Pa­žin­ki­me sa­vo kraš­tą – Že­mai­ti­ją

Gy­ve­na­me gra­žio­je ša­ly­je – Lie­tu­vo­je. Kuo ge­riau ją pa­žįs­ta­me, tuo tur­tin­ges­ni tam­pa­me. Tel­šių dia­be­ti­kų bend­ri­jos „Dia Tel­šiai“ na­riai lie­pos 18 die­ną iš­vy­ko ap­lan­ky­ti kai­my­ni­nio Plun­gės ra­jo­no.

Pir­miau­sia vy­ko­me į ku­ni­gaikš­čio M. Ogins­kio rū­mus Plun­gė­je. Čia mus pa­si­ti­ko gi­dė – „ku­ni­gaikš­tie­nė“ Alek­sand­ra. Ji la­bai nuo­šir­džiai pa­pa­sa­ko­jo rū­mų is­to­ri­ją, apie dva­ro žmo­nių gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bę ir šven­tes. Kai 1873 me­tais dva­rą iš gra­fo P. Zu­bo­vo nu­pir­ko ku­ni­gaikš­tis M. Ogins­kis, rū­mų pa­sta­tas at­ro­dė la­bai pra­stai, to­dėl jis ša­lia pa­sta­tė neo­re­ne­san­si­nio sti­liaus nau­ją už 50 tūkst. si­dab­ri­nių rub­lių. Nuo to lai­ko Plun­gės dva­ras iš­gy­ve­no tik­rą auk­so am­žių, t. y. ta­po kul­tū­ros, sko­nio ir gro­žio cent­ru. Ku­ni­gaikš­tis čia bu­vo su­kau­pęs apie 100 gi­mi­nės po­rtre­tų, mar­mu­ri­nių bius­tų ir ki­tų ver­tin­gų me­no kū­ri­nių ko­lek­ci­jas, tur­tin­gą re­tų spau­di­nių bib­lio­te­ką, ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių, gink­lų ir nu­miz­ma­ti­kos ko­lek­ci­jas. Tęs­da­mas mu­zi­ki­nes gi­mi­nės tra­di­ci­jas įstei­gė dva­ro or­kest­ro mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­kė­si dai­li­nin­kas ir kom­po­zi­to­rius M. K. Čiur­lio­nis. Mil­ži­niš­kas so­das tuo me­tu puo­šė dva­ro te­ri­to­ri­ją. Be mums įpras­tų vais­me­džių, bu­vo au­gi­na­mi per­si­kai, ab­ri­ko­sai, vais­ti­niai au­ga­lai. Čia bu­vo įsteig­tas že­mai­tu­kų žir­gy­nas.

Rū­mų „šei­mi­nin­kė“ Alek­sand­ra po įdo­mios eks­kur­si­jos po rū­mų sa­les neiš­lei­do mū­sų na­mo ne­pa­vai­ši­nu­si kvap­nia ci­ko­ri­jų ka­fi­ja ir ne­pa­pa­sa­ko­ju­si pi­kan­tiš­kų is­to­ri­jų apie aukš­tuo­me­nės gy­ve­ni­mą ir el­ge­sį rū­muo­se.

To­liau pa­trau­kė­me link Ber­žo­ro kai­mo, kur mū­sų lau­kė tik­ra že­mai­tė – „ba­bū­nė“. Ji edu­ka­ci­nė­je pro­gra­mo­je „Že­mai­čių gy­ve­ni­mo bū­das“ pa­val­gy­di­no mus kas­ti­niu su švie­žio­mis bul­vė­mis ir vis pa­sa­ko­jo links­mas is­to­ri­jas iš že­mai­čių gy­ve­ni­mo. To­liau su žie­du ty­rė­me, ko­kių žo­le­lių ar­ba­ta mums as­me­niš­kai tin­ka kaip vais­tas, o ko­kių tik van­de­nė­liui pa­gar­din­ti, mi­nė­me mįs­les apie au­ga­lus ir „Ba­bū­nės vais­ta­žo­lių lau­ke­ly­je“ rin­ko­me žo­le­les, žie­de­lius ar ka­sė­mės so­di­nu­kų sa­vo dar­že­liams.

Pa­su­kę link Lik­šų, pa­sie­kė­me Ener­ge­ti­nių la­bi­rin­tų ir geo­met­ri­nių fi­gū­rų par­ką. Šei­mi­nin­kė Jur­ga pir­miau­sia pa­pa­sa­ko­jo, kad čia yra įvai­rios geo­met­ri­nės fi­gū­ros ir la­bi­rin­tai, ku­riais vaikš­čio­da­mi pa­tir­si­me di­de­lį po­vei­kį sa­vo bū­se­nai. Nuk­rei­pė, kur ir kaip vaikš­čio­ti. To­liau in­di­vi­dua­liai pa­si­rin­ko­me sau tin­ka­mą.

Tik­rai įsi­ti­ki­no­me, ko­kia tur­tin­ga ir gra­ži mū­sų Že­mai­ti­ja. Ki­tą mė­ne­sį vyk­si­me į Skuo­do ra­jo­ną.

Tel­šių dia­be­ti­kų bend­ri­jos „Dia Tel­šiai“ pir­mi­nin­kė Vir­gi­li­ja KA­MINS­KIE­NĖ