Po Skor­pio­no ženk­lu gi­mu­si R. Sa­ba­liaus­kie­nė: „Tu­rint lais­vo lai­ko sė­dė­ti na­mie prieš te­le­vi­zo­rių – tik­rai ne man“

Mums pa­kvie­tus pa­bend­rau­ti po Skor­pio­no ženk­lu gi­mu­sius žmo­nes, tel­šiš­kė Re­da Sa­ba­liaus­kie­nė ne­dve­jo­da­ma at­sa­kė – esu tik­ra Skor­pio­nė. Mo­ters tei­gi­mu, Skor­pio­nai yra itin aist­rin­gi ir tem­pe­ra­men­tin­gi žmo­nės, o ši aist­ra ma­to­ma ir dar­buo­se, as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me bei drau­giš­kuo­se san­ty­kiuo­se. Tur­būt to­dėl pa­šne­ko­vei svar­bi sa­va­no­rys­tė, bend­ra­vi­mas, užim­tu­mas.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Apie Skor­pio­nus

Spa­lio 30-ąją 56-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tu­si Re­da sa­kė esan­ti tik­ra Skor­pio­nė, gi­mu­si pa­čiu niū­riau­siu me­tų lai­ku: Vė­li­nės, dar­ga­na, liū­de­sys. „O dėl ho­ros­ko­pų: jei ge­ros pro­gno­zės – tai ti­kiu, jei blo­gai ra­šo – sa­kau, kad ne­są­mo­nė. Nes­kai­ty­čiau spe­cia­liai ho­ros­ko­po prieš ko­kį svar­bų įvy­kį, bet jei ho­ros­ko­pas man pa­si­pai­nio­tų ne­ty­čia ir ten bū­tų įspė­ji­mas ne­da­ry­ti kaž­ko, gal ir sua­be­jo­čiau. Bet ma­nau, kad rei­kė­tų la­biau pa­si­ti­kė­ti sa­vo spren­di­mais ir ieš­ko­ti tik­rų­jų veiks­nių, nu­le­mian­čių įvy­kių se­ką, o ne ti­kė­ti kaž­ko­kia ne­va žvaigž­džių mis­ti­ka“, – apie ho­ros­ko­pus kal­bė­jo mo­te­ris.

Pak­laus­ta, ko­kie žmo­nės yra Skor­pio­nai, R. Sa­ba­liaus­kie­nė tei­gė, kad jie itin aist­rin­gi ir tem­pe­ra­men­tin­gi. Ši aist­ra ma­to­ma ir dar­buo­se, as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me ir drau­giš­kuo­se san­ty­kiuo­se. Mo­te­ris pa­ste­bi, jog Skor­pio­nai tie­siog die­vi­na tie­są, ne­mėgs­ta veid­mai­nia­vi­mo, o nu­rims­ta tik at­ra­dę tei­sin­gą ke­lią.

„Skor­pio­nai tu­ri vie­ną ge­rą sa­vy­bę, ku­ri ap­lin­ki­nius trau­kia prie jų, tai – pa­slap­tin­gu­mas. Jei no­ri pa­gal­bos, kreip­kis tik į šio ženk­lo at­sto­vus, jie vi­sa­da bus pa­si­ruo­šę pa­dė­ti. Skor­pio­nai yra pui­kūs klau­sy­to­jai. Jie ne tik iš­klau­so, bet ir tu­ri nau­din­gų pa­ta­ri­mų, yra pa­si­kaus­tę psi­cho­lo­giš­kai, vi­sa­da rea­guo­ja už­tik­rin­tai. Jie ži­no, ka­da rei­kia kal­bė­ti ir ka­da ge­riau­sias lai­kas pa­ty­lė­ti, tu­ri la­bai ge­rą nuo­jau­tą ir ge­ro hu­mo­ro jaus­mą. Pa­ti tik­rai jau­čiuo­si tu­rin­ti daug skor­pio­niš­kų sa­vy­bių. Esu tik­ra šio ženk­lo at­sto­vė ir esu ga­na ra­mi, ne­kerš­tin­ga, tik il­gai at­si­me­nu, jei kas ką pa­da­ro“, – dės­tė tel­šiš­kė.

Su Skor­pio­nais, kaip ir su ki­tais Zo­dia­ko ženk­lo at­sto­vais, Re­da vi­sa­da su­ta­rian­ti la­bai ge­rai. Bend­rau­jant jai svar­biau­sia žmo­giš­ku­mas, o ne Zo­dia­ko ženk­las.

Dar­bas su sen­jo­rais tei­kia pra­smę

R. Sa­ba­liaus­kie­nės dar­bi­nė veik­la Tel­šiuo­se pra­si­dė­jo nuo Tel­šių ra­jo­no se­ne­lių glo­bos na­mų. Tu­rė­da­ma teat­ri­nio ko­lek­ty­vo va­do­vo spe­cia­ly­bę pir­miau­sia ji pra­dė­jo čia dirb­ti me­no va­do­ve, vė­liau dir­bo so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­re. Li­ki­mas taip su­si­klos­tė, kad te­ko iš­vyk­ti į už­sie­nį ir ten pra­leis­ti sep­ty­ne­rius me­tus. Ta­čiau pa­rei­gin­ga dar­buo­to­ja grį­žu­si vėl šil­tai bu­vo su­tik­ta ir priim­ta dirb­ti užim­tu­mo spe­cia­lis­te, kuo te­be­dir­ba iki šiol. Mo­te­ris ruo­šia ten gy­ve­nan­tiems sen­jo­rams užim­tu­mo pro­gra­mas, or­ga­ni­zuo­ja jų užim­tu­mą, kul­tū­ros, spor­to ir pro­gi­nius ren­gi­nius, dar­bi­nę veik­lą.

„Vis­kas, kas žmo­gui links­ma ir sma­gu, yra su ma­ni­mi. Per tuos dau­ge­lį me­tų bend­rau­da­ma su li­ki­mo ne­gan­do­mis ko­vo­jan­čiais žmo­nė­mis sė­miau­si iš jų stip­ry­bės ir no­ro gy­ven­ti su šyp­se­na. Su­ti­kau šim­tus žmo­nių: ma­čiau stip­rias mo­ti­nų šir­dis, aša­ras se­no­lių aky­se ir šyp­se­nas vai­kų vei­duo­se. Pa­ti­kė­ki­te, tai ver­čia su­si­mąs­ty­ti ir į gy­ve­ni­mą žvelg­ti ki­tu kam­pu. Ką man kaip žmo­gui tei­kia bend­ra­vi­mas su se­ny­vo am­žiaus žmo­nė­mis? Jau pa­ts bend­ra­vi­mas – ge­riau­sias vais­tas nuo se­nat­vės. Tie žmo­nės yra pa­tys tik­riau­si gy­ve­ni­mo psi­cho­lo­gai. Bend­rau­da­mas sveiks­ti, mo­kai­si ir džiau­gie­si, kad ga­li pa­siim­ti tiek daug iš­min­ties“, – sa­vo dar­bu džiau­gė­si mo­te­ris.

Sa­va­no­rys­tė – gy­ve­ni­mo džiaugs­mas

Be dar­bo se­ne­lių na­muo­se, po­nios Re­dos gy­ve­ni­me svar­bią vie­tą uži­ma sa­va­no­rys­tė, šo­kis ir dai­na­vi­mas.

Mo­te­ris sa­kė, kad sa­va­no­rys­tė ly­dė­jo nuo pat vai­kys­tės. Ji, dar bū­da­ma vai­kas, su se­se­ri­mi ir bro­liu ei­da­vo pa­dė­ti ki­tiems ra­vė­ti, grieb­ti šie­no ir da­ry­ti pa­na­šių dar­bų, ką ga­li vai­kas. O tik­rą­ja sa­va­no­re ta­po pra­dė­ju­si dirb­ti Tel­šių ra­jo­no se­ne­lių glo­bos na­muo­se.

„Tu­rint lais­vo lai­ko sė­dė­ti na­mie prieš te­le­vi­zo­rių – tik­rai ne man. Sa­va­no­riš­ka veik­la su­grą­ži­na žmo­nėms gy­ve­ni­mo džiaugs­mą. Svar­biau­sia mo­kė­ti džiaug­tis la­bai pa­pras­tais dė­kin­gu­mo sver­tais – dė­kin­gas žvilgs­nis, be­si­šyp­san­čios pa­var­gu­sio žmo­gaus akys, skuos­tu nu­rie­dė­ju­sia dė­kin­gu­mo aša­ra. Tik­rai pri­ta­riu pa­sa­ky­mui: „Duo­dan­čios ran­kos nie­ka­da ne­bū­na tuš­čios“. Su­ge­bė­ji­mas da­ly­tis duo­na, van­de­niu, dė­me­siu, su­ge­bė­ji­mas pa­ro­dy­ti, kad žmo­gus, ku­riam rei­kia pa­gal­bos, yra svar­bus man – gy­vos pa­mo­kos, ku­rios pri­pil­do ma­no gy­ve­ni­mą“, – tei­gė R. Sa­ba­liaus­kie­nė.

Op­ti­miz­mu trykš­tan­ti ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mą kas­die­ni­nė­se smulk­me­no­se ma­tan­ti mo­te­ris ti­ki­na, kad bū­tent ma­ži da­ly­kai ir su­ku­ria lai­mę.

„Iš­mok bū­ti dė­kin­gas da­bar­čiai ir vi­sai ki­taip į ją pra­dė­si žiū­rė­ti, pa­ju­si daug dau­giau mei­lės sa­vo gy­ve­ni­mui. Pa­tir­ti džiaugs­mą vi­so­se gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­se, iš­mok­ti sklan­džiai bend­rau­ti, veik­ti ne­bi­jant nie­ko ir gy­ven­ti kiek­vie­ną die­ną su pa­si­ti­kė­ji­mu bei lai­me. Neuž­si­da­ry­ti, tęs­ti dar­bus, pa­klaus­ti ar­ti­mų­jų, kuo ga­liu bū­ti nau­din­gas, skir­ti sa­vo lai­ko vie­ni­šiems sen­jo­rams, vai­kams, ma­mai ar pa­si­kvies­ti kai­my­ną į sve­čius be jo­kios prie­žas­ties. Čia yra tik­ra ma­no lai­mė. Džiaugs­mą tei­kia tai, kad gy­ve­ni­me iš­mo­kau džiaug­tis tuo, ką da­rau, ir tuo, ką tu­riu. O svar­biau­sia – my­lė­ti sa­ve“, – apie lai­mę, esan­čią ša­lia, kal­bė­jo straips­nio he­ro­jė.

Jos tei­gi­mu, kai mo­ka­me džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, su­ta­ria­me su sa­vi­mi, sklei­džia­me vi­di­nę har­mo­ni­ją ir ki­tiems. Ša­lia mo­kan­čių­jų džiaug­tis ir ap­lin­ki­niams gy­ve­ni­mas at­ro­do gra­žes­nis.