Prem­je­ra, ku­rio­je kiek­vie­nas ga­li at­pa­žin­ti sa­ve ir ap­lin­ką

Ko­vo 27-oji – Tarp­tau­ti­nė teat­ro die­na. Kaip ir kas­met, pa­mi­nė­ti šią pro­gą kvie­čia Že­mai­tės dra­mos teat­ras, ta­čiau šį­kart, kol teat­ro pa­tal­pos re­mon­tuo­ja­mos, žiū­ro­vai bus lau­kia­mi Tel­šių kul­tū­ros cent­re.

Tra­di­ciš­kai ren­gi­nio me­tu bus įteik­ti gar­bin­gi ap­do­va­no­ji­mai, pa­gerb­ti teat­ro žmo­nės, o žiū­ro­vams pa­do­va­no­ta prem­je­ra „Bes­tu­bu­ria­da“. Spek­tak­lio re­ži­sie­rius – Pau­lius Ofi­ce­ro­vas.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

In­ten­sy­viai ruo­šia­si Teat­ro die­nai

Že­mai­tės dra­mos teat­ro di­rek­to­rius Dei­vi­das Ra­jun­čius tei­gė, kad Teat­ro die­ną pa­si­tin­ka kū­ry­biš­kai, nes in­ten­sy­viai re­pe­tuo­ja nau­ją­jį pa­sta­ty­mą „Bes­tu­bu­ria­da“. Pro­ce­se ten­ka da­ly­vau­ti ir pa­čiam as­me­niš­kai, dėl to jo dar­bo lai­kas yra ko­ne 24 va­lan­dos per pa­rą.

Di­rek­to­rius pa­ti­ki­no, kad teat­ro bend­ruo­me­nė taip pat in­ten­sy­viai ruo­šia­si, de­ri­na ren­gi­nio ir ki­tas svar­bias de­ta­les, at­lie­ka rei­kia­mus ad­mi­nist­ra­ci­nius, tech­ni­nius dar­bus, ini­ci­juo­ja kū­ry­bi­nius su­si­ti­ki­mus ir at­lie­ka tie­sio­gi­nius ei­na­muo­sius dar­bus, ku­riais teat­ras kvė­puo­ja – iš­vy­kos, fes­ti­va­liai, kon­kur­sai, pro­jek­tai.

Teat­ro die­nos pro­ga vi­sai teat­ro bend­ruo­me­nei di­rek­to­rius lin­ki stip­ry­bės ir su­si­tel­ki­mo, kai pro­ce­suo­se at­si­ran­da pa­pil­do­mų truk­džių, su­pra­ti­mo vie­nas ki­to dar­bui, pa­lai­ky­mo, pa­gal­bos ir ti­kė­ji­mo ge­res­niu ry­to­ju­mi. Mei­lės, pa­si­ti­kė­ji­mo ir kant­ry­bės tu­rint skir­tin­gas po­zi­ci­jas bei su­vo­ki­mo, kad ge­riau­sia jau ne už kal­nų. O žiū­ro­vams – pa­ži­ni­mo džiaugs­mo. Ne tik leng­vo pa­ži­ni­mo, bet ir to­kio, ku­ris au­gi­na in­te­lek­tua­liai, ska­ti­na kri­tiš­kai ir ob­jek­ty­viai mąs­ty­ti, trum­pai ta­riant – ne­si­bai­gian­čio pe­no sie­loms, pro­tams ir šir­dims.

Vyks­ta re­mon­to dar­bai

Že­mai­tės dra­mos teat­re šiuo me­tu vyks­ta re­mon­to dar­bai, to­dėl dau­gu­ma ren­gi­nių yra per­kel­ti į Tel­šių kul­tū­ros cent­rą.

„Gy­ve­na­me sta­ty­biš­kai ir kū­ry­biš­kai, su daug dul­kių, pa­ša­li­nių gar­sų ir tuo pat me­tu su pla­nais, ku­riuos tu­ri­me įgy­ven­din­ti ir už juos at­si­skai­ty­ti. Re­mon­tas dar nė vie­nai įstai­gai ne­su­tei­kė gė­rio ir gro­žio pro­ce­so me­tu, bet ti­ki­me, kad jau po įgy­ven­din­tų sta­ty­bi­nių ir va­dy­bi­nių pro­ce­sų tu­rė­si­me erd­vę, ku­ria ne tik mes, bet ir žiū­ro­vai tu­rės ga­li­my­bę džiaug­tis“, – kal­bė­jo D. Ra­jun­čius.

Prem­je­ra „Bes­tu­bu­ria­da“

Teat­ro die­nos pro­ga žiū­ro­vams bus pa­ro­dy­tas spek­tak­lis „Bes­tu­bu­ria­da“, su­kur­tas pa­gal vo­kie­čių dra­ma­tur­gės Ing­rid Lau­sund to pa­ties pa­va­di­ni­mo pje­sę.

Re­ži­sie­rius P. Ofi­ce­ro­vas sa­ko: „Šis spek­tak­lis skir­tas žmo­nėms su lai­ky­se­nos su­tri­ki­mais, bet, ži­no­ma, kal­bu ne apie fi­zi­nį su­tri­ki­mą. La­biau apie vi­di­nį stu­bu­rą, apie jo ne­tu­rė­ji­mą. Apie tą psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną, kai žmo­gus lyg ir funk­cio­nuo­ja, bet iš tik­rų­jų ne­tu­ri at­ra­mos. Ir tas spek­tak­lio frag­men­tų pa­veiks­las tam­pa toks gro­tes­kiš­kas, net šiek tiek siur­rea­lus. Keis­čiau­sia, kad jis mums vi­siems la­bai ar­ti­mas ir at­pa­žįs­ta­mas. Ir dėl to kaž­kaip yra ne­ra­mu.

O dėl kū­ri­nio pa­si­rin­ki­mo, tai vis­kas kaž­kaip la­bai na­tū­ra­liai su­si­dė­lio­jo. Skai­ti­nė­jau įvai­rias pje­ses, ieš­ko­jau, kas ka­bi­na, ir tuo me­tu teat­ras pa­klau­sė, ar ne­no­rė­čiau ko nors pri­sta­ty­ti Teat­ro die­nos pro­ga Tel­šiuo­se. Ir ta me­džia­ga jau tie­siog bu­vo pa­si­ruo­šu­si „iš­šau­ti“.

Bet jei rim­čiau, tai ši pje­sė la­bai re­zo­nuo­ja su tuo, kas vyks­ta šian­dien. Ypač po­li­ti­nia­me lau­ke, kur kar­tais at­ro­do, kad žmo­nės la­bai leng­vai iš­si­ža­da sa­vo ver­ty­bių, sa­vo mo­ra­lės. Ir ta­da tas „be­stu­bu­riš­ku­mas“ tam­pa ne­be me­ta­fo­ra, o rea­ly­be. To­kia, ku­ri po tru­pu­tį nuo­di­ja vi­są ap­lin­ką.“

Ne­ma­žai ins­pi­ra­ci­jos atė­jo iš po­li­ti­kos

Re­ži­sie­rius su kū­ry­bi­ne ko­man­da daug kal­ba apie šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės „ne­stu­bu­riš­ku­mą“. Apie dar­bo kul­tū­rą, apie tą nuo­la­ti­nį spau­di­mą, kon­ku­ren­ci­ją, mo­bin­gą, ku­ris tam­pa ko­ne nor­ma.

Spek­tak­ly­je, re­ži­sie­riaus tei­gi­mu, ban­do­ma pa­ro­dy­ti, kaip to­kia pa­tir­tis vei­kia žmo­gų. Kaip žmo­gus po tru­pu­tį lūž­ta. Ir kai lūž­ta – pra­ran­da ne tik mo­ra­lę, bet ir vi­di­nį tvir­tu­mą, sa­va­ran­kiš­ku­mą. Ta­da at­si­ran­da ag­re­si­ja, tok­siš­ku­mas, ku­ris per­si­duo­da ki­tiems. Ga­liau­siai pra­ran­da­mas tas vi­di­nis mo­ra­lės kom­pa­sas. Ir žmo­gus pra­de­da ju­dė­ti link sa­vi­dest­ruk­ci­jos.

„Be­je, ne­ma­žai ins­pi­ra­ci­jos atė­jo ir iš vals­ty­bi­nės po­li­ti­kos. Net­gi žiū­rint Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės po­sė­džius „You­Tu­be“ ka­na­le kar­tais at­ro­do, kad ten vyks­ta dar vie­nas spek­tak­lis. Ir vi­sai ne ma­žiau ab­sur­diš­kas“, – kal­bė­jo P. Ofi­ce­ro­vas.

Kū­ry­bi­nė ko­man­da

Prie šio spek­tak­lio pa­sta­ty­mo pri­si­dė­jo vi­sa kū­ry­bi­nė ko­man­da. Sce­nog­ra­fė ir kos­tiu­mų dai­li­nin­kė – Gied­rė Sla­vins­kie­nė, kom­po­zi­to­rius – Dei­vi­das Skri­dai­la, cho­reog­ra­fė – Ka­mi­lė Pi­li­bai­ty­tė, gar­so re­ži­sie­rius – Min­dau­gas Drim­ba, švie­sų dai­li­nin­kas – Ser­gej Si­mo­nen­ko. Ak­to­riai: Mar­ga­ri­ta Bla­dže­naus­kai­tė, Ind­rė Ju­cy­tė, Vik­to­ri­ja Mi­liaus­kai­tė, Jo­gai­la Šim­kus, Dei­vi­das Ra­jun­čius.

„Bet tuo vis­kas ne­si­bai­gia. Yra la­bai daug ne­ma­to­mų žmo­nių, ku­rie pri­si­de­da prie šio spek­tak­lio. Įsit­rau­kia ir mies­to įmo­nės, mies­to bend­ruo­me­nė, teat­ro bend­ruo­me­nė“, – tei­gė re­ži­sie­rius.

Kiek­vie­nas ga­li at­pa­žin­ti sa­ve ar sa­vo ap­lin­ką

P. Ofi­ce­ro­vas kal­bė­jo, jog vie­nos aiš­kios ži­nu­tės žiū­ro­vams šiuo spek­tak­liu ne­no­rin­tis pa­siųs­ti. Jam at­ro­do, kad spek­tak­lis la­biau vei­kia kaip pa­tir­tis – tar­si epi­zo­dų se­ka, ku­rio­je kiek­vie­nas ga­li at­pa­žin­ti sa­ve ar sa­vo ap­lin­ką.

„Ir jei­gu kas nors nie­ko neat­pa­žins, ta­da man bus la­bai įdo­mu su tuo žmo­gu­mi pa­dis­ku­tuo­ti“, – sa­kė re­ži­sie­rius.

Vie­to­je at­sa­ky­mo iš­kė­lė klau­si­mą

Pak­laus­tas, kaip api­bū­din­tų spek­tak­lį vie­nu sa­ki­niu, re­ži­sie­rius vie­to­je at­sa­ky­mo iš­kė­lė klau­si­mą: „Ko­dėl ši pje­sė ak­tua­li ir taip stip­riai at­pa­žįs­ta­ma ir da­bar?“