Pa­suk­tos laik­ro­džio ro­dyk­lės. Kaip dėl to jau­čia­mės?

Pas­ku­ti­nio ko­vo sek­ma­die­nio nak­tį pe­rė­jo­me į va­sa­ros lai­ką pa­suk­da­mi laik­ro­džių ro­dyk­les vie­na va­lan­da į prie­kį. Kiek­vie­nas laik­ro­džio per­su­ki­mas, kai pe­rei­na­me į va­sa­ros ar žie­mos lai­ką, tu­ri įta­kos mū­sų bio­lo­gi­niam laik­ro­džiui, for­muo­jan­čiam mie­go įpro­čius.

Kiek­vie­nas pa­su­ki­mas ga­li tu­rė­ti vis ki­to­kį po­vei­kį, pri­klau­so nuo to, koks esi: ry­ti­nis žmo­gus, la­biau pri­si­tai­kan­tis prie anks­ty­vo rit­mo, nak­ti­nė pe­lė­da, ku­ri pra­de­da gy­ven­ti tik su tam­sa, ar jau­nas be­si­for­muo­jan­tis or­ga­niz­mas. Vie­ni grei­tai pri­si­tai­ko prie nau­jo rit­mo, o ki­ti pa­ti­ria iš­šū­kių.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Vai­kai laik­ro­džių per­su­ki­mą iš­gy­ve­na sun­kiau

Vai­kų li­gų gy­dy­to­ja Ire­na Bi­ti­nie­nė tei­gė, kad nors suau­gu­sie­ji la­biau skun­džia­si to­kia tvar­ka, jiems pri­si­tai­ky­ti yra leng­viau nei vai­kams, ku­rie yra jaut­res­ni, stip­riau jau­čia lai­ko po­vei­kį ir ne vi­sa­da su­pran­ta, kas vyks­ta jų or­ga­niz­me.

„Kiek­vie­nas žmo­gus yra skir­tin­gas, to­dėl ir ge­bė­ji­mas pri­si­tai­ky­ti per­su­kus laik­ro­džius ga­li skir­tis. Kad vai­kui sun­ku, ga­li­ma su­pras­ti ste­bint jo emo­ci­jas ir nuo­tai­kų kai­tą“, – įsi­ti­ki­nu­si gy­dy­to­ja.

Pa­sak I. Bi­ti­nie­nės, pa­pras­tai lai­ko kai­tos ne­jau­čia kū­di­kiai, o dar­že­li­nu­kams ir paaug­liams bū­na sun­ku, nes iš­si­ba­lan­suo­ja ne tik nak­ties, bet ir die­nos mie­gas. Vai­kai bū­na pik­ti, suir­zę, jiems sun­kiau su­si­kaup­ti ir mo­ky­tis, už­siim­ti ki­ta veik­la.

„Ypač sun­kus pa­va­sa­ri­nis laik­ro­džių per­su­ki­mas, kai „nu­va­gia­ma“ vie­na va­lan­da, o ru­de­ni­nį, kai nak­tis tar­si vie­na va­lan­da pail­gė­ja, vai­kai iš­gy­ve­na leng­viau. Jei vai­ko or­ga­niz­mas silp­nes­nis, laik­ro­džių per­su­ki­mas tu­ri įta­kos ir imu­ni­nei sis­te­mai“, – kal­bė­jo vai­kų li­gų gy­dy­to­ja.

I. Bi­ti­nie­nė tvir­ti­no, jog iš­gy­ven­ti laik­ro­džių per­su­ki­mą ir tam pa­si­ruoš­ti ga­li­ma. Li­kus bent jau sa­vai­tei rei­kė­tų anks­čiau ei­ti mie­go­ti, lai­ką anks­ti­nant kas­dien po 15 mi­nu­čių – taip pri­pra­tin­si­me or­ga­niz­mą prie nau­jo rit­mo. Bent va­lan­dą iki mie­go ne­žiū­rė­ti į ek­ra­nus, ne­var­to­ti mais­to pro­duk­tų, ku­rie vei­kia sti­mu­liuo­ja­mai, pa­vyz­džiui: ka­ka­vos, sal­džių gė­ri­mų, vai­sių, šo­ko­la­do. Ga­li­ma iš­ger­ti ra­mu­nė­lių, me­li­sų ar va­le­ri­jo­nų ar­ba­tos. Svar­bus šil­tas du­šas, pa­sa­ka prieš mie­gą, švel­nus ma­sa­žas.

Jei vai­kas ar suau­gu­sy­sis ser­ga lė­ti­ne li­ga, adap­ta­ci­ja, per­su­kus laik­ro­džius, dar pa­sun­kė­ja.

„Be­lie­ka lauk­ti tos die­nos, kai laik­ro­džių ne­per­suk­si­me…“ – sa­kė gy­dy­to­ja.

Penk­tos va­lan­dos klu­bas

Kom­pa­ni­jos „Ma­ry Kay“ ne­prik­lau­so­ma par­da­vi­mų di­rek­to­rė Gab­rie­lė Gus­ty­tė-Mi­ka­laus­kie­nė daž­niau­siai ke­lia­si 5–5.30 val. ry­te ir ei­na pa­si­vaikš­čio­ti ar­ba pa­bė­gio­ti, la­bai re­tai – dirb­ti. Mėgs­ta at­si­kė­lu­si anks­ti su­si­pla­nuo­ti dar­bus, da­ry­ti vei­do SPA na­muo­se ir tie­siog ra­miai ger­ti ry­ti­nę ka­vą, kol šei­ma dar mie­ga.

„Vy­tu­rys esu tik­rai ne vi­są gy­ve­ni­mą, gal tik apie ket­ve­rius me­tus. Iki tol la­bai mė­gau pa­mie­go­ti ry­tais il­gai ir ei­ti mie­go­ti vė­lai va­ka­re“, – sa­kė Gab­rie­lė.

Vy­tu­riu tie­siog ta­po, nes su ko­le­gė­mis su­kū­rė penk­tos va­lan­dos klu­bą ir kel­da­vo­si 5 va­lan­dą ry­te, kad ga­lė­tų skir­ti lai­ko sau, pa­dir­bė­ti ir pa­na­šiai.

„Ta­da ir su­pra­tau, koks ge­ras jaus­mas at­si­kel­ti anks­čiau nei ki­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si par­da­vi­mų di­rek­to­rė.

Va­ka­re Gab­rie­lė nuei­na mie­go­ti apie 22 va­lan­dą, jei pa­vyks­ta, ir 21.30 val. jau gu­li, kad ry­ti­nis kė­li­ma­sis bū­tų leng­vas.

Pa­sak mo­ters, laik­ro­džių pa­su­ki­mas jai tu­ri įta­kos gal­būt tik ke­lias die­nas, ne il­giau. Ga­na grei­tai pri­pran­ta prie nau­jo lai­ko ir sten­gia­si kel­tis tuo pa­čiu me­tu.

„Bu­vi­mas vy­tu­riu duo­da la­bai daug ener­gi­jos vi­sai die­nai, ga­li­ma anks­ti ry­tais nu­veik­ti la­bai daug: pa­spor­tuo­ti, pa­me­di­tuo­ti ar pa­da­ry­ti ki­tus da­ly­kus dėl sa­vęs, ku­riems die­ną lai­ko ne­lie­ka. Ir, svar­biau­sia, at­si­ran­da ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti bun­dan­čią gam­tą. Gra­žius sau­lė­te­kius ry­te įma­no­ma pa­ma­ty­ti tik bū­nant vy­tu­riu“, – tei­gė Gab­rie­lė.

Mie­go įpro­čiai – gy­ve­ni­mo įpro­čiai

Au­dio­vi­zua­li­nių pro­duk­tų kū­rė­jas Ma­ri­jo­nas Breit­mo­ze­ris sa­kė, jog, ko ge­ro, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą yra dau­giau pe­lė­da. Ir nors ry­tais sten­gia­si at­lik­ti vi­sus bū­ti­niau­sius dar­bus, ta­čiau di­džiau­sia dar­bų kon­cent­ra­ci­ja lie­ka va­ka­rui. Anot jo, taip at­si­ti­ko na­tū­ra­liai.

Ma­ri­jo­no ža­din­tu­vas su­skam­ba 6.45 val.

„Toks yra mū­sų šei­mos pa­bu­di­mo lai­kas. Ry­to ru­ti­na ei­li­nė: vo­nios kam­ba­rys, puo­de­lis ka­vos, at­ža­lų ve­ži­mas į mo­kyk­las“, – da­li­no­si M. Breit­mo­ze­ris.

Svar­biau­sius die­nos dar­bus kū­rė­jas at­lie­ka iki 12 va­lan­dos. Ant­ra­sis (daž­niau­siai kū­ry­bi­nių) dar­bų eta­pas Ma­ri­jo­nui pra­si­de­da po va­ka­rie­nės ir tę­sia­si iki 23–24 va­lan­dos, tad mie­go lai­kas pra­si­de­da apy­tiks­liai vi­dur­nak­tį.

„Žie­mos lai­ko įve­di­mas la­biau džiu­gi­na, ne­gu var­gi­na. Pa­pil­do­ma va­lan­da lo­vo­je ry­te tik­rai su­tei­kia ener­gi­jos die­nai. O grį­žus į va­sa­ros lai­ką rei­ka­lin­ga sa­vai­tės adap­ta­ci­ja. Ma­nau, dau­ge­liui žmo­nių tas pa­ts. Ta­čiau tai ne­pa­kei­čia as­me­ni­nių įpro­čių“, – įsi­ti­ki­nęs Ma­ri­jo­nas.

Esant bū­ti­ny­bei kel­tis anks­čiau, vy­ras sten­gia­si pri­si­vers­ti anks­čiau ei­ti mie­go­ti. Nors sa­ko­ma, kad aš­tuo­nios va­lan­dos mie­go žmo­gui yra bū­ti­nos, ta­čiau jis ma­no, jog tai pri­klau­so nuo am­žiaus: „Kuo esi vy­res­nis – tuo ma­žiau rei­kia. 6–7 ko­ky­biš­ko mie­go va­lan­dos pui­kiai pa­de­da at­gau­ti jė­gas. Svar­bu prieš mie­gą „neuž­si­žais­ti“ su mo­bi­liai­siais įren­gi­niais.“

Ma­ri­jo­nas ma­no, jog mie­go įpro­čiai – tai dau­giau gy­ve­ni­mo įpro­čiai, dar­bo spe­ci­fi­ka, su­pla­nuo­ta pa­ties žmo­gaus. Jo, kaip kū­ry­bi­nės as­me­ny­bės dar­be, die­ną yra daug dir­gik­lių, ne­lei­džian­čių jam su­si­kaup­ti.

„Va­ka­ri­nio gy­ve­ni­mo (dar­bo) pa­si­rin­ki­mas yra pro­duk­ty­ves­nis. Mies­tas už­mie­ga, ži­nių srau­tas tam­pa re­tes­nis, vi­si bū­ti­ni dar­bai at­lik­ti, tad va­ka­ras vi­siš­kai pri­klau­so tau“, – tei­gė M. Breit­mo­ze­ris.

Laik­ro­džių per­su­ki­mas – be­reikš­mis reiš­ki­nys

Gy­dy­to­ja Re­nė Gu­daus­kie­nė net 48 me­tus teik­da­vo sku­bią pa­gal­bą gim­dy­mų me­tu tiek die­ną, tiek nak­tį, tad toks dar­bo re­ži­mas su­for­ma­vo miš­rius mie­go įpro­čius.

„Mie­gui per­ne­lyg daug dė­me­sio nie­kuo­met ne­skir­da­vau. To­kius įpro­čius su­for­ma­vo ma­no pro­fe­si­ja. Da­bar ne­dir­bu 4 me­tai, ta­čiau gy­ve­ni­mas ne­si­kei­čia“, – sa­kė R. Gu­daus­kie­nė.

Ry­tais ke­lia­si kaip or­ga­niz­mas ir gam­ta dik­tuo­ja. Jei yra po­rei­kis, skai­to kny­gas lo­vo­je, ge­ria ry­ti­nę ka­vą, bend­rau­ja te­le­fo­nu su se­se­ri­mi kad ir iki pie­tų, nes, pa­sak jos, ga­li sau leis­ti pa­si­rink­ti, ka­da kel­tis ir ka­da ei­ti mie­go­ti.

„Aš val­dau lai­ką. Tai yra pra­ban­ga. Ta­čiau tu­ri tu­rė­ti pla­ną, ži­no­ti, ką veik­si tą die­ną, kad ne­bū­tų chao­so. O sku­bė­ti nie­kur ne­mėgs­tu. Man pa­tin­ka pla­nuo­ti sa­vo lai­ką“, – kal­bė­jo gy­dy­to­ja.

Iš­li­pu­si iš lo­vos, kol at­lie­ka kū­no prie­žiū­ros ru­ti­ną, vi­suo­met už­kai­čia vir­ti sriu­bą, nes la­bai mėgs­ta ir ver­ti­na tik­rą, na­muo­se ga­min­tą mais­tą. Tai yra svar­bus ri­tua­las jos gy­ve­ni­me, nes ga­min­da­ma mais­tą vy­rui ir lauk­da­ma jo grįž­tan­čio iš dar­bo ji jau­čia­si mo­te­ris, ku­ri duo­da pa­grin­dą gy­ve­ni­mui.

„Mais­to ga­mi­ni­mas mo­te­riai – bū­ti­ny­bė. Kai rū­pi­nie­si, na­muo­se vi­sai ki­toks mik­rok­li­ma­tas“, – tei­gė gy­dy­to­ja.

Die­ną R. Gu­daus­kie­nė daug vaikš­to. Kas­dien tu­ri nuei­ti bent 8–10 ki­lo­met­rų, o vaikš­čio­ji­mo lai­ką pla­nuo­ja pa­gal esa­mą orą.

Die­no­mis re­gu­lia­riai lan­ko­si mu­zie­juo­se, nes me­nas – jos aist­ra, kui­čia­si so­de, dar­že, gė­ly­nuo­se.

Va­ka­re apie 17–18 val. su­val­go pa­grin­di­nį die­nos mais­tą, kad nak­tį ne­pri­si­val­gy­tų, nes vė­ly­vas val­gis, anot R. Gu­daus­kie­nės, – pa­pil­do­mas svo­ris: „Val­gy­mas – tai ma­lo­nu­mas, ku­rį rei­kia val­dy­ti.“

Kar­tais va­ka­rais lan­ko­si spek­tak­liuo­se.

Gy­dy­to­ja mie­go­ti ei­na apie vi­dur­nak­tį. Va­ka­rais mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas, žiū­rė­ti lai­das apie ke­lio­nes, apie pa­sau­lio kraš­tus.

Laik­ro­džių per­su­ki­mas, jos tei­gi­mu, jo­kios įta­kos ne­tu­ri.

„Tai yra be­reikš­mis reiš­ki­nys. Men­ka pro­ble­ma ly­gi­nant su ki­to­mis pro­ble­mo­mis. Ma­no gy­ve­ni­me laik­ro­džių per­su­ki­mas jo­kios reikš­mes ne­tu­ri“, – įsi­ti­ki­nu­si gy­dy­to­ja.

Pa­sak R. Gu­daus­kie­nės, gy­ve­ni­mu rei­kia mė­gau­tis, nes gy­ve­ni­mas – tai lai­mė, tik rei­kia jo ne­su­ga­din­ti: „Rei­kia daug vaikš­čio­ti gam­to­je, ži­no­ma, dirb­ti ir ke­liau­ti. Nes ge­rai pail­sė­jęs ge­rai ir dirb­si.“

Ga­li paašt­rė­ti psi­chi­kos su­tri­ki­mai

Geš­tal­to psi­cho­te­ra­peu­tė In­ga Mo­tu­zai­tė tei­gė, jog laik­ro­džių pa­su­ki­mas ga­li iš­ba­lan­suo­ti cir­ka­di­nį rit­mą (vi­di­nį laik­ro­dį). Dėl to nu­ken­čia mie­go ko­ky­bė. O mie­go ko­ky­bė tik­rai tu­ri įta­kos psi­chi­nei svei­ka­tai.

„Ga­li at­si­ras­ti nuo­tai­kos svy­ra­vi­mų, su­ma­žė­ti ener­gi­jos, pa­di­dė­ti stre­so ly­gis, at­si­ras­ti nuo­var­gis. Lai­ką per­su­ka­me tik vie­na va­lan­da, pa­pras­tai prie po­ky­čių pri­si­tai­ko­ma per ke­le­tą die­nų ar sa­vai­čių. Ta­čiau jei as­muo jau tu­rė­jo tam tik­rų psi­chi­kos su­tri­ki­mų – dep­re­si­ja, emo­ci­nis iš­se­ki­mas, per­de­gi­mas, lai­ko po­ky­čiai ga­li paašt­rin­ti bū­se­ną“, – pa­sa­ko­jo I. Mo­tu­zai­tė.

Tai ga­na in­di­vi­dua­lu, tei­gė psi­cho­te­ra­peu­tė, – vie­ni žmo­nės ga­li dirb­ti nak­ti­nį dar­bą, ke­liau­ti per skir­tin­gas lai­ko juos­tas ir jų tai stip­riai ne­vei­kia, o ki­tiems to­kie po­ky­čiai yra per su­dė­tin­gi.

„Laik­ro­džių per­su­ki­mui ga­li­ma pa­si­ruoš­ti – pa­keis­ti mie­go gra­fi­ką dar prieš pa­su­ki­mą, ke­le­tą die­nų, kad ir po 15 mi­nu­čių. Or­ga­niz­mas tu­rės pro­gą pri­si­tai­ky­ti pa­laips­niui. Taip pat lai­ky­tis mie­go ru­ti­nos – ypač svar­bu vi­sa­da kel­tis pa­na­šiu lai­ku. Veng­ti ek­ra­no švie­sos, ypač va­ka­re, ir kuo dau­giau bū­ti na­tū­ra­lio­je švie­so­je“, – pa­ta­rė I. Mo­tu­zai­tė.