Žarėnų seniūnijoje stūkso vienišas šimtametis namas. Sukrypęs, kiaurai vėjo perpučiamais langais ir durimis. Lauke šalta, bet kaminas nerūksta – tikriausiai neįtartum, jog namelyje kažkas gyvena. Tačiau, pasibeldus į duris, pasigirsta skardus šuns lojimas ir žmogaus balsas tarytum iš po žemių.
Truko penkiolika minučių, kol name gyvenanti Valerija Rekašiūtė atidarė duris – vieniša senolė vos pastovi ant kojų, taigi kiekvienas žingsnis reikalauja didelių pastangų.
Vaizdas, prasiskverbęs pro atviras duris, sveiku protu sunkiai suvokiamas: keturkojų išmatos, gultas, sujauktas iš skudurų… Akivaizdu, jog devintą dešimtį baigianti senolė nėra pajėgi savimi pasirūpinti. Tad kyla klausimas, ar arčiausiai žmogaus esanti įstaiga – Žarėnų seniūnija padarė viską, kad ilgametė gyvenimo saulėlydį pasitiktų garbingai.
Pasnigę, šaltukas kanda skruostus. Lauke tenka stovėti gana ilgai, kol vienkiemyje gyvenanti senolė atveria duris. Į kambarį, kuriame ji gyvena, įžengti neleidžia aršus, didžiulis perkaręs šuo, greta jo laksto ir du raini katinai. Keturkojai nurimsta tik gavę keletą riestainių.
Nedideliame kambaryje tvyro didžiulė netvarka: čia ir tualetas, ir virtuvė, ir miegamasis… Tokį vaizdą retai beišvysi šiame XXI amžiuje. Žarėnų seniūnija turi socialinio darbo organizatorę (šias pareigas eina ta pati Asta Griguolienė, kurios sūnui dabar jau mirusi Žarėnų sen. gyventoja S. Rimkienė paliko visą savo turtą), kuri ir turėtų padėti arba, kitaip tariant, skambinti visais varpais, kad vienišų žmonių senatvė būtų ori ir kiek įmanoma lengvesnė.
Savimi nebepasirūpina
V. Rekašiūtei – aštuoniasdešimt šešeri. Moteris pastovi tik atsirėmusi į sieną, bendrauja noriai. Laiškaneše anksčiau dirbusi senutė skundžiasi kojos skausmais ir suprastėjusia sveikata. Paklausta, ar sutiktų pagulėti ligoninėje, atsako teigiamai ir priduria: „Bet kad niekas nesiūlo…“ Devintą dešimtį baigianti žarėniškė nebeturi jėgų apsirengti, arbatos išsivirti ar grindų prašluoti.
Kambaryje maisto produktų nematyti. Į klausimą, ar turi ką valgyti, senolė palinksi galva ir parodo į kibirą greta lovos. Jame plūduriuoja prieš kokią savaitę nuskustos ir jau surūgusios bulvės.
Močiutė guodėsi, kad ją retai kas beaplanko. Išgirdusi Žarėnų seniūnijos socialinio darbo organizatorės A. Griguolienės vardą ir pavardę, sakė nepažįstanti tokios moters. Tačiau pasidžiaugė, kad draugiją palaiko keturkojai: su jais ir pakalbėsi, ir saugiau jausiesi – didžiulis šuo piestu stoja už savo šeimininkę.
Žinojo, bet nepadėjo?
Akivaizdu, kad savimi pasirūpinti nebegalinčiai moteriškei reikalinga pagalba. Tačiau kodėl prieš tiesą buvo užmerktos atsakingų asmenų akys?
Žarėnų seniūnas Pranas Lukošius teigė: „Viską mes ten žinom, sprendžiam tuos dalykus, bet ką mes ten padarysim? Buvau pas ją ne kartą, sunku ją iškelti, vieną žiemą buvom išvežę į Varnius, va, ir vakar kalbėjom, kad kitos išeities nėra, tik Varniai. Bet nepri- šnekinsim jos ten važiuoti, praėjusį kartą išvežėm prievarta.“
Seniūnas neslėpė, kad V. Rekašiūtės gyvenimo sąlygos pačios blogiausios visoje seniūnijoje, tačiau situaciją esą mačiusi Telšių socialinių paslaugų centro darbuotoja, kuri lanko senolę.
Galbūt problemą galėjo įžvelgti ne tik ji, bet ir žmogus, esantis arčiau – Žarėnų seniūnijos socialinio darbo organizatorė?
„Griguolienė visus lanko – ir senukus, ir rizikos šeimas. Ji turi kontroliuoti situaciją, surašyti aktus ir perduoti į Telšius globai. Bet viskas gerai, pasirūpinsim“, – nenorom ir savo pavaldinių atsakomybę pripažino P. Lukošius.
Turtą paliko giminaitei
Apie nepavydėtiną senolės gyvenimą informavome Telšių r. savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėją Lendrą Bukauskienę. Ji tą pačią dieną nuskubėjo į Žarėnus ir po apsilankymo pripažino, kad padėtis labai bloga.
Nuo 2009-ųjų pabaigos V. Rekašiūtei paskirtos socialinės paslaugos į namus (du kartus per savaitę atnešama maisto ir malkų), tačiau to nebepakanka. Tiesa, L. Bukauskienė išsiaiškino, jog šių metų kovo mėnesį senolė parašė testamentą, kuriuo sodybą su 19 ha žemės paliko sesers dukteriai. Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėjos teigimu, paveldėtojas turi pareigą pasirūpinti senute, tačiau, kaip paaiškėjo, to nedaro. O ir pati ilgaamžė svečiams pasiguodė, esą po turto perrašymo giminaitė jos namuose nebepasirodė.
Jau ne pirmą kartą su paveldėtojų abejingumu susidūrusi L. Bukauskienė neslepia ketinanti kreiptis dėl įstatymo, kuris sugriežtintų paveldėtojų atsakomybę, pataisų.
Tirs A. Griguolienės veiksmus
L. Bukauskienė pripažino, kad atsakingi asmenys nepadarė visko, kas jų valioje, jog pagelbėtų V. Rekašiūtei.
„Žarėnų seniūnijoje buvo tik dvi šeimos, kurioms reikėjo dėmesio – Rimkienės (red.: kuri turtą paliko Žarėnų seniūnijos socialinio darbo organizatorės šeimai) ir V. Rekašiūtės. Seniūnui papriekaištavau, kodėl, jei patys neišsprendė problemos, neinformavo mūsų. Manau, kad kitose seniūnijose tokių skaudžių atvejų nėra. Būna, kai į trobą net neįsileidžia, o dabar… Žinodami situaciją, patekdami į namą ir turėdami paveldėtojos telefoną, žarėniškiai galėjo kreiptis į tą moterį ir į mus. Kad mūsų Telšių skyrius galėtų padėti, turime žinoti, kas vyksta. Jei nesame informuoti, negalime ir pagelbėti. Štai pavyzdys Nevarėnuose – vieniša senolė turėjo apie 50 šunų, sužinojome ir išsprendėme problemą“, – kalbėjo Savivaldybės administracijos atstovė.
Pasak L. Bukauskienės, V. Rekašiūtės vardu Telšiuose registruotas butas, kuriame senolė galėtų gyventi. Pašnekovei pasibeldus į to buto duris, jų niekas neatidarė. Kaimynų teigimu, bute kažkas gyvena.
Tiesa, Žarėnų seniūnas „Telšių ŽINIOMS“ teigė, esą V. Rekašiūtės nepavyksta įkalbėti važiuoti į Varnių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. L. Bukauskienei tai pavyko be problemų – užteko vienintelio apsilankymo, taigi senutę jau ruošiamasi guldyti ligoninėn.
Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja neslėpė, jog Žarėnų seniūnijos socialinio darbo organizatorė A. Griguolienė galimai netinkamai atliko savo pareigas dėl V. Rekašiūtės priežiūros, todėl jos, kaip darbuotojos, veiksmams ištirti bus sudaryta komisija.
Loading ...
