Po­pie­tė, su­šil­džiu­si šir­dis poe­zi­jos žo­džiu

„Po kas­die­ny­bės pelenais/Karšta ru­se­na žarija/Kiekvieno mū­sų šir­dy­je…“ – tai žo­džiai iš Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no ei­lė­raš­čio „Iš­ti­ki­my­bė“, ku­riuo pra­de­da­mas pa­sku­ti­ny­sis šio nuo­sta­baus mū­sų poe­to ly­ri­kos rin­ki­nys „Lan­gas“, iš­leis­tas 1966 me­tais.

Kaip tik pa­siil­gę poe­zi­jos ir vie­nas ki­to rin­ko­mės tą sau­sio po­pie­tę į jau­kią Var­nių bib­lio­te­kos erd­vę, kur mū­sų lau­kė kaip vi­sa­da mie­los ir sve­tin­gos Au­ri­ka Stu­pe­lie­nė ir Vi­da Kren­ciu­vie­nė. Lau­kė ir ma­lo­nus su­si­ti­ki­mas su daž­na mū­sų vieš­nia, pui­kia Tel­šių poe­te Ie­va Si­gi­ta Nag­lie­ne.

Ie­va Si­gi­ta ir pra­dė­jo po­kal­bį apie V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no kū­ry­bą. Vi­sus po­pie­tės da­ly­vius la­bai šil­tai nu­tei­kė be ga­lo in­ty­mus, nuo­šir­dus kal­bė­to­jos san­ty­kis su poe­to as­me­ny­be, gi­lios įžval­gos, at­sklei­džiant jo ly­ri­kos es­mę, jo poe­ti­nį cre­do – iš­ti­ki­my­bę žmo­gui ir sa­vo prin­ci­pams.

Ap­tar­tas ypa­tin­gas poe­to san­ty­kis su lie­tu­vių mi­to­lo­gi­ja, at­skleis­tas ne­pap­ras­tas jo „Eg­lės ir Žil­vi­no“, „ Rū­pin­to­jė­lio“ gro­žis ir poe­ti­nė gel­mė. Bu­vo kal­ba­ma ir apie V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no kū­ry­bos ak­tua­lu­mą mū­sų die­no­mis, apie li­te­ra­tū­ros dės­ty­mo šiuo­lai­ki­nė­je mo­kyk­lo­je pro­ble­mas, apie bū­ti­ny­bę pra­kal­bin­ti mo­ki­nį – jau­ną žmo­gų, pa­tei­kiant poe­zi­ją per sa­vo jaus­mą, per sa­vo san­ty­kį su ei­lė­raš­čiu.

Į po­kal­bį įsi­jun­gė ir ki­ti po­pie­tės da­ly­viai. Min­ti­mis iš sa­vo, kaip li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jos, pa­tir­ties, apie jai la­bai ar­ti­mus V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no po­smus nuo­šir­džiai pa­si­da­li­jo Ri­ta Gal­kon­tie­nė. A. Stu­pe­lie­nė pri­mi­nė tei­gi­nį „Poe­zi­ja – vi­siems“, taip pa­ra­gin­da­ma vi­sus iš­sa­ky­ti sa­vo san­ty­kį su di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ku­siais poe­to ei­lė­raš­čiais.

Skam­bė­jo ir rūs­tūs poe­mė­lės „Vi­vos plan­go, mor­tuos vo­co“ po­smai, pri­me­nan­tys skau­džius lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­jos pus­la­pius, mū­sų Tė­vy­nę už­plū­dus rau­do­na­jam te­ro­rui, ir „Sau­sis“ iš cik­lo „Ma­no mė­ne­siai“, ir „Ne­no­riu iš­nyk­ti“, „Į šven­tą­ją že­mę“, „Juo­die­ji var­nai“, ku­riuo­se at­si­sklei­džia dra­ma­tiš­ki, prieš­ta­rin­gi poe­to iš­gy­ve­ni­mai. „Ly­ros“ va­do­vė Gend­vi­ka Čiu­žie­nė pri­si­mi­nė, kaip ją, di­de­lę Sa­lo­mė­jos Nė­ries ly­ri­kos ger­bė­ją, pa­ska­ti­no su­si­do­mė­ti šiuo poe­tu švie­saus at­mi­ni­mo Var­nių vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Hen­ri­kas Me­je­ris, bu­vęs jo stu­den­tas, pa­sa­kęs: „O man poe­tų poe­tas – Vin­cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas.“

Su­ši­lus ar­ti­mų sie­lų bū­re­ly­je, o ypač į po­kal­bį įsi­jun­gus po sa­vo dar­bų at­sku­bė­ju­siam kle­bo­nui ka­nau­nin­kui And­rie­jui Sa­ba­liaus­kui, su­skam­bo ir dau­giau poe­zi­jos. Nuo­šir­dų sa­vos kū­ry­bos ei­lė­raš­tį pa­dek­la­ma­vo Ely­tė Ge­nu­tie­nė. G. Čiu­žie­nė pa­si­da­li­no min­ti­mis apie I. S. Nag­lie­nės pir­mą­ją ei­lė­raš­čių kny­gą „Iš lė­to į jū­rą“, ne­se­niai pa­sie­ku­sią Var­nių bib­lio­te­ką, pa­ra­gi­no vi­sus li­te­ra­tus su­si­pa­žin­ti su šia ga­na su­dė­tin­ga, bet la­bai jaut­ria, su­bti­lia ly­ri­ka.

Vla­da VENG­RIE­NĖ