat­rą tvir­tai ti­kė­jo, jog ka­da nors jis bus pa­ro­dy­tas ir mū­sų teat­ro sce­no­je. To­kių pat min­čių tu­rė­jo ir re­ži­sie­rius Bad­ri.

Di­rek­to­rius di­džiuo­ja­si, jog prem­je­ro­je vai­di­na tik­rų pro­fe­sio­na­lų ko­man­da, ko jau ke­lin­ti me­tai teat­ras ir sie­kia. Džiu­gu, kad prie spek­tak­lio kū­ri­mo pri­si­dė­jo Lie­tu­vo­je ge­rai ži­no­ma kom­po­zi­to­rė Vi­li­ja Ma­ta­čiū­nai­tė, sce­nog­ra­fas, kos­tiu­mų au­to­rius, Vilniaus dai­lės aka­de­mi­jos dės­ty­to­jas To­mas Kiau­ka. Po­nią Ro­žę vai­di­na žy­mi Lie­tu­vos ak­to­rė Oli­ta Dau­tar­tai­tė, ati­da­vu­si dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų Šiau­lių dra­mos teat­rui. Prie ko­man­dos pui­kiai pri­ta­po ir re­ži­sie­riaus Va­len­ti­no Ma­sals­kio kur­są pa­bai­gę jau­nie­ji ak­to­riai Jo­gai­la Šim­kus, Vik­to­ri­ja Mi­liaus­kai­tė, Kor­ne­li­ja Ki­niu­ly­tė, Ka­mi­lė Pi­li­bai­ty­tė. Kar­tu vai­di­na Že­mai­tės dra­mos teat­ro ak­to­riai Ro­lan­das Nor­ma­nas ir Mar­ga­ri­ta Bla­dže­naus­kai­tė. Tė­vo vaid­me­nį ku­ria D. Ra­jun­čius.

Pa­sak B. Tse­re­dia­ni, tai spek­tak­lis apie gy­ve­ni­mą ir ką žmo­gus mąs­to, kai to gy­ve­ni­mo lie­ka la­bai ne­daug: „Tik toks žmo­gus kaip Os­ka­ras ga­li mums pa­sa­ky­ti tie­są apie gy­ve­ni­mą, nes jis ži­no… O ką jis mums pa­sa­kys? Pa­ma­ty­si­te spek­tak­ly­je.“

Spek­tak­lį pri­va­lo pa­ma­ty­ti vi­si

Pui­kiai į jau­nų­jų ak­to­rių gre­tas įsi­lie­ju­si O. Dau­tar­tai­tė kal­bė­jo, jog spek­tak­lio me­džia­ga la­bai jaut­ri, skau­di ir kar­tu vil­tin­ga, to­dėl ją la­bai no­ri­si per­duo­ti žiū­ro­vams. Jos nuo­mo­ne, prem­je­rą pri­va­lo pa­ma­ty­ti vi­si, tiek vai­kai, jau­ni­mas, tiek vy­res­nio am­žiaus žmo­nės.

„At­va­žia­vu­si čia aš su­si­ti­kau su jau­nais žmo­nė­mis, pil­nais en­tu­ziaz­mo, drą­sos, verž­lu­mo, ir su re­ži­sie­riu­mi, ku­ris taip mo­ka at­ver­ti ak­to­riaus per­so­na­žą, jį iš­gvil­den­ti… Ge­ba pa­da­ry­ti to­kias sce­nas ir kaž­kaip įti­kin­ti, kad ši me­džia­ga jau­di­nan­ti ir rei­ka­lin­ga“, – tei­gė Oli­ta.

Di­de­lis dė­me­sys spek­tak­lio mu­zi­kai

Daž­niau­siai Že­mai­tės dra­mos teat­ro sce­no­je už­gi­mu­siems spek­tak­liams mu­zi­ką pa­si­rink­da­vo pa­ts re­ži­sie­rius. Ta­čiau šį­kart vis­kas ki­taip!

Spek­tak­liui „Os­ka­ras ir po­nia Ro­žė“ mu­zi­ką kū­rė V. Ma­ta­čiū­nai­tė: „Tai yra ma­no de­biu­tas – di­džiu­lis iš­šū­kis, to­dėl priim­da­ma šį avan­tiū­ri­nį pa­siū­ly­mą kon­sul­ta­vau­si su sa­vo dės­ty­to­ja Nijole Sinkevičiūte, ku­ri yra su­kū­ru­si mu­zi­ką ne vie­nam spek­tak­liui. Ji yra tik­ra kom­po­zi­to­rė. Ji daug me­tų ma­ne pa­žįs­ta, to­dėl aš jos klau­siau, ar ga­lė­čiau, ar esu tin­ka­ma, nes en­tu­ziaz­mo man tik­rai ne­trūks­ta. Ką, aš ne­ga­liu pa­ban­dy­ti! Kaž­kur, Tel­šiuo­se, nie­kas gal ne­pa­ma­tys! Bet taip neat­sa­kin­gai elg­tis ne­no­riu. Čia nė­ra koks po­pkū­ri­nys, ku­ris po mė­ne­sio bus pa­mirš­tas, tai yra spek­tak­lis ir jis tu­ri ga­li­my­bę gy­vuo­ti ne vie­ne­rius me­tus. Aš pri­sii­mu at­sa­ko­my­bę ir ne­ga­liu žiū­rė­ti į tai leng­va­bū­diš­kai.“

Pa­sak kū­rė­jos, nors ro­ma­ne bu­vo nuo­ro­dos į konk­re­čius mu­zi­kos kū­ri­nius, au­to­rius, ta­čiau tie kū­ri­niai šian­die­nos kon­teks­te ne­bu­vo la­bai tin­ka­mi. To­dėl vy­ko daug dis­ku­si­jų, ko­kia mu­zi­ka tu­rė­tų skam­bė­ti spek­tak­ly­je.

„Mes daug dis­ku­ta­vo­me. Ir ma­no dės­ty­to­jos bu­vo ge­ras pa­ste­bė­ji­mas, jog mei­lė nuo se­nų lai­kų aso­ci­juo­ja­si su val­su. Taip vis­kas ir iš­si­spren­dė. Ga­vau aiš­kią nuo­ro­dą, kur tu­riu ei­ti. To­kiu bū­du aš mu­zi­ka­liai įga­li­nau Os­ka­riu­ką kaip jau­ną kū­rė­ją ir sau kaip de­biu­tan­tei ši­to­je sri­ty­je pa­dė­jau.“

Nep­ra­leis­ki­te prem­je­ros

Kū­ri­nys „Os­ka­ras ir po­nia Ro­žė“ toks emo­ciš­kai stip­rus, tad re­tas ku­ris jį skai­ty­da­mas ne­pra­virks­ta. Ruoš­da­mie­si šio kū­ri­nio pa­sta­ty­mui, skai­ty­da­mi pje­sę aša­rą nu­brau­kė ir ak­to­riai: „Me­džia­ga jaut­ri ir la­bai pa­lie­čian­ti šir­dį.“

Di­rek­to­rius tvir­ti­no, jog šis kū­ri­nys – pri­si­lie­ti­mas prie vi­siems ak­tua­lių, skaus­min­gų te­mų per žai­di­mo pri­zmę, ku­ris ne­nu­ke­lia į gi­lų dep­re­si­nį pa­są­mo­ni­nį pa­sau­lį, bet per­ke­lia į tą pa­sau­lį, ku­ris pa­tei­kia­mas su gro­žiu ir spal­vo­mis.

Vi­sais Ka­ted­ros var­pais skam­bin­ti ir kvies­ti vi­sus į prem­je­rą ra­gi­na O. Dau­tar­tai­tė: „Atei­ki­te! Atei­ki­te! Įti­kė­ki­te! Per dvy­li­ka die­nų vai­kas iš­gy­ve­na vi­są pa­sau­lį. Vi­są pa­le­tę džiaugs­mo, nea­py­kan­tos, at­ša­li­mo, kad žmo­gui rei­kia ki­to ša­lia, kad tu­ri at­ver­ti sa­vo šir­dį drą­siai, pri­si­glaus­ti vi­so­mis pra­smė­mis.“

Pag­rin­di­nį, Os­ka­ro, vaid­me­nį vai­di­nan­tis Jo­gai­la sa­kė, jog spek­tak­lis yra apie švie­są, ku­rios mums ši­tais lai­kais la­bai trūks­ta, ko mums rei­kia. „Nė­ra leng­va vai­din­ti, kai man 25 me­tai, o Os­ka­rui de­šimt. Aš ne­vai­di­nu spe­cia­liai de­šimt­me­čio, ta­čiau pa­ts teks­tas ir pa­ti pje­sė ma­ne to­kį pa­da­ro. Yra sun­ku, bet kar­tu la­bai sma­gu, kad ten­ka ieš­ko­ti iš sa­vo vai­kys­tės, sa­vo vai­ko ir su­ta­pa­tin­ti jį su Os­ka­ru. Ko­dėl jis yra toks ir taip rea­guo­ja? Kaip su­si­tai­ky­ti su tuo, kad yra kaip yra.“

Tri­mis žo­džiais – vil­tis, ti­kė­ji­mas, žmo­giš­ku­mas – apie spek­tak­lį at­si­lie­pė ak­to­rė V. Miliauskaitė, o ją papildė aktorė K. Ki­niu­ly­tė: „Ši me­džia­ga gra­ži tuo, jog ji kal­ba bend­rą­ja kal­ba apie ti­kė­ji­mą. Ji nea­pib­rė­žia jo­kios re­li­gi­jos. Vis­kas apie ti­kė­ji­mą kaž­kuo stip­res­niu ir di­des­niu. Me­džia­ga ne­disk­ri­mi­nuo­ja jo­kio ti­kin­čio žmo­gaus, ji yra at­vi­ra kiek­vie­nam, o tai la­bai svar­bu ir gra­žu.“